Kitose laidose skambėjo vabzdžių, varlių, lūšių ir... ugnikalnių skleidžiami garsai.
Paskutinėje metų laidoje, gruodžio 3 d., Demetrio pateiks dar vieną netikėtą garsovaizdį, kuriame skambės dainuojančios kopos, uodų spiečiai, vėjas ir besiderinantis klasikinis vakarietiškas orkestras.
Visas iki šiol sukurtas laidas galima išgirsti virtualiame archyve.
Demetrio domina garsas ir jo (ne)archeologija. „Unarcheology“ yra internete egzistuojanti draugija, kurią kuruoja grupė žmonių, įsikūrusių Vilniuje, Lietuvoje. Ji leidžia originalią muziką bei miestuose ir slėniuose užfiksuotų garsų rinkinius.
Draugijos būstinėje „Sound Gym“ rengiami įvairūs garso pasirodymai, filmų peržiūros ir instaliacijos. Vienas šios draugijos įkūrėjų Demetrio Castellucci džiaugiasi galėdamas pristatyti savo vizijas „Rasų radijo“ formatu – apie visa tai su juo ir kalbamės.
Daugiau apie „Sodas 2123“ veiklą skaitykite 15min kultūra.
– Demetrio, kaip atsidūrei Vilniuje ir kas paskatino čia pasilikti?
– Pagyvenęs Londone ir Berlyne, persikrausčiau čia su savo partneriu iš Lietuvos. Ir dabar dažnai pagaunu save visiems pasakojant, kad atvažiavau čia dėl muzikos ir užšalusių ežerų! Kultūros kompleksas „Sodas 2123“, kur įsikūrėme su savo „Unarcheology Sound Gym“, yra nuostabi vieta, užpildyta galerijomis, studijomis ir veiklomis. Čia pat įsikūrę „Empty Brain Resort“ – unikali muzikos vieta.
– Papasakok truputį apie savo praeitį: ką ir kur veikei prieš atvykdamas į Vilnių? Žinau, kartais groji Black Fanfare vardu...
– Šį elektroninės muzikos projektą pradėjau dar Italijoje 2007-aisiais, maždaug tuo pačiu metu tapau ir eksperimentinės šokių kompanijos „Dewey Dell“ dalimi. Taip pat groju kaip didžėjus ir kuriu garso takelius įvairiems, daugiausia Europos, teatro ir kino projektams.
– Kodėl nusprendei prisijungti prie „Rasų radijo“? Kaip apibūdintum šią mediją niekada apie ją negirdėjusiems?
– „Rasų radijas“ yra naujas radijas įkurtas „Sodas 2123“ iniciatyva. Tai – internetinė garso meno platforma su turtinga ir įdomia programa, daugiausia dėmesio skirianti lauko įrašams (field recordings) ir eksperimentinei muzikai.
Buvo nuostabu suprasti, kad radijo bangos mus supa nuolatos, tiesiog reikia antenų, kad jas išgirstume.
Kaip sako patys organizatoriai, ši radijo galerija skirta eksperimentams, neatrastoms garso patirtims ir asmeninėms garso klajonėms. Domiuosi eksperimentine muzika, užsiimu lauko įrašais, kuriuos apdirbu ir naudoju savo muzikoje, todėl mielai priėmiau jų kvietimą prisijungti.
Radijo formatas, palyginti, pavyzdžiui, su albumu, yra labai įdomus, nes jame galima pristatyti ilgus muzikos kūrinius tarsi garso objektus, panašiau į skulptūros pastatymą parke, nei į albumo pristatymą koncerte. Tai – labai įdomi medija.
– Ar turi kokį nors ypatingą ryšį su radijo formatu? Pavyzdžiui, gyvenę sovietų laikais prisimena kiekvienuose namuose buvusius taip vadinamus radijo „taškus“. Vėliau radijas tapo vienu retų šaltinių sužinoti apie gyvenimą Vakaruose, ar tai būtų muzika, ar politika, ar dar kas nors.
