ba. – H8
Antrasis albumas beveik visoms grupėms būna pats sunkiausias. Gal todėl ir „ba.“ užtruko 4 metus. Ir jų pačių, ir gerbėjų lūkesčiai jau buvo tokie dideli, kad albumo pirmąkart klausiausi su didžiuliu nerimu, kad teks nusivilti. Neteko. Įdomiausia tai, kad albumo poveikis auga bėgant laikui ir perklausų skaičiui. Manau, tai yra brandos ženklas – nebandoma klausytojo paimti lengvais, nuspėjamais sprendimais.
Brandumą rodo ir tai, kad nauja muzika nebe vien aštri, bet pirmiausia lyriška ir skausminga. „ba.“ ir toliau lieka viena emociškai atviriausių jaunų grupių. Dėl to ir dėl savitos stilistikos lietuviškų tekstų jie ir sulaukia tokio neįtikėtinai aistringo klausytojų atsako.
Kiekviename albumo kūrinyje yra įdomių sprendimų, bet netikėčiausi galbūt „Ramunė“, „Outro“ ir „Išnara“. Pirmojoje, baladėje, iš Beno Aleksandravičiaus pasąmonės išplaukia lietuviško folkloro rimai. Antrojoje jis irgi leidžiasi į savo pasąmonę – įsijungia kasetę, klausosi savęs vaiko ir perkuria pačią pirmąją savo sukurtą dainą. O trečioji – metadaina (daina apie dainą) apie didįjį grupės hitą „Sugebėt pasikeist“, kurį dabar autorius nevengia pavadinti vėmalų krūva, ir apskritai jam primetamus stereotipus.
Pyktis rezervuotas (karas)
laisvės plėvėj ilaminuotas
visi stebėkit kaip jauniklis duodas (nuogas)
praeitą dieną pirštais atbaksnotas
Grupė „ba.“ lietuviškame kontekste išsiskiria daug kuo. Pavyzdžiui, tuo, kad labai konstruktyviai planuoja savo karjerą, nieko nedaro atsitiktinai ir kaskart vis aukščiau pati sau kelia iššūkio kartelę. Su šiuo albumu ją tikrai peršoko, o dar aukščiau – su jo viršeliu (aut. DJ YUNG ŽIŽEK).
Without Letters – Abundance Supreme
Būti „Without Letters“ gerbėju nėra lengva. Jie tai dingsta, tai atsiranda, tai groja kompiuteriais, tai gitaromis, tai turi vokalą, tai nebe. Per 8 metus, kiek oficialiai trunka šios grupės karjera, jie išleido tik du mini albumus (ir dabar – pirmą pilną albumą). Buvo nominuoti M.A.M.A. apdovanojimuose ir grojo didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus“ Latvijoje, tačiau taip ir liko labiau pogrindžio grupe.
Kaskart, kai išlįsdavo į viešumą, atrodydavo, kad štai dabar tai jau tikrai surado save, – jie netgi gali būti viena iš nedaugelio grupių, nesulaukiančių jokios kritikos, nesukeliančių nusivylimo. Nieko panašaus nesukels ir šis albumas, pavadintas „Begalinė gausa“ arba, didingiau, „Gausybė aukščiausioji“.
Albumas kupinas įtampos ir nervingumo, bet ir iš to besigaminančios energijos. Jis skatina iššokti, išdūkti savo nerimą. Galimybių, idėjų, variantų, pasiūlos gausa „Without Letters“ kūryboje išvirsta tarsi į kitą pusę. Apsivaloma nuo įvairių stereotipų ir atsiranda vietos šviežioms idėjoms. Vienos įdomiausių – pop ir „rimtosios“ kultūrų suartinimas, distancijos tarp klaustojo ir atlikėjo naikinimas. Apskritai – techno muzikos grojimas gitaromis ir būgnais. Dar vienas pavykęs eksperimentas – du kūriniai su svečiais, visai kitokių stilių grupėmis „shishi“ ir „Parranda Polar“ (dabar – „Planeta Polar“). Išlošia visi: ne tik klausytojas, bet ir grupės, susikūrusios galimybę save išgirsti kitaip.
Labai norėtųsi, kad „Without Letters“ rastų kelius į užsienį – neliktų vien tais pranašais savam kieme.
Arklio Galia – Tavo laiptinėj & ant savęs
Negaliu atsidžiaugti saksofonais, papildžiusiais „Arklio Galią“. Grupė, grojanti jau daugiau nei dešimtmetį, pastaraisiais metais įgavo antrą kvėpavimą. Savotiškas plaukimas prieš srovę, darymas taip, kaip nereikia, radikalus požiūris į komerciją ir meninė laisvė visad buvo jų esmė. Bet dabar atrodo, kad jie tą pagaliau pripažino ir sąmoningai suvokė, ką tiek metų darė. Pavyzdžiui, naujajame albume yra 10 sekundžių kūrinys, kuriame nuskamba keturi žodžiai: Dvi kelnės, prikimštos kojinių.
Dar čia yra siaubo daina apie persekiotoją, per domofoną skambinėjantį Vivulskio gatvėje gyvenančiai merginai, sutiktai Pocevičiaus ekskursijoj. Ir daina apie smarvę namuose. Ir daina apie liūdną direktoriaus galą, ir dar apie traiškanotas seno šuns akis. Žodžiu, viskas, apie ką tikrai niekad nesitikėtumėte išgirsti dainuojant.
Jaučiuosi kaip Taffel, kaip Estrella, kaip Cheetos, kaip Lays.
Aš jaučiuosi kaip prasiskolinusi tėvelio firma,
Jaučiuosi kaip agurotis, kaip balzamas, kaip pana.
Aš jaučiuosi kaip šampūnas, ekologiškas šampūnas,
Kaip Džordžas W. Bušas su vaikiška knyga.
Keisčiausia gal net ne tekstai, bet tai, kad dabar jie nebenustelbia muzikos, kuri lygiai tokia pat spalvinga, ekscentriška ir maniakiška.
Egomašina – id
Kam nors pasakodama apie „Egomašiną“, būtinai sakau: „Čia tie, kurie nepateko į „Garažo“ finalą.“ Šiuo atveju nepatekimas tarp neva geriausių jaunų Lietuvos grupių tapo jų prekiniu ženklu ir originalumo įrodymu. Juolab kad grupė gavo ir prizą – kvietimą groti „Tilto namų festivalyje“.
O dabar dar ir išleido albumą, nors, rodos, vos ką tik pradėjo kartu groti. Ir tas albumas puikus, užpildantis kažkokią lietuviškos muzikos stoką, kurios net nežinojom esant.
Trys grupės vaikinai – klaipėdiečiai, didžiąją gyvenimo dalį praleido skeitparkuose, važinėdami BMX dviračiais. Ir jų muzika – apie važiavimą, riedėjimą, vairavimą, pasikūrimą ir sustojimą. Ne tik fizinį, bet ir metafizinį, pasąmoninį, nes šitas smagus sintezatorinis pankrokas darda ir į praeitį, ir į jūsų šiurpulingą id.
Kedr Livanskiy – Your Need
Ieškant naujos įdomios muzikos, visad verta patyrinėti Rusijos atlikėjus. Daugelis jų randa labai originalių sprendimų, kaip suderinti šiuolaikiškumą ir vakarietiškas madas su vietos muzikos tradicija, savita dvasia, folkloru, rusų kalba.
„Kedr Livanskiy“ – 28-erių maskvietės Yanos Kedrinos projektas. Ji studijavo kiną ir literatūrą, bet galiausiai pasirinko subjektyviausią, asmeniškiausią meną – muziką. Pradėjusi kaip pritarianti vokalistė pankroko grupėje, dabar kuria pati. Apie šį, antrąjį, jos albumą rašo ir „The Guardian“, ir „Pitchfork“. Jos elektronika idėjų semiasi iš įvairių šaltinių: nuo liaudies melodijų iki 10 dešimtmečio šokių muzikos. Tai ir šviesi, ir nostalgiška muzika, lėtai šokdinanti ir įtraukianti į hipnotizuojančią vienatvę.
