Vienos ryškiausių Europos džiazo ir klasikinės muzikos leidyklų – Vokietijoje įsikūrusios „Winter&Winter“ – vadovas Stefanas Winteris sutiko papasakoti apie leidyklos istoriją, darbo su atlikėjais principus, vinilo plokštelių leidybą ir muzikos įrašų ateitį.
„Garso įrašymas yra tarsi paveikslai, kuriuos mes pažįstame ir patiriame būdami kitos, naujesnės kartos atstovais“, – teigia leidėjas. Su S.Winteriu šnekučiavosi oficialaus „Winter&Winter“ leidyklos atstovo Lietuvoje – Rūdninkų knygyno – vedėja Rūta Šetikaitė.
– „Winter&Winter“ leidykloje gimsta improvizacinės, džiazo bei klasikinės muzikos įrašai. Prisiminkite leidyklos pradžią, pirmuosius albumus. Kas lėmė būtent tokį startą?
– Išskirsiu tris pirmuosius ir svarbiausius „Winter&Winter“ albumus. Ant aukščiausios pakopos pastatyčiau Johanno Sebastiano Bacho kūrinį „Suites For Cello Solo“ – tai išties didelis žingsnis muzikos kompozicijos istorijoje. Šio albumo įrašams pasirinkau violončelininką Paolo Beschi, gebantį išgauti šiuolaikišką ir visiškai šviežią baroko muzikos interpretaciją naudojant unikalų garsą.
Kitas albumas – pianisto Uri Caine'o sukurtos Gustavo Mahlerio adaptacijos „Urlicht / Primal Light“ – griauna visas nusistovėjusias ribas. Įrašas tarsi išpranašavo, kas vėliau bus tikroji leidyklos „Winter&Winter“ filosofijos ašis: atviras ir kūrybiškas darbas, neribojamas jokių ideologinių stabdžių.
Ir, žinoma, trečiasis kūrinys yra „Venezia la Festa“, – pirmasis mūsų leidyklos išleistas audiofilmas, arba kitaip – kinas užmerktoms akims. Garsovaizdžių kūrimas ir derinimas su muzikos elementais yra viena iš „Winter&Winter“ vizitinių kortelių.
– Kaip apskritai galėtumėte apibrėžti savo santykį su muzika iki leidyklos įkūrimo 1997-aisiais?
– Nuo seno tikėjau pirmykšte garso ir triukšmo galia. 1986-aisiais, kurdamas ir prodiusuodamas savo pirmąjį albumą „The Little Trumpet“, į pagalbą pasitelkiau muzikos elementus, sujungtus su gamyklų skleidžiamais garsais ir kitais triukšmo šaltiniais. Dirbdamas su „Winter&Winter“, nuolat ausimi gaudau įvairius aplinkos ir muzikos garsus tam, kad vėliau mikrofonu sukurčiau garso paveikslus.
Prieš trisdešimtį metų nė negalėjau įsivaizduoti, kad atsiras galimybė sukurti ištisą garso muziejų – vietą garso instaliacijoms, audiomenui ir garso skulptūroms. Šiandien jau turiu viziją šiai garso erdvei – audiomeno muziejui. Didžiausias mano troškimas – kartu su „Winter&Winter“ leidykla inicijuoti tokio muziejaus konceptą, logiką ir vystymąsi.
– Papasakokite apie darbo su muzikantais sistemą. Kaip „Winter&Winter“ juos pasirenka? Ar ieškote muzikantų, ar jie „ateina“ pas jus patys?
– Neturime vieno nusistovėjusio darbo su atlikėjais kanono. Kartais patys muzikantai mano partnerei Mariko Takahashi ir man prižeria tiesiog siaubingai gerų idėjų, kartais, dirbdami su tam tikrais projektais, ieškome muzikantų panašiai, kaip filmo režisierius ieško tinkamiausių aktorių.
Pavyzdžiui, sumąsčiau nauja forma įrašyti Antonio Vivaldi „Keturius metų laikus“, ir po ieškojimų sužinojau, kad dirigentas Aaronas Zapico ir grupė „Forma Antiqva“ šiam darbui yra patys tinkamiausi partneriai.
– Ar galėtumėte išskirti vieną / kelis muzikantus, kurie yra ištikimiausiai prisiekę jūsų leidyklai?