– Paprasčiausias radijo imtuvas su įrašančiu kasetiniu magnetofonu buvo pirmasis įrankis, kuriuo, dar būdamas vaikas, pradėjau manipuliuoti garsu ir groti. Jame buvo lengva kontroliuoti chaotiškus garsus ritmiškai perjunginėjant AM/FM bangų mygtuką ir sukinėjant bangų paieškos bei garso reguliatorius. Visa tai buvo galima įrašyti į kasetę, kartu mažu mikrofonu fiksuojant ir iškraipant balsą ir kitus garsus. Mane visada žavėjo, kad paspaudus „On“, tu ne tik įjungi prietaisą, bet ir pasineri į nuolatinį srautą, vykusį dar prieš tau į jį patenkant. Buvo nuostabu suprasti, kad radijo bangos mus supa nuolatos, tiesiog reikia antenų, kad jas išgirstume.
Taip pat naudojau namie rastą trumpųjų bangų radiją ir prisimenu jaudulį, apimantį klausant paslaptingos muzikos ir garsų, atsklindančių iš nežinomų ir labai tolimų kraštų, tiesiog persekiojau juos. Jaučiausi tarsi turėdamas nuotolines ausis ten, iš kur sklido balsai ir garsai, net nenutuokiantys, kad jų klausausi.
– Pristatyk „Unarcheology“ projektą – ar tai lauko įrašų draugija, ar kažkas daugiau?
– Būtų nuostabu, jei vieną dieną tai taptų slapta lauko įrašinėtojų draugija! Kol kas „Unarcheology“ yra organizacija, publikuojanti muziką ir miksus interneto svetainėje, taip pat organizuojanti renginius ir veiklas „Sodas 2123“ įsikūrusioje „garso mankštos“ erdvėje.
Internete kiekvieną albumą išleidžiame su specialiai jam atrinktais vaizdais, tarsi savotišką bukletą, kurį galima peržiūrėti. Radijo miksuose surenkame garsus užfiksuotus miestuose ir slėniuose.
Bandome kurti chaoso ir teroro archyvus, ne mirusių daiktų ar objektyvacijos, bet gyvenimo archyvus.
„Unarcheology“ yra savotiškas, internetu sudaromas, santykių paktas. Tai prieštarauja įprastam mąstymui, kad archeologija pasisavina tai, ką atranda, užgoždama mintį, kad tikrieji atradimai buvo sugeneruoti, o ne sukurti senovės žmonių praeities bedugnėje.
Priešingai meninės kūrybos personalizavimo dinamikai, „nearcheologai“ bando mąstyti apie santykių srautą tarp mūsų, jie (tolimi žmonės laike ir erdvėje) ir viskas, kas yra viduryje ir aplinkui. Šia prasme archyvavimas nėra pasisavinimas; jis nepateisina mūsų požiūrio kaip privilegijuoto ir žino, kad neturėtų būti leidžiama objektyvizuoti subjektų, su kuriais susiduria atradimų metu.
Yra rizika pamiršti istoriją; pamiršti savo būtį – savyje – begalinių dalykų susitikimo tašką, suteikiantį gyvybę laikinam ryšiui, kurį vadiname gal modernumu, gal archeologija, gal pažanga, gal istorija, o gal mumis.
Priešingai šiai nuolatinių daugialypių santykių erdvėje ir laike idėjai, tiek meninio gesto personalizavimo idėja, tiek archyvinių žinių racionalizavimas, linkusios kurti atsiskyrimus ir lūžius, kompaktiškus žinių ir kūrybinių galių branduolius. Vienoje pusėje – privilegijuotas subjektas, kuriam suteiktas leidimas tvarkyti istoriją ir jos produktus, o kitoje – paprasčiausi daiktai.
Vadinasi, tie, kurie kažką gamina, priversti labai stipriai save individualizuoti, kad susidorotų su šia nuasmeninto archyvo sistema.
