„Žinau, kad savo muzika negaliu pakeisti sistemos, bet galiu reflektuoti. Nejaugi žmogus negali būti kompozitorius, menininkas ir tuo pačiu politiškas? Jeigu mes nesame politiški, kodėl mes esame čia? Ar menas – komforto zona? Aš manau, kad tikrai ne. Menininkai nusprendžia gyventi gyvenimą, kuris reikalauja daug daugiau pastangų, negu darbas nuo 9 iki 17 val. O ko mes tikimės atėję į meno galeriją? Jeigu keičiame savo požiūrį – keičiame ir visuomenę“, – pasakoja kompozitorė.
– Manote, kad muzika nėra vien grynasis skambesys, bet visuomenėje egzistuojantis socialinis ir estetinis fenomenas, gyvuojantis naujųjų skaitmeninių medijų pasaulyje.
– Manau, muzika savaime yra abstrakti, o ne universali. Pavyzdžiui, išgirdusi arabišką muziką negaliu iki galo suprasti jos emocijų. Kartą turėjau galimybę pasiklausyti tradicinių Egipto dainininkų. Pirmiausia paklausiau, ar čia liūdna daina? Pasirodo, buvo visiškai atvirkščiai (juokiasi).
Jeigu kurčiau vien man aktualią muziką, ji paprasčiausiai neveiktų.
Taigi, šio socialinio fenomeno refleksija mane itin domina muzikoje. Viena meno prasmių ir yra politikos bei to, ką vadiname šiuolaikybe, apmąstymas. Ant scenos visada stengiuosi sukurti situaciją, kurioje gali, kad ir abstrakčiai, įprasminti kontekstą.
– Kas jums yra šiuolaikiška?
– Yra toks smagus šūkis, teigiantis, kad visas menas yra šiuolaikinis. Juk jis neskirtas niekam daugiau, nei šių laikų analizei. Netgi ir dabar vykstantis, bet klasikinis, senas menas kažkuria prasme yra šiuolaikinis. Žmonės visada randa būdų kaip jį aktualizuoti.
Manau, kad individas turi išgyventi tam tikras patirtis ir tada rasti universalų priėjimą prie problemos. Jeigu kurčiau vien man aktualią muziką, ji paprasčiausiai neveiktų. Pavyzdžiui, skaitmeninė revoliucija kelia nemažai klausimų. Kas dėl jos atsitinka bendruomenei, kolektyvui ir individui? Kas atsitinka su socialinėmis struktūromis formuojant jas be tiesioginio kontakto? Savęs optimizavimo klausimas taip pat glaudžiai susijęs su kapitalistiniu mąstymu. Čia kyla klausimas, kodėl mums neužtenka tiesiog būti žmonėmis?
– Ką jūs pati manote apie socialinių medijų įtaką šiuolaikiniam žmogui?
– Aš neturiu atsakymo į tai kas yra gerai, o kas blogai. Daug kas socialinėse medijose gali padėti žmogui tapti sąmoningesne būtybe, tačiau daug kas kelia ir pavojų. Savo kūryboje pasirenku konkretų atvejį, atspindintį tam tikrą socialinę problemą. Beje, jas apima ne tik socialinės medijos.
Dabar ruošiuosi kurti muziką apie gedulą, nes jis šiandien tapo didesniu tabu negu seksas. Man įdomu, kaip mes parodome savo gedulą? Ar mokame su juo susitvarkyti? Panašu, kad nelabai turime ir ritualų, kuriuose galėtumėme dalyvauti visi kartu. Kartais atrodo, kad dalykai visuomenėje neveikia, jie yra keisti, nepatogūs. O aš tiesiog bandau rasti kelią per muziką.
– Ar esu teisi, apibūdindama jūsų muziką kaip destruktyvią?
– Taip, tikrai dažnai dirbu su dekonstrukcijomis. Bet noriu rasti ir estetinius momentus, kur muzika galėtų vystytis pati. Atlikdama savo kurtą „Aria“ prieš tai įrašiau daug balsų. Jie gali turėti erotinę reikšmę, bet taip pat jie yra universaliai skambantys maži mūsų kalbos fragmentai, pavyzdžiui, gilus atodūsis. Ką tai galėtų reikšti? (juokiasi)
Tam, kad galėčiau šiais balsais groti, įrašau juos ir užprogramuoju klavišuose. „Užšaldomi“ garsai kaskart bus identiški. Taip, tai nėra gyva muzika, bet įrašyto balso ir gyvos muzikos sąjunga parodo kitokį grožio variantą. Nors ir „užšaldyti“, jie gražūs. Tai sustingę gyvo balso pavyzdžiai, laikantys savyje didelį emocinį užtaisą.
– Dekonstrukciją galime matyti ne tik muzikoje, bet ir gatvės stiliuje, meno parodose. Kaip manote, dėl kokių priežasčių menas eina šia linkme?
– Na, bent jau per pastaruosius 20–30 metų muzika nebėra apie muzikinės kalbos kūrimą. Dabar mes daug dirbame su ankstesnių kūrinių fragmentais. Tai tarsi Andy Warholo atgimimas, bet plačiąja prasme. Tai, kad turime betarpišką prieigą prie literatūros, dailės, teatro, yra skaitmeninės revoliucijos pasekmė.
Iš tiesų, tai daugiau nei pažįstamas formas perkurianti dekonstrukcija. Savo muzikoje aš maišau įvairias medžiagas taip sukurdama koliažą, kuriame konkretus elementas praranda savastį dėl didesnės idėjos. Galbūt tai net ne koliažas, o nuorodų sistema.
