– Seniau esate groję krikščioniškos muzikos grupėje „Apaštalai“. Ką krikščioniška muzika davė Jums kaip grupei, kaip žmonėms? Kokius seniau atliekamos muzikos motyvus galime išgirsti dabartinėje Jūsų kūryboje?
Mantas: Nemanau, kad mes dabar negrojame krikščioniškos muzikos. Didžiausia problema buvo ta, kad grodami tai, kas vadinama krikščioniška muzika, nesupratome, kodėl muzika yra taip skirstoma. Daug esame kalbėję apie tai, kas yra krikščioniška muzika.
– Tai kokia yra krikščioniška muzika?
– Taip ir neišsiaiškinome. Man atrodo, kad tai muzika, kuri neša tam tikrą gerą žinią. Nebūtinai Dievas turi būti minimas kiekvienoje dainoje, turi būti tik kažkokia intencija. Pagrindinis dalykas – suvokimas, kad gavai viską iš kažkur, pavyzdžiui, iš Dievo, kaip dovaną, ir esi ne kažkas, kas turi save parodyti. Toks turbūt ir yra pagrindinis motyvas muzikoje, kurią grojame dabar – ne muzikinis, o nuostatos. Tai padeda bendraujant grupėje, su žmonėmis. Tada nėra puikybės, pykčio dėl to, kad esi kietesnis. Sunku atsakyti į šį klausimą.
Izaijo knygoje, Biblijoje yra parašyta, kad Dievo niekas niekada nėra matęs. Tačiau labai daug krikščioniškų dainų yra dainuojama apie tai, koks tas Dievas yra. Man, pavyzdžiui, labai gražios bliuzo dainos, kuriose dainuojama apie žmones, kokie jie yra. Tada atrodo, kad tai yra tikriau – apie pasaulį, kuriame gyvenam ir kurį tikime – Dievas sukūrė.
Atrodo, kad vaikystė buvo vienas geriausių išgyventų laikų. Ta gryna vaikystė, kai tu viską žinai, tau viskas tvarkoje, laikas eina labai lėtai, tu niekada niekur neskubi
– Jūsų dainos kalba apie svajones, vaikystę, kalnus, keliones… Kartais net esate sulyginami su Kerouac’o „Kelyje“ personažais. Kodėl kalbate apie šiuos dalykus? Kam tokie sentimentai?
Šarūnas: Kuo gyveni, tą ir bandai aprašyti, apdainuoti, papasakoti, ką veiki. Daug keliaujame, vaikystė buvo smagi, tai kažkiek to ir papasakojame.
Mantas: Picasso pasakė: „Kiekvienas vaikas yra menininkas, tik reikia kažkaip nesuaugti“. Tokių sentencijų, susijusių su vaikyste, yra labai daug. Dažnai ją prisimenu. Atrodo, kad tai buvo vienas geriausių išgyventų laikų. Ta gryna vaikystė, kai tu viską žinai, tau viskas tvarkoje, laikas eina labai lėtai, tu niekada niekur neskubi. Kaip Šarūnas sakė, stengiesi ieškoti tų dalykų ir apie juos tada groji.
Šarūnas: Sunku pasakyti, ar specialiai tai padarai. Viskas gaunasi iš jausmo. Gal dainose žodžiai tokie, bet iš tiesų galvoji visai apie ką kitą.
– Patys jaučiatės visiškai suaugę ir jau pabėgę iš vaikystės? Vienas žmogus kartą yra pasakęs, kad kiekvienas užstringa kažkokiame amžiuje, pavyzdžiui, tau trisdešimt, bet jautiesi lyg būtum dar 23-ų, tik skirtumas tas, kad nuo to laikotarpio padaugėjo įvairių atsakomybių...
Šarūnas: Aš esu užstrigęs ties 23.
Mantas: Tikiuosi, kad neužstrigau jokiame amžiuje. Jaučiuosi, kad man yra tiek, kiek yra. Kol kas tai pakankamai geras amžius.
– Kokios Jūsų grupės pagrindinės vertybės?
Šarūnas: Šeima.
– Jaučiatės visi kaip šeima?
Gabrielė: Stengiamės.
Šarūnas: Manau, kad tai buvo viena iš pagrindinių vertybių, bent jau man. Vėliau viskas po truputį pradėjo keistis. Tada, kai mes pradėjome, mūsų buvo labai mažai: brolis (Mantas), brolio draugė Gabrielė. Mes daug laiko leidome kartu. Taip pat Augis ir Naris, su kuriais praleidome beveik pusę savo gyvenimo. Per tuos šešerius metus, man atrodo, labai smagiai leidome laiką – kaip šeima, kaip broliai. Dažnai pykdavomės kaip broliai, bet kartais labai atvirai išsiplepėdavome ir tai buvo labai svarbu. Po to kažkas pasikeitė, bet nežinau kodėl. Kažkas pasikeitė žmonėse, gal ir mumyse, pasikeitė pats santykis. Tada atsirado ne tokios uždaros, o labiau atviros šeimos santykis. Šeima pasidarė platesnė – kai gali išeiti vieni, ateiti kiti.