Šiuo paktu stengiamės įžvelgti srautų ir santykių kūrybinę galią, o ne priskirti šį kūrybiškumą atskiriems dalykams. Stengiamės matyti kiekvieną susitikimą (ar tai būtų istorinis atradimas, ar meninė kūryba) kaip potencialų „gimdymo“ gestą. Bandome kurti chaoso ir teroro archyvus, ne mirusių daiktų ar objektyvacijos, bet gyvenimo archyvus.
– „Sound Gym“ yra „Unarcheology“ projekto dalis. Kodėl, tavo nuomone, svarbu treniruoti savo klausą?
– Taip vadinasi mūsų erdvė „Sodas 2123“ , kur vyksta „Unarcheology“ renginiai. Čia organizuojame koncertus, performansus ir parodas. Pirmoji jų vadinosi „Svyruoti ir aptikti“, joje savo darbus pristatė: Odysseus Atlas (Jūra Bardauskaitė ir Kęstutis Montvidas), Guoda Jaruševičiūte, Simona Kačinskaite, Rytis Urbanskas ir aš.
Lapkritį pradėjome organizuoti „Sound Gym“ sesijas kiekvieną šeštadienį – vieną valandą vakare skiriame tam tikrai temai: rengiame klausymosi sesijas, nebylių filmų peržiūras su gyvais garso takeliais.
Šias sesijas pasiūlysime ir pavasarį. Bus galima įsigyti „Sound Gym“ prenumeratą ir pasirinkti norimą laiką bei programas. Turime ir didesnių planų, kad „Unarcheology“ remtų įvairias kompanijas ir startuolius.
Pavyzdžiui, 2020 metais įkūrėme aviakompaniją „Aircheology Airlines“. Ji keleiviams siūlė skristi klausant piloto atliekamos ambient muzikos. Mūsų lėktuvai, pagaminti iš perdirbto kartono, izoliacinės juostos, kabių ir medžio, yra labai saugūs. Šios skrydžių simuliacijos bus rengiamos ir ateityje – festivalio metu įvairūs pilotai atliks savo naujausius ambient kūrinius.
Mūsų vidinėje ausyje yra 3 labai maži kauliukai: plaktukas, priekalas ir kilpa.
Kompanija buvo įkurta kaip būdas pristatyti Unarcheology.com išleistą Airport Gad muzikos albumą apie lėktuvus ir oro uosto vartus, kaip savotišką dangišką patirtį. Kai kurie muzikos fragmentai buvo sukurti lėktuvuose, gaudžiant jų varikliams. Žemi turbinų dažniai tapo muzikos dalimi, tuo pačiu atlikdami ir realių garso efektų funkciją. Veikiančių lėktuvo variklių patirtis buvo išgauta patobulinus žemų dažnių kolonėles, kad šios priverstų vibruoti visą struktūrą. Turbulencija, deja, gana dažna mūsų skrydžiuose, išgaunama MIDI kontroliuojamų perkusinių robotų.
„Sound Gym“ pavadinimas nurodo tiek mankštą ausims, tiek mankštą garsui. Mūsų vidinėje ausyje yra 3 labai maži kauliukai: plaktukas, priekalas ir kilpa. „Sound Gym“ šiuos kauliukus naudojame kaip mankštos prietaisus. Norint, kad jie augtų ir vystytųsi, garsui reikia ausų.
Kol klausomės muzikos, vyksta savarankiška ir neišvengiama evoliucija. Tai gali būti išgyvenama tik tiesiogiai. Ausys yra ne tik mūsų galvose įtaisytas prietaisas, bet ir sraigė, transformuojanti garsus į tikslius nervinius impulsus, labai greitai nukeliaujančius į smegenis. „Sound Gym“ pavadinimas taip pat reiškia mūsų ausų treniruotę gamtos garsais, pavyzdžiui, atpažįstant konkrečius paukščių, varlių ar lūšių garsus. Kitais metais planuojame užsiėmimus su ornitologu, kuris pasidalins savo patirtimis su paukščių garsais ir technikomis, kaip juos atpažinti.
– Pirmosiose radijo laidos „Unarcheology“ dalyse skambėjo banginių, vabzdžių, varlių garsai, vienoje laidoje sujungei lūšių ir... ugnikalnių skleidžiamus garsus – kokia įdomi paralelė. Kas toliau?
– Šiose serijose pristatau lauko įrašų koliažus, vienintelė manipuliacija yra garso lygis, nenaudoju jokių efektų. Viską pradėjau nuo povandeninių gyvūnų garsų pristatymo, pagrindinį dėmesį skirdamas banginiams. Kuprotieji banginiai laikui bėgant keičia savo „dainas“ – yra tik viena šių banginių grupė Vakarų Australijoje, kurie periodiškai išranda naujus „dainos“ sluoksnius, vėliau kelis metus sklindančius okeane. Pirmojoje laidoje galima išgirsti „dainų“ įrašytų tiek 6-ajame dešimtmetyje, tiek šio tūkstantmečio pradžioje.
Tai lyg darbas chemijos laboratorijoje, kur maišomi elementai keičia savo prigimtį.
Antroji laida skirta svirpliams, cikadoms, laumžirgiams bei į girdimus dažnius perkeltam šikšnosparnių ultragarsui. Trečiojoje sujungiau varlių ir senovinių Japonijos šventyklų varpų skambesį. Ketvirtajame mikse susiliejo tekančios lavos, ugnikalnių ir lūšių skleidžiami garsai. Kai kurie lavos garsai išties primena pragarišką riaumojimą ir kartu su lūšies balsu sukelia nerimo efektą.
Šias kombinacijas skatina smalsumas išgauti mutaciją sujungiant du elementus į vieną. Tai lyg darbas chemijos laboratorijoje, kur maišomi elementai keičia savo prigimtį. Tas pat ir komponuojant spalvas: vienaip mėlyna atrodo šalia raudonos, kitaip – šalia žalios. Panašiai veikia ir garsai – jungiant tarpusavyje įvairius skirtingus šaltinius, galima sukurti įspūdingą garso dizainą. Sluoksniavimas yra viena pagrindinių muzikos gamybos technikų. Pavyzdžiui, balsą, gitarą ar būgną galima sudėlioti daugybe skirtingų būdų ir taip sukurti teisingą erdvę, tembrą ar tekstūrą. Savo radijo miksuose nesistengiu kurti dialogo tarp skirtingų garsų, jie atspindi naujo garso kartą ir peizažą, kuris paprastai gamtoje neegzistuoja.
Paskutinę šių metų laidą sudėliosiu iš keturių elementų: dainuojančių kopų (tam tikrose dykumose randamas fenomenas, kada smėlio audros generuoja specifinių natų gaudesį), uodų dūzgimo, vėjo ir besiderinančio klasikinio vakarietiško orkestro.
– Jei kurtum programą apie Vilnių, kuriuos garsus būtinai įtrauktum?
– Ateinančiais metais mes iš tiesų planuojame keletą programų su Vilniaus garsais. „Unarcheology“ pristatys mano ir Ryčio Urbansko albumą „The Longest Kickdrums on Earth“. Radome parke statybininkų paliktus labai ilgus vamzdžius, iš abiejų pusių uždengtus dangčiais. Kai kurie jų buvo daugiau nei 50-ies metrų ilgio! Grojome šiais vamzdžiais ir tai skambėjo nerealiai... Garsai skambėjo su pavėlavimu ir beprotiškai išsikraipė „keliaudami“ tais vamzdžiais, sukurdami erdvinį psichodelinį, aidų pilną ritmą. Tai bus pirmieji Vilniaus garsai, kuriuos „Unarcheology“ pristatys Rasų radijuje 2022-aisiais.
„Rasų radijas“ projektu siekiama atskleisti kultūros komplekso „SODAS 2123“ sukauptą garsinį potencialą. Taip pat – prisiliesti prie įvairių Lietuvos meno laukui aktualių temų, savo tarpdiscipliniškumu bei plačiu spektru artimų dideliam klausytojų ratui.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
