Erkė × Warrain – Miego sutrikimai
„Su pseudonimu Themyouandm3 leidžiu visuomenei labiau priimtinas dainas: geresnės vaizdo ir garso kokybės, paprastesnių, aiškiau girdimų žodžių. O kaip Erkė leidžiu dainas tokias, kokias tik noriu. Visai nesvarbu, ar jos sulauks perklausų ar platesnio pripažinimo. Erkės dainose yra daug rusiško, amerikietiško pogrindžio, mažiau elektronikos, mažoka kokybės ir cenzūros“, – atrašė man Erikas, paklaustas, kuo skiriasi du jo alter ego.
Šiame mini albume pirmiausia nustebino švelnumas, atvirumas ir melodingumas. Themyouandm3 žinojau kaip ironišką vaikiną, įspūdingu freestyle‘u repuojantį tamsiuose industriniuose peizažuose. Dažnai su pogrindžio kolega Micro one. Jų niūri, sarkastiška, nenušlifuota kūryba labai išsiskiria tradiciniame poetiško, sterilaus lietuviško repo kontekste. Išsiskiria ir Eriko techniniai įgūdžiai – raiški ir prasminga žodžių ekvilibristika.
Pavadinimas „Miego sutrikimai“ lyg ir nurodytų neramią, netolygią būseną. Tačiau albumas labai vientisas, kūriniai nejučia persilieja vienas į kitą. Daugiausia muzikos autoriaus Warrain dėka. Jo jausmingi semplai, vinilo traškesiai, tolimi varpo dūžiai ir žmonių balsai, visa ta liūdna, sapniška melancholija – lyg ir pažįstama, bet drauge visiškai šviežia, įtraukianti, jauki. Jos fone, be jokio akcentuoto ritmo, žodžius kapoja Erkė, kartais netikėtai primenantis Žygimantą Kudirką-Mesijų. Tik Erkė nežaidžia ir nejuokauja. Viskas tik iš nevilties; laikas neteko prasmės; nesmerkti, tik gailėtis, kas buvo, – tokios frazės įsimena. Man gražiausia: Galiu pasiūlyti vipines vietas rajone ant laiptų. Leksika natūrali, neapkrauta dirbtinėmis grožybėmis, neperspausta nei su poezija, nei su gatvės žargonu. Reperiai labai mėgsta rašyti ars poeticas – aukštinti žodžio galią ir drauge save pačius. Erkė čia visu tuo suabejoja:
Tarytum įmanoma rasti meilę tuščiam sekse,
tarytum įmanoma keisti kažką,
sėdim vietoj, lyg keistų tekstai,
lyg spręstų tekstai,
lyg gydytų.
Albumas įrašytas Eriko bute per mažiau nei savaitę: „Warrain buvo atostogos mokykloje Vilkaviškyje, o aš tiesiog atsisakiau daug darbų ir prašiau, kad man savaitę niekas neskambintų.“ Iš draugų pasiskolino garso plokštę ir mikrofoną. Daugiau jokios įrangos. Tai paminėti svarbu, nes klausant kokybiško įrašo apie tai net nesusimąstytum.
Lietuviško repo scenoje ne visada žymiausi yra tie, kurie to labiausiai verti. Verčiausi dažnai sąmoningai laikosi šešėlyje: „Jeigu norėčiau būti įžymus, manęs muzikoje nebeliktų, būtų kažkaip labai tuščia, ypač dėl to, kad kūryba padeda atrasti šiokį tokį pilnavertiškumą gyvenime. Nuo vaikystės mačiau, kad neišgyvenu to, ką išgyvena visi, niekur labai nepritapau ir pritapti nenorėjau. Taip pat ir su žinomumu: nenoriu pritapti dėl daugumai būdingų, o man šlykščių instinktų.“
Junior a – The Day He Disappeared
Per mažiau nei pusantrų metų Junior a pristatė tris mini albumus. Daug metų kūręs pats sau, turėjo visko daug prikaupęs. Iš šios šūsnies dainų bent trečdalis galėtų būti dideliais hitais. Šiame EP tokie yra falcetinis „Violent“ ir didingas „Flashbacks“. Hitus skaičiuoju todėl, kad Junior a pradėjo nuo hito – debiutinis „Sleep Machine“ išniro „Spotify Global Viral“ sąraše, kur lietuviai šmėkšteli nebent „Eurovizijos“ proga. Dainą suko didelės radijo stotys ir aprašinėjo tarptautiniai tinklalapiai. O pas plungiškį Tautvydą pažindintis atvyko užsienio leidyklų atstovai.