– Ne pirmą kartą jau interviu metu paminėjote, kad pykdavotės. Kodėl pykstatės?
Mantas: Dėl visko. Kiek yra galimybių susipykti per dieną?
Šarūnas: Anksčiau pykdavomės dėl muzikinių dalykų, kad kažkas nesutampa, kažkas kažko nesupranta, nesusikalbame. Po to pradedi pyktis dėl buities, nes atsiranda trintis.
Gabrielė: Taigi čia šeima!
– Kokių vertybių dar turite?
– Šarūnas: Manau, kad į šeimą viskas sueina, nes ko galėtum ieškoti šeimyninėje vertybėje, ten būtų viskas. Tam, kad laikytųsi šeima, turi būti labai daug dalykų, kalbant apie santykius. Kalbant apie grupės vertybes, viena iš jų – gyvas garsas.
– Jūsų muzika apibūdinama kaip šiek tiek hipiška, patys – šiuolaikiniai hipiai. Kaip suprantate laisvės sąvoką? Ar dabar jaučiatės laisvi gyvendami laisvoje šalyje? Ar visi žmonės dabar yra laisvi, ar patys jaučiatės laisvi, pirmiausia, kaip žmonės, o jau po to kaip muzikantai?
Mantas: Ne, nesijaučiu laisvu, bet kiekvieną dieną stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau elgtis. Vien jau tas kūrybinis susipykimas, kurį minėjom. Jau tada esi nelaisvas, nes šiaip, kai esi normalios nuotaikos, jei tavęs paklaustų, ar norėtum pyktis, tu pasakytum – ne, šiaip norėčiau nesipykti.
Laisvė man – ramybė, nes jei būčiau ramus, tai būčiau laisvas. Problema ta, kad nelabai randi ramybės
Šarūnas: Jei tuo metu, kai tu nori pyktis, nesipyktum, tada būtum nelaisvas.
Mantas: Labai sunku atsakyti.
Šarūnas: Nelabai jaučiamės laisvi. Laisvė man – ramybė, nes jei būčiau ramus, tai būčiau laisvas. Problema ta, kad nelabai randi ramybės. Mes šiek tiek neramūs.
Gabrielė: Aš su jais gyvenu ir man gera.
– O kokia yra laisvė kūryboje? Pavyzdžiui, koncertuose, festivaliuose...
Šarūnas: Čia tai pat jaučiuosi nelaisvas.
Mantas: Aš visą laiką verčiu koncertuoti.
Šarūnas: Mantas visada sako – grojam, grojam visur, grojam bet kur, o aš kartais nežinau, ar noriu groti visur ir visada. Jautiesi, kad esi dar kažką ne visai padaręs, jautiesi nesaugiai grodamas. Tada norisi įdėti daugiau darbo, groti mažiau. Kartais atrodo, kad norėčiau daryti visiškai ne tai, kai yra koncertas ar festivalis. Savaitgaliais dabar daug įvairiausių pagrojimų ir pagrojus viename supranti, kad kažkas yra negerai, reikėtų padirbėti, bet kadangi yra kitas festivalis, tai per tą laiką galiausiai ilsiesi, nes ne visi gali ir nori iškart po koncertų repetuoti.Ir tada vėl koncertas, ir vėl tas pats.
Mantas: Aš dažnai irgi taip jaučiuosi, kad nenoriu groti tam tikru metu. Kalbant apie kūrybą, kūryba yra toks dalykas, kai tu gali viską daryti, ir taip patirti laisvę. Ar žmonėms patiks, ar ne, tai čia jau kitas klausimas. Tuo metu, kai groji, atsiriboji. Man tai yra kaip savotiška meditacija, nes gali žiauriai taškytis ant scenos, groji gal visiškai nemeditatyvinę muziką ir t.t., tačiau tie dalykai yra neesminiai, nes kai iš tiesų į kažką susikoncentruoji, tai tada tampi su tuo dalyku kaip viena visuma ir tokiomis akimirkomis jautiesi laisvas. Tai turbūt yra vienas geriausių jausmų pasaulyje, kai tavęs nėra arba kai tu esi viskas viskame tuo momentu.
– Kalbant apie Lietuvos muzikinį/kūrybinį pasaulį, sutinkate daug grupių, kurios koncertuoja daugiau, lenda į televiziją. Kaip tada su laisve, kuri yra ribojama? Pavyzdžiui, jei norėsi pasirodyti per televiziją, susidursi su begale taisyklių, ko negali daryti. Kaip Jūs žiūrite į šią situaciją?
