Kiekviena epocha turi savų didvyrių, išgyvena pakilimus ir nuopuolius, patiria daug sunkumų, visišką skurdą arba džiaugiasi gerais laikais. Ne išimtis ir Lietuvos opera. Valstybės teatro pradžią iki karo ir paskutinius XX a. dešimtmečius galima laikyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro aukso amžiumi – tada repertuare puikavosi po 50 ir daugiau skirtingų pavadinimų operų ir baletų, dirbo 30–40 etatinių solistų, daugybė dirigentų.
Teatras vertėsi savo pajėgomis, ir gastroliuojantys solistai ar kūrybinės komandos iš užsienio būdavo tikra retenybė. Pasaulis keičiasi ir diktuoja naujas madas: dabar teatre gastrolierių sutiksi dažniau nei lietuvį, ir tai jokiu būdu nėra blogai.
Vienas tokių mūsų teatro aukso amžiaus kūrėjų buvo Lietuvos ir Armėnijos tenoras Gehamas Grigorianas (1951–2016), kuris kitąmet būtų minėjęs jubiliejų. Gimęs Jerevane ir baigęs tenykštės konservatorijos Sergejaus Danieliano klasę, G.Grigorianas debiutavo didžiojoje scenoje 1971 m., būdamas vos dvidešimties. Vėliau jis išvyko į Vakarų Berlyną, kur pradėjo solinių koncertų maratoną.
1975 m. G.Grigorianas debiutavo Armėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre Edgaro vaidmeniu Gaetano Donizetti operoje Liučija di Lamermur. Didelės sėkmės sulaukęs solistas dainavo Sarą Armeno Tigraniano operoje Anuša, Tirtihą T.Čuchačiano operoje Aršakas II, atliko Fausto ir Almavivos (Sevilijos kirpėjas) vaidmenis.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje G.Grigorianas jau buvo garsus Sovietų Sąjungos solistas. 1978 m. išvyko į Milano La Scala teatrą kaip vienas iš keturių laimingųjų, pakviestų stažuotis šioje menų mekoje. Čia solistas dainavo keturiuose koncertuose, debiutavo Pinkertono vaidmeniu Giacomo Puccini operoje Madam Baterflai. Po šio debiuto La Scala pasiūlė solistui vaidmenis operose Borisas Godunovas ir Toska. Juos sukūręs kartu su garsiu dirigentu Claudio Abbado (1933–2014), solistas pradėjo tarptautinę karjerą.
G.Grigorianui buvo pasiūlyta atsisakyti vaidmens.
Deja, to meto politika nebuvo palanki menininkams. Borisą Godunovą režisavo garsus Maskvos režisierius Jurijus Liubimovas (1917–2014). Jis smarkiai konfliktavo su centrine Sovietų Sąjungos valdžia (1984 m. jam buvo atimta SSRS pilietybė), o dėl to kentėjo ir solistai. G.Grigorianui buvo pasiūlyta atsisakyti vaidmens. Solistas griežtai atmetė šį siūlymą ir užsitraukė valdžios nemalonę – aštuonerius metus jam buvo draudžiama išvykti iš Sovietų Sąjungos.
Kaip rašė britų dienraštis The Telegraph, 1979 m. G.Grigorianas pasiprašė politinio prieglobsčio Italijoje, laikinai gyveno pabėgėlių centre. Po metų LNOBT vadovas Virgilijus Noreika (1935–2018) pakvietė dainininką atvykti į Lietuvą ir dirbti Vilniuje. Taip prasidėjo aštuoneri sėkmingi solisto karjeros metai.
G.Grigorianas čia dainavo operose Eugenijus Oneginas, Don Karlas, Borisas Godunovas, Traviata, Madam Baterflai, Rigoletas, Toska, Liučija di Lamermur, Faustas. Pagrindiniai vaidmenys ir garsūs scenos partneriai padėjo dar labiau subręsti kaip solistui.
Su pirmąja žmona garsia soliste Irena Milkevičiūte jis dainavo ne viename spektaklyje. Deja, artėjant Nepriklausomybei, solistas paliko Lietuvą ir garsaus rusų dirigento Valerijaus Gergijevo kvietimu pradėjo dirbti Leningrado Kirovo teatre (dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras). Žinoma, ten jo laukė pagrindiniai vaidmenys, gastrolės ir daugybė koncertų. Anot kai kurių kritikų, G.Grigorianui labai pasisekė, mat Sankt Peterburgo opera tuo metu tiesiog žydėjo, šis žymus rusų teatