Garso menininkas Gintas Kraptavičius: „Lietuvos eksperimentinė muzika pasaulyje nėra jokia provincija“

Autobiografinėje knygoje „Žaidimai, arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“ elektroninės eksperimentinės muzikos kompozitorius, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, pirmosios Lietuvoje industrinės muzikos grupės „Modus“ įkūrėjas atskleidžia 50-ies gyvenimo metų kelią nuo pirmųjų grojimų Marijampolės daugiabučio rūsyje iki koncertų Niujorko ir Paryžiaus koncertų salėse.

Kaip teigia pats menininkas, nors pirminė knygos idėja buvo užfiksuoti išnykusį savo vaikystės pasaulį, tačiau nejučia ir labai natūraliai pasakojimas išsitęsė iki lietuviškos eksperimentinės muzikos istorijos, kurios aktyviu dalyviu Gintas K. yra iki pat šios dienos.

Su paties Ginto K. kūryba galima susipažinti „Bandcamp“ platformoje.

– Savo knygoje pateikiate gan išsamų pasakojimą tiek apie asmeninį gyvenimo kelią bei kūrybą, tiek ir apie Lietuvos eksperimentinės muzikos sceną. Sakykite, iš kur atsirado poreikis parašyti šią autobiografinę knygą?

– Atsiminimus parašiau pandemijos laikotarpiu. Juos įkvėpė mano mėgstamiausio lietuvių rašytojo Jurgio Kunčino knyga „Baltųjų sūrių naktis“. Iki tol jau buvau perskaitęs visas jo knygas, o neskaityta buvo tik ši viena. Kadangi jos viršelis atrodo vaikiškas, neskubėjau imti jos į rankas, nors pati knyga kelerius metus gulėjo namuose. Tačiau vieną dieną, neturėdamas ką skaityti atsiverčiau ją ir perskaičiau.

J.Kunčinas joje pasakoja apie savo vaikystės Alytų. Man tai buvo labai įdomu, mat pats šiame mieste gan dažnai lankydavausi su tėvais savo vaikystės metais. Nors mano ir rašytojo vaikystes skyrė du dešimtmečiai, tačiau knygoje radau nemažai dalykų, kuriuos ir pats atsiminiau. Vis dėlto žymiai daugiau dalykų buvo negrįžtamai pradingę ir šis kūrinys man tapo pasakojimu apie visiškai nepažįstamą pasaulį.

Perskaitęs J.Kunčino knygą pagalvojau, kad mano paties vaikystės ir jaunystės pasaulis, kuriame gyvenau Marijampolėje, dabar jau taip pat yra visiškai pranykęs.

Perskaitęs knygą pagalvojau, kad mano paties vaikystės ir jaunystės pasaulis, kuriame gyvenau Marijampolėje, dabar jau taip pat yra visiškai pranykęs. Vaikystės namuose iki šiol gyvena sesuo, tačiau nuvykęs jos aplankyti, toje aplinkoje, kaimynystėje ir net žmonėse nerandu nieko atpažįstamo, kas man bent kiek primintų buvusį mano laiką.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gintas Kraptavičius

Taip ir kilo mintis aprašyti savo vaikystės pasaulį, kurio nebėra. Tuomet mano muzikinę kūrybą keturiems mėnesiams pakeitė kasdienis rašymas kompiuteriu. Pirminį teksto variantą parodžiau poetui ir leidėjui Juozui Žitkauskui. Jis paskatino rašyti toliau neapsiribojant vien vaikyste, tačiau ir papildant tekstą muzikinėmis patirtimis, grojimais, grupės „Modus“ istorija ir t.t.

Šitaip nejučia pasakojimui atėjus iki 2000-ųjų, nebebuvo kito pasirinkimo, kaip tik aprašyti dešimtmetį trukusį Lietuvos elektroninės eksperimentinės muzikos aukso amžių, įvykius, istorijas, koncertus, susitikimus, įspūdžius. Galiausiai savo pasakojimą ištęsiau iki 2023-iųjų ir taip susidarė pusę amžiaus apimanti subjektyvi kelių šimtų knygos puslapių istorija.

– Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad visą gyvenimą kruopščiai rinkote ir archyvavote visa tai, kas susiję su paties kūryba – įrašus, nuotraukas, vaizdo medžiagą, afišas, koncertų metrikas, atsiminimus. Daugelį šių dalykų knygoje galima atrasti nuskaičius beveik tris šimtus QR kodų. Ar galima sakyti, kad archyvavimas – tai vienas iš būdų nepamiršti ir tokiu būdu tartum patvirtinti savo egzistavimą?

– Menininkas Derekas Holzeris yra pasakęs, kad šiuolaikinis menas – tai visko dokumentavimas ir archyvavimas. Ši frazė man labai patiko ir įsiminė. Galima sakyti, kad knygoje su kaupu ją ir įgyvendinau.