Mantas: Man atrodo, kad mes nedarom to, ko mums neleistų.
Gabrielė: Yra tam tikros terpės, į kurias gali patekti su tuo, ką darai.
Mantas: Mes per daug nedalyvaujame visame tame. Turime savo šeimą ir yra daugiau ar mažiau žmonių, kurie jai priklauso su visomis pagalbomis, ryšiais, bendrystėmis. Būna taip, kad kai nori kažką daryti, tiesiog darai.
– Šarūnas minėjo, kad būna taip, kad nenori kažkur groti. Kokie yra Jūsų tabu? Kur niekada negrosite?
Mantas: Manau, kad nereikia to sakyti, kad nesigautų antireklama.
– O jei kalbant apskritai?
– Ten, kur jauti, kad tavęs nereikia.
– O kur jaučiate, kad Jūsų nereikia?
– Yra tokių vietų. Yra tekę net tokiose pagroti. Groji ir supranti, kad jei tavęs ten nebūtų, žmonėms gal net būtų smagiau.
Kažkada grojome Klaipėdoje. Graži koncerto mintis, bet buvo daug tokių grupių, kaip „69 danguje“, Linas Adomaitis... Buvo labai nejauku, nes jauteisi visiškai ne savo vietoje
Šarūnas: Būtų nesmagu groti baseine, pavyzdžiui, „Vichy pramogų parke“.
Mantas: Žmonės ten čiuožinėja nuo kalnelių, o tu groji ir net jiems trukdai.
Šarūnas: Galbūt ten, kur vyksta kita veikla, žymiai svarbesnė nei muzika tuo metu.
Mantas: Tas pats būtų, jei grotum kazino. Groji, o visi lošia. Manau, kad tada trukdytum jiems. Yra daugybė tokių vietų, bet čia yra tik pavyzdžiai.
Šarūnas: Kartais būna net smagu, nors kartais visiškai nesinori groti. Kažkada grojome Klaipėdoje. Graži koncerto mintis, bet buvo daug tokių grupių, kaip „69 danguje“, Linas Adomaitis... Buvo labai nejauku, nes jauteisi visiškai ne savo vietoje, viskas buvo labai blogai garso atžvilgiu, muzikiniu – blogai sugrota. Bet po to priėjo kažkokie vaikinai, iš kurių niekada nesitikėtum, kad pasakytų kažką apie muziką, o jie padrąsino: „Gerai pavarėt“. Tada pradėjau galvoti, kad gal ten ir buvo tinkama vieta dėl tokių bičų, su kuriais, atrodo, gali bent šiek tiek pakalbėti apie muziką.
Pasirodo, kad net nežinau, kur yra ta vieta, kurioje nenori groti, kai atsitinka tokie dalykai. Kartais būni tiesiog pavargęs ir negroji vien todėl, kad nenori. Neseniai grojome Latvijoje, grojo rusiška muzika. Aš jaučiausi labai nesaugiai ir nejaukiai, nes dainuodamas turiu bendrauti su publika. Dėl to jaučiau baisią atsakomybę. Jei gročiau būgnais, būčiau žiauriai atsipalaidavęs ir tada gročiau bet kur. Man būna baisu, kai matau bičus, kurie kažką sako... Tada galvoju, ką aš čia veikiu.
– Išgirstate daug kritikos, nukreiptos į Jūsų grupę?
Mantas: Nelabai. Nebent statančios, bet negriaunančios kritikos, kuri būna iš draugų, pasakančių, kas jiems atrodė negerai. Manau, kad jei labai domėtumėmės, tai rastume nemažai kritikos apie save, tačiau mes to nedarome. Čia – kūrybinė laisvė, kai darai, ką nori, jei žmonėms patinka, tai patinka. Konstruktyvi kritika – labai geras dalykas, nes draugai tam ir yra draugai, kad gali drąsiai išsakyti savo nuomonę.
– Kada muzika išvis gali būti kritikuojama?
Šarūnas: Pradedi kritikuoti muziką, kurios daug klausaisi. Išsakai savo pastebėjimus.
– Kokiuose festivaliuose grosite, o gal būtų paprasčiau paklausti, kur negrosite?
Mantas: Rugpjūtį pasilikome laisvą. Grojome ir grosime festivaliuose: „Blusų festivalis“, „Bliuzo naktys“, „PLJS“, „Positivus“, „Galapagai“. „Granatos“.
– Kaip sureagavote, kai pakvietė į „Positivus“?
Visi: Pozityviai.
– Tačiau tai jau didesnis įvertinimas muzikine prasme...
Gabrielė: Tai didžiausias Baltijos šalių festivalis.
Mantas: Kuris labai skiriasi kokybe nuo Lietuvos festivalių.
– Kokia mintimi/idėja vadovaujatės gyvenime?
Mantas: Nėra nieko rimto, bet viskas labai brangu.