Būna atvejų, kai ši dekonstrukcija nueina iki absurdo lygio. Juk panašiai veikia ir mada. Neseniai mačiau vieną nuotrauką iš madų šou, kurioje ant marškinėlių dideliu masteliu buvo pavaizduotas Afrikos vergas. Manau, kad čia reikėtų ir sustoti. Taip, muzika yra produktas, bet mūsų socialinė istorija – ne.
– Vienas iš įdomių dalykų apie šiuolaikinę muziką yra tai, kad neturėdamas gero išsilavinimo, nesuprasdamas visų intertekstų, muzikos istorijos – negali iki galo mėgautis šiuo produktu. Tad, kas yra jūsų adresatas?
– Žmonės yra išmokę vartoti muziką tam, kad paaštrintų savo liūdesį, džiugesį ir kitas emocijas. Šiuolaikinė muzika įtraukia ne vien atpažįstamomis emocijomis, ją reikia skaityti kaip knygą. Man taip pat reikėjo išmokti jos klausytis.
Pirmąjį kartą į tokio tipo koncertą su drauge atėjome 17-os metų. Beveik visą laiką tiek juokėmės, kad mus turėjo išvaryti iš salės. Taip, aš visiškai tai suprantu. Pirma, galvojome, kad atėjusios į tokios muzikos koncertą mes patirsime nušvitimą, bet pusvalandį trunkantis klykimas tuo metu nebuvo suprantamas. Manau, kad dar mokykloje galėtume išmokti tai, kad dauguma dalykų veikia ne pagal iš anksto nustatytas funkcijas.
– Ar galite save priskirti politinei kairei?
– Absoliučiai. Aš tikiu bendruomene, apie ją kuriu muziką ir domiuosi nehierarchinėmis sistemomis. Žinoma, yra momentų, kai reikalingi keli geriausiai dalyką išmanantys, daugiausia patirties turintys žmonės. Tačiau dar kitoje situacijoje vėl reikės kitų lyderių. Man patinka tokios sistemos, apie jas domėjausi bandydama surasti būdą, kaip galėčiau betarpiškai bendrauti su savo muzikantais.
Manau, kad dar mokykloje galėtume išmokti tai, kad dauguma dalykų veikia ne pagal iš anksto nustatytas funkcijas.
– O kas jus erzina?
– Mane erzina bukumas, nes tai yra pavojinga žmonijai. Pats svarbiausias dalykas yra švietimas! Beje, kvailumas nelygus nežinojimui, tai nenorėjimas išsiaiškinti, suprasti. Tai mane itin pykdo, nes šiandieniniame pasaulyje mes turime būti lankstūs, pažvelgti į dalykus iš kitos perspektyvos.
– Nemanote, kad kurti itin intertekstualią muziką taip pat yra elitizmas?
– Taip, tai tiesa. Tačiau žmogus yra ribotas ir kiekvienas turi galimybę veikti tik srityje, kuri jiems geriausiai sekasi. Be to, kuriant muziką riba tarp socialinių klasių tiesiog išnyksta.
Nežinau nei vieno pavyzdžio, kuriame menas turėtų galią keisti visuomenę. Sunku tai paaiškinti, bet pasaulį keičia konkrečios veiklos, judėjimai, o muzika yra tarsi to atspindys. Šią vasarą kūriau „Songs Of Rebellion“ (liet. k. „Maišto dainos“), kuriuose atsispindi maišto nuotaika. Muzika turi galią sukurti vienybės jausmą, tačiau sistemos nekeičia.
– „Public Privacy“ (liet. k. „Viešas privatumas“) cikle jungiate mėgėjiškus vaizdo įrašus iš „YouTube“ kanalo su scenoje gyvai grojančiais instrumentais.
– Aš tai padariau, nes manęs paprašė sukurti muzikinį solo fleitai. Maniau, kad nėra nieko nuobodžiau, negu rašyti dainas šiam instrumentui (juokiasi). Taigi, bandžiau suprasti, ką fleita reiškia mūsų kasdieniuose gyvenimuose. „YouTube“ radau fleita grojamus koverius, kuriuose žmonės atlieka savo mėgstamų dainų melodijas.
Peržiūrėjus nemažą kiekį šių vaizdo įrašų nusprendžiau patalpinti tiek juos, tiek gyvus atlikėjų pasirodymus. Todėl kiekvieną kartą, kai atlikėjai padaro naują vaizdo įrašą namie, aš juos įkomponuoju į vieną bendrą. Žmonės, atskleidžiantys savo privačias grojimo akimirkas, yra gražūs. Galiausiai nebežiūri, ką jie groja, o kaip jie gyvena. Imi nagrinėti jų socialinę padėtį, kamarių dizainą, bandai numanyti iš kokios jie šalies.
Labai myliu žmogiškąsias būtybes ir man kyla klausimas, kaip mes norime save reprezentuoti? Kodėl tai darome? Ką reiškia tai, kad kiekvienas nori būti matomas?
– Ar jūs norite būti matoma?
– Geriausi momentai mano gyvenime nutinka grojant. Tuomet jaučiuosi gyva, o vėliau galiu apie tai pasikalbėti su kitais. Nenoriu kurti vien dėl savęs, nes taip neįdomu. Jeigu niekam mano muzika nepatiktų – nekurčiau.
– Jūsų muzikoje galima išgirsti ir daug ironijos.
– Ne vien! Esu sukūrusi ir muzikinę tragikomediją apie socialinių medijų reikalus. Galiausiai tai tiesiog žaidimas, kuriame nenoriu klausytojui visko pernelyg sukramtyti. Nenoriu kurti lozungų ir baksnoti pirštu į problemą sakydama – vaje, kaip tai blogai. Dažnai pirmą kartą apsilankiusieji galvoja, kad šiuolaikinė muzika yra vien apie moralizavimą, bet taip tikrai nėra. Dažnai tai būna apie pačią muziką.