Tokia pradžia išmuša iš vėžių ir atlikėją, ir klausytojus. Sutrinka lūkesčių mechanizmai ir pradedi norėti nežinia ko čia ir dabar.
You got, you got
Terrible plot for real life
But you really try
To execute it right
(„Tu turi siaubingą siužetą gyvenimui, bet bandai jį bent teisingai atlikti“)
Šlovė ir populiarumas – visgi šalutiniai dalykai. Svarbiausia tai, kad šiame EP Junior a atliko kokybinį šuolį. Tai pirmas jo darbas, įrašytas profesionalioje studijoje „Ymir Audio“. Atsirado gyvų instrumentų. Koncertuose Tautvydas taip pat pasirodo nebe vienas, o su būgnininku Sindre, kuris įspūdingai išplečia ir išdidina pradinį, minimalistinį Junior a skambesį. Iki šiol vaizdo klipuose filmuodavęs pats save, dabar dainai „Flashbacks“ sukūrė klipą su profesionaliu šokėju.
„The Day He Disappeared“ dainose daug užuominų apie mirtį ir neramias mintis. Vis dėlto tai euforiškas albumas. Ta euforija ypač jaučiasi koncerte: vargiai rastume kitą atlikėją Lietuvoje, kuris scenoje be paliovos šypsotųsi, nebandydamas išlaikyti rimtos ir reikšmingos minos.
Tytia mina teremina – Teremina ir diodas
Bet jos nenori dirbt
asistentės manęs nekenčia
aš priėmiau, aš ir atleisiu
kada nors ir vėl priimsiu...
Hipsterių ar nehipsterių dėka, muzikos klausytojų skonis smarkiai pasikeitė. Tai, kas prieš dešimtmetį buvo tik saujelei pogrindininkų suprantamas pokštas, dabar galėtų pretenduoti į visai nemažas scenas.
„Tytia mina teremina“ yra kultinio „Verslo rizikos rezervo“ giminaitė. V.R.R. garsiausi hitai vadinasi „Miręs technomuzikos gerbėjas“ ir „Mano vaikas pražilo“. O TMT šlageriai yra „Didžėjaus žmona“ ir „Vaikas teroristas“. TMT prasidėjo kaip feministinė grupė. Kaip patys sako, iš rrriot girl virto koala pop ir užsuko ne vieną diskoteką. Šį duetą sudaro „tonmeisteris“ Marius Stavaris ir paslaptingoji Teremina, muzikos ir žodžių autorė bei atlikėja.
Primityvus sintezatoriaus skambesys ir monotoniški ritmų ciklai įtraukia į psichodelinį retro-futurizmą, kartais primenantį Roso iš serialo „Draugai“ kūrybą. Ši muzika erzina ir juokina, ir paskui sapnuojasi. Lygiai kaip ir neintonuotas, neurotišką savipagalbos audioknygą primenantis dainavimas (?): imunitetas, deficitas, burgeriai, gangsteriai, kontraceptikai, katamaranai... Žodžiai čia siejami ne logikos, o fonetikos ryšiais. Šie pasakojimai įkvėpti viešojo transporto, etatų mažinimo ir, žinoma, fizikos vadovėlių. Popduetas šį įrašą pristato kaip mokslo populiarinimo albumą, padėsiantį nesupainioti fazės su nuliu.
„Man labai patinka, kad, kai mes grojame, dauguma būna ištikti šoko ir kupini baimės. Tada jaučiu didžiausią įvertinimą“, – kadaise yra sakęs M. Stavaris. Man rodos, kuo toliau, tuo tokios reakcijos sulaukti bus sunkiau. Šventinis bankuchenas ir Mesijus dėl panašių meninių nesąmonių yra tapę kone popžvaigždėmis. TMT belieka saugotis, kad neištiktų tas pats.
The Body – I Have Fought Against It, But I Can’t Any Longer.
Albumas dėmesį atkreipė pirmiausia pavadinimu – citata iš Virginios Woolf atsisveikinimo laiško („Kovojau, bet daugiau nebegaliu“). Ankstesnis grupės darbas „No One Deserves Happiness“ („Niekas nenusipelno laimės“) taip pat buvo įkvėptas įvairių knygų apie savižudybę bei Anos Achmatovos poezijos. Naująjį užbaigia 8 minučių kūrinys, kuriame būgnininko tėvas skaito monologą apie sielos tuštumą, nepakeliamą skausmą ir bandymus nusižudyti. Jis baigiasi gedulingais pianino garsais ir tyla. Tai ištrauka iš čeko Bohumilo Hrabalo romano „Pernelyg triukšminga vienatvė“ (beje, taiklus grupės muzikos apibūdinimas). Rašytojas, būdamas 82-ejų, iškrito pro langą maitindamas balandžius, – nežinoma, ar tai savižudybė.
Žodžiu, duetas iš Portlando nuotaikos tikrai nepakels. Tai jau septintas jų albumas (pirmasis 2000-aisiais). Jis ne tik itin tamsus ir sunkus, bet net, sakyčiau, isteriškas. Jo leitmotyvas – nepaliaujamas vieno tono klyksmas. „The Body“ vadinami eksperimentinio noise metalo grupe, jie derina elektroninius, sulėtinto techno ritmus, industrinį skambesį, moterišką vokalą. Žurnalas „Rolling Stone“ juos pavadino „labiau meta nei metal“ ir palygino su „Swans“ bei šiurpiu D. Lyncho filmu „Eraserhead“.
Įdomu, kad šio albumo muzika sukurta beveik vien iš grupės autosemplų – savotiškų autocitatų: gitaristas ir būgnininkas instrumentais negrojo, tik iškarpė ir perdėliojo ankstesnės kūrybos motyvus. Pasak leidinio „Metal Hammer“, ši egzistencinio siaubo grupė geriausiai apibrėžia, kas šiandien yra „sunkioji“ muzika.
Nenaujiena
Brutus – Burst
„Kartais muzikos grupė užgriūva lyg uraganas, kokio dar niekada nesi patyręs. Kartais grupė gali suteikti tai, ko visad troškai, bet vis neradai, tarsi jie perskaitė tavo pasąmonę ir sujungė visus tavo mėgstamiausius elementus...“ – taip išgirdęs šį albumą rašė tinklalapio „Drowned in Sound“ žurnalistas. Iš tiesų, debiutinis šios belgų trijulės darbas daugelį šiuolaikinio roko klausytojų pernai ištiko kaip gamtos stichija. O geriausia tai, kad liepą jie gros Lietuvoje – festivalyje „Velnio akmuo“.
„Brutus“ energijos epicentras – būgnininkė/vokalistė Stefanie. Vienu metu ji sugeba varyti ir įspūdingą tai black metalą, tai pankroką primenantį ritmą, ir iš visų plaučių karštligiškai dainuoti. Įspūdingas pavyzdys ant scenos nedrįstančioms lipti lietuvėms.
Grupė pradėjo nuo hardkoro legendų „Refused“ koverių ir tą agresyvumą, intensyvumą išlaikė autorinėje kūryboje. Beklausydamas jų net pridūsti, lyg sprintą nubėgęs (sprintą miniu ne veltui: daugumos dainų trukmė – vos 3 min.). Pankroko, postroko, metalo, shoegaze ir net popmuzikos elementai, himniški priedainiai ir stebuklingas ritmo pojūtis. Pastarąjį dešimtmetį (o ir ilgiau) vis mažiau roko grupių nustebina ir sukrečia. Branduolinė „Brutus“ energija turėtų išnešti visą „Velnio akmens“ sceną.