Kita vertus, tai susiję ir su įvairių technologijų atsiradimais mano paties gyvenime. Bet čia verta padaryti trumpą ekskursą į praeitį. Štai Jonas Basanavičius savu laiku Vokietijoje įsigijo pirmąjį fonografą ir ėmė įrašinėti lietuvių liaudies dainas. Vinco Kudirkos atsiminimuose galima rasti pasakojimą apie tai, kaip 1892 metais Plokščiuose, atostogaudamas pas pažįstamą kunigą, jis skambino ten buvusiu telefonu. Arba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurį visi žino kaip dailininką bei kompozitorių, savu metu buvo susidomėjęs fotografija ir pats fotografavo. Visa tai tik parodo, kad žmogaus poreikis domėtis naujausiomis technologijomis ir jas išbandyti yra labai natūralus.

Menininkas Derekas Holzeris yra pasakęs, kad šiuolaikinis menas – tai visko dokumentavimas ir archyvavimas.

Tad lygiai taip pat ir mane gyvenime domino naujosios technologijos ir aš bandžiau archyvuoti tiek visokius garsus, tiek ir vaizdus. Pavyzdžiui, pirmasis magnetofonas mano tėvų namuose atsirado 1982 m., o vos tik pradėjau groti, iškart ėmiau tą muziką ir įrašinėti. Lygiai tas pats nutiko ir su fotoaparatu bei 1988 m. įsigyta kino kamerą – fotografavau ir filmavau savo aplinką, bičiulius. Tai buvo man natūralu.

Vėliau grojant grupėje „Modus“, aš rinkau visą su tuo susijusią medžiagą – afišas, recenzijas, straipsnius. Na, o paplitus internetui, informaciją pasiekti tapo kur kas paprasčiau. Ir net jei nebėra tų puslapių, kuriuose anuomet buvo skelbiamos pirmosios internete pasirodžiusios recenzijos ar koncertų afišos, tačiau informacijos nuotrupas iki šiol galima rasti interneto archyvuose. Tad visu tuo aš ir naudojausi rašydamas šią knygą.

– Rašytojas Gunteris Grassas atsiminimų rašymą yra palyginęs su svogūno lupimu, anot jo, atidengiant vieną sluoksnį po kito pamažu artėjama prie esmės. Kaip pats apibūdintumėte savo knygos rašymo patirtį – ar buvo daug dalykų, kuriuos prisiminėte pradėjęs rašyti?

– Visiškai pritariu šiam rašytojui. Dabar žmonės manęs vis klausinėja – kaip tu galėjai prisiminti tokius dalykus iš savo vaikystės? Tačiau jokios paslapties čia nėra: pradedi rašyti ir atsiminimai ima atgyti. Gal tai susiję su natūraliais neurologiniais procesais – kuo labiau bandai prisiminti, tuo daugiau ir prisimeni?

Pradedi rašyti ir atsiminimai ima atgyti. Gal tai susiję su natūraliais neurologiniais procesais – kuo labiau bandai prisiminti, tuo daugiau ir prisimeni?

Pastebiu ir tai, kad nors knyga jau parašyta ir išleista, mano atmintyje vis dar iškyla prisiminimai, vaizdiniai, kuriuos buvau pamiršęs ir kurių neužrašiau. Žinoma, svarbiausius ir reikšmingiausius dalykus užfiksavau, tačiau esama ir daug šalutinių istorijų, nutikimų, detalių, kurios iki šiol iškyla mano atmintyje. Tai labai įdomu.

– Ką šiandien įvardytumėte kaip svarbiausias muzikines patirtis, atvedusias prie eksperimentinių garso žaidimų ir, kaip mėgo sakyti Artūras Barysas-Baras, „kreivos“ muzikos scenos?

– Nemanau, kad čia buvo kažkokių didžiulių virsmų ar nušvitimų – viskas vyko ganėtinai nuosekliai. Tokia muzika neištinka netikėtai, prie jos eini pamažu pratindamasis ir lavindamasis. Vargu ar gali būti taip, kad pusę gyvenimo klausęsis popso, vieną dieną išgirdęs Merzbow kuriamos muzikos, iškart tapsi karščiausiu jo gerbėju. Abejoju, kad taip įmanoma.

Tai nuoseklus procesas ieškant ir bandant pažinti, keliaujant nuo lengvesnių prie sudėtingesnių kūrybos klodų. Tokią muziką reikia prisipratinti domintis ja kryptingai.

– Antrojoje knygos dalyje skaitytojus įsukate į savo koncertų, pasirodymų, muzikinių klajonių po pasaulį karuselę. Man įdomu, kiek autorinių albumų esate išleidęs ir kiek skirtingų rinkinių yra publikuota jūsų kūryba?