– Tiek aš, tiek Mariko tikime, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią. Kartais tie keliai susikerta ir mes keliaujame viena kryptimi ir kartais... kartais keliai išsiskiria. Mes tikime kaita ir atsinaujinimu. Nepaisant to, stengiamės puoselėti ilgalaikius planus – tai ir patys galite pamatyti ir išgirsti žvelgdami į leidyklos istoriją.
– Koks albumas galėtų būti vizitinė „Winter&Winter“ kortelė?
– Uri Caine’o „The Goldberg Variations“.
– „Winter&Winter“, be CD formato, klausytojams taip pat pristato muziką, išleistą vinilo plokštelių formatu. Koks jūsų požiūris į plokšteles? Koks yra esminis skirtumas (gal net pranašumas) lyginant su CD?
– Tiesą sakant, mane be galo žavi energija, sklindanti iš tikrų analogiškų įrašų. Analoginių įrašų kūrimas yra tarsi istorijos rašymas amžinąja plunksna: prieš rašydamas sakinį, turi akimirkai stabtelėti ir įsitikinti tuo, ką išties nori pasakyti. Be abejo, visi žinome, kad kompiuterizacija pasėjo daug permainų. Tačiau aš tikiu akimirkos galia, leidžiančia analoginiam įrašui iš vos dviejų kūrinių būti tokiu ypatingu.
– Koks jūsų požiūris į elektroninio formato muziką? Ar neplanuojate leisti šio formato įrašų?
– Keičiasi ne tik laikai, bet ir mes patys. „Winter&Winter“ kūriniai jau yra prieinami ir elektroniniu formatu. Man, kaip prodiuseriui, svarbiausia yra, jog muzika atrastų savo klausytojus.
– Kaip apibrėžtumėte tikslinį „Winter&Winter“ klausytoją? Kokie tai žmonės?
– Atviri ir smalsūs žmonės.
– Kaip manote, kokią įtaką klasikinės ir džiazo muzikos leidyboje padarė „Winter&Winter“ per šiuos bemaž 20 gyvavimo metų?
– Visa tai parodys ateitis. Steve'o Colemano albumas „Motherland Pulse“ pristato naujo judėjimo, pakeitusio džiazo pasaulį – M-Base – pradžią. Tikiu, kad Uri Caine'o „Primal Light“ su Gustavu Mahleriu, „The Goldberg Variations“ su Bachu ir „Wagner e Venezia“ yra dideli žingsniai į priekį. Paulo Motiano įrašai padarė didelę įtaką džiazo muzikai. Hanso Abrahamseno „Let Me Tell You“ taip pat yra vienas svarbiausių kūrinių šiuolaikinės akademinės muzikos kontekste.
Tačiau aš tikiu akimirkos galia, leidžiančia analoginiam įrašui iš vos dviejų kūrinių būti tokiu ypatingu.
Audiofilmai, tokie, kaip „Venezia la Festa“, „Orient-Express“ ar „On The Path Of Death And Life“ garso meno pasaulyje sukuria naujas bangas. Mauricio Kagelio muzikinis filmas „Ludwig van“ apie Beethoveną yra tiesiog kultinis, lygiai taip pat, kaip ir „Step Across The Border“ apie multiinstrumentalistą Fredą Frithą. Dave'o Douglaso „Charms Of The Night Sky“ laikomas vienu geriausių praėjusio amžiaus pabaigos džiazo įrašų. Ernsto Reijsegerio kompozicijos, sukurtos Wernerio Herzogo filmams, atvertė naują puslapį filmų muzikos istorijoje. Noël Akchoté albumas „So Lucky“ yra vienas puikiausių garso meno darbų.
Tikiu, kad Irvine Arditti (šiuolaikinė muzika), Aarònas Zapiko (baroko muzika) ir Reinbertas de Leeuwas (klasikinė muzika) daro labai didelę įtaką jauniesiems muzikantams. Žvelgiant iš kitos pusės, naujieji kompozitoriai, kaip Hansas Abrahamsenas, Salvatore Sciarrino, Stefano Gervasoni ir Fabio Niederas taip pat yra labai svarbūs. Galiausiai, didelį dėmesį turime skirti ir liaudies muzikos įrašams: jie svarbūs dėl to, kad ši muzikos forma ateityje jau nebeegzistuos. Garso įrašymas yra tarsi paveikslai, kuriuos mes pažįstame ir patiriame, būdami kitos, naujesnės kartos atstovais. Juk šiandien neišgirsime, kaip skambėjo tikrasis Vivaldi, tačiau rytoj mes vis dar girdėsime garsus, triukšmą ir muziką, sukurtą šiandien.