– Šiuo metu solinių albumų yra beveik 50, o rinkinių, tiesą sakant, niekada neskaičiavau. Pamenu, kai 2004-aisiais Lietuvoje koncertavo mano jau minėtas japonų muzikantas Merzbow, kažkas jam uždavė tą patį klausimą. Ir jis atsakė: „Nežinau“.

Tuomet jam buvo apie penkiasdešimt metų ir, manau, jis buvo išleidęs gerokai per šimtą albumų. Kai žmogaus kūrybinis gyvenimas yra intensyvus – skaičiai nebeturi jokios reikšmės. Tad čia nėra nieko stebėtino – nei albumo kiekyje, nei autoriaus nežinojime.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gintas Kraptavičius

– Kaip jūs pats šiandien apibrėžiate, kas slypi po tuo įvardijimu „eksperimentinė muzika“?

– Prieš dvidešimt metų, kai eksperimentinė muzika Lietuvoje augo, daugelis muzikantų, beje, ir aš taip pat, šiuo terminu nesižavėjome. Jis atrodė pernelyg abstraktus ir nieko nepasakantis. Atrodytų, kad muzikantai tik eksperimentuoja ir bando kažką padaryti, nors patys nesupranta ką. Tai skamba labai nerimtai ir atrodo kaip labai laikina. Todėl paprastai atsakydavome, kad mes neeksperimentuojame, bet tiksliai žinome, ką ir kodėl grojame.

Kaip dailėje egzistuoja, tarkime, „modernizmo“ sąvoka, lygiai taip pat muzikoje jau savo šaknis suleido ir įsitvirtino „eksperimentinės muzikos“ žanras.

Tačiau šiandien, praėjus jau tiek laiko, šis terminas vartosenoje įsitvirtino kaip sąvoka. Tarkime, pasaulinėje „Bandcamp“ platformoje, kurioje muzikantai gali leisti savo albumus, vienas iš pagrindinių tagų šalia „elektronikos“, „roko“, „alternatyvos“, „pankroko“, yra būtent „eksperimentinė muzika“.

Tad tenka pripažinti, kad kaip dailėje egzistuoja, tarkime, „modernizmo“ sąvoka, lygiai taip pat muzikoje jau savo šaknis suleido ir įsitvirtino „eksperimentinės muzikos“ žanras. Galima sakyti, kad tai savotiškas susitarimas pagal nutylėjimą daugiau mažiau visiems besidomintiems muzika suprantant, apie ką čia kalbama.

Žinoma, eksperimentinė muzika – tai labai plati sąvoka, o joje gali tilpti gan įvairios kryptys, žanrai ir kūrybinės koncepcijos. Čia susilieja avangardinė, elektroninė, industrinė, noize, elektro akustinė, šiuolaikinė akademinė ir daugybė kitų muzikos krypčių. Viskas persilieja, maišosi ir auga vienas iš kito.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gintas Kraptavičius

– Knygoje teigiate, muzikos aplink mus yra daug ir įvairios, tik ją reikia pastebėti. Kaip pats manote, kas nulemia, kad vieniems visiškai pakanka populiariosios muzikos, kuri masiškai transliuojama per televiziją bei radiją, kiti domėtis muzika iš esmės meta perkopę trečią dešimtmetį ir vėliau mėgaujasi išimtinai jaunystės atrastomis grupėmis, o treti, nors ir nebūdami muzikos profesionalais, visą gyvenimą aktyviai ieško naujų muzikinių patirčių.

– Tai lemia žmogaus žingeidumas ir smalsumas. Juk pagrindiniai pasaulio progreso varikliai yra būtent šios žmogiškos savybės. Tačiau tame irgi nėra nieko naujo: vieniems daug kas įdomu, o kitiems – niekas.

Kita vertus, esama tokios muzikos, kuria aš pats taip pat visiškai nesidomiu. Tarkime, new age‘as. Mano manymu, tai yra antimuzika. Ir kaip prieš tris dešimtmečius man tai buvo svetima, lygiai taip pat svetima yra iki šiol.

Šiandien pasaulyje yra tokia gausybė muzikos, kad susigaudyti visame kame tiesiog neįmanoma. Klausytis visko iš eilės būtų beprasmiška, o ir laiko tiek nėra, kad spėtum įvertinti, kur šlamštas, o kur kažkas naujo ir įdomaus. Štai kodėl reikia žinoti, ko ieškai, turėti savus atrankos kriterijus, kurie padėtų nepasiklysti tose muzikos džiunglėse.

Aš pats naują muziką atrandu klausydamasis pagal mėgstamus leiblus, tagus bei raktinius žodžius. Tačiau svarbiausias receptas – tai muzikos klausymosi istorija ir asmeninis įdirbis. Kuo giliau ieškai, tuo daugiau ir galimybių atrasti ką nors neprimityvaus.

Klausytis visko iš eilės būtų beprasmiška, o ir laiko tiek nėra, kad spėtum įvertinti, kur šlamštas, o kur kažkas naujo ir įdomaus.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos eksperimentinės muzikos sceną?

– Prieš savaitę svarbiausios pasaulyje muzikos meno scenoje „Ircam“, Paryžiaus Pompidou centre, buvo pristatoma lietuvių kompozitorės Justinos Repečkaitės kūryba. Tai yra aukščiausias pripažinimas ir įvertinimas. Ir tai vyksta nuolatos, tik apie tai Lietuvoje žino vienetai. Pats šiame centre buvau pakviestas groti 2018 metais. Tad Lietuvos eksperimentinė muzika pasaulyje nėra jokia provincija.

Na, o šiaip mūsų eksperimentinės muzikos scena nelabai kuo skiriasi nuo kitų pasaulio šalių. Pamenu, kai 2006 metais koncertavau Paryžiuje vykusiame „Mystères de l'Est III, pays Baltes“ festivalyje, tą pačią dieną, tik kitoje vietoje grojo ir legendinis drone korifėjus Phillas Niblockas. Tuomet iš publikos girdėjau apgailestavimų, kad jiems teko rinktis tarp dviejų tuo pačiu metu vykstančių reginių. Ir čia juk kalbama apie Paryžių, kuriame gyvena 2 milijonai žmonių, o tokios muzikos istorija tęsiasi gerokai ilgiau nei pas mus.

Akivaizdu tai, kad šitokia muzika niekur neklausoma masiškai. Lygiai kaip ir šiuolaikinė akademinė muzika ar free džiazas. Yra paskaičiuota, kad daugelyje šalių vos 2 proc. populiacijos domisi kažkuo išskirtiniu, netikėtu ir kreivu. Tai tinka tiek kalbant apie šiuolaikinį meną, poeziją, eksperimentinę muziką ar net kultūrinę spaudą.

Džiaugiuosi tuo, kad Lietuvos kompozitorių sąjungai paskelbus konkursą geriausiam praėjusių metų kūriniui, šiame sąraše atsidūrė ne vienas darbas, kurį galima būtų priskirti eksperimentinei muzikai. Iki šiol čia patekdavo išimtinai klasikinės akademinės muzikos darbai. Vadinasi, mūsų muzikinės patirtys auga – tai džiugina.

– O kaip dažnai Lietuvoje vyksta tokios muzikos koncertai?

– Neseniai baigėsi festivalis „Jauna muzika“, o netrukus prasidės „Druskomanija“ – tad pasirinkimas yra gan padorus. Jei tik nori, nesunkiai gali rasti, kur tokios muzikos pasiklausyti gyvai.

Kaip jau esu minėjęs, aktyviausias laikotarpis Lietuvoje buvo 2000–2010 metais. Tuomet koncertų gal ir nebuvo tiek daug, kaip dabar, tačiau jie sutelkdavo kur kas daugiau žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio.

Žinoma, tam yra objektyvios priežastys – tuomet tai buvo kažkas nauja, negirdėta, todėl ir buvo didesnis sujudimas bei smalsumas. Su laiku tai tiesiog tapo įprasta ir natūralia kultūros dalimi – kaip ir tuose kraštuose, kuriose šios muzikos tradicija gyvuoja jau pusę amžiaus.

Dirbtinis intelektas nėra jokia panacėja ir kūrybos jis tikrai nepakeis. Juk jis pats savarankiškai nieko nekuria, bet naudojasi tuo, kas jau yra sukurta.

– Kokią įtaką eksperimentinės muzikos scenai daro vis tobulėjančios technologijos bei dirbtinis intelektas?

– Kol kas gyvename dirbtinio intelekto galimybių pradžioje, todėl sunku pasakyti, kur tai gali nuvesti. Tačiau šiuo metu, kiek su tuo esu susipažinęs, nieko radikalaus eksperimentinėje muzikoje jis nekeičia. Juk dirbtinis intelektas dirba kompiuterių programų principu – vienos programos geresnės, kitos – mažiau geros. Viskas priklauso tiek nuo pačių programų, tiek ir nuo žmogaus, jas valdančio, išmonės, supratimo, galimybių.

Dirbtinis intelektas nėra jokia panacėja ir kūrybos jis tikrai nepakeis. Juk jis pats savarankiškai nieko nekuria, bet naudojasi tuo, kas jau yra sukurta. Kol kas jis negali atrasti to, ko iki šiol nebuvo – jo darbo principas yra sumaišyti tai, kas jau yra, o ne atrasti ką nors iš esmės naujo.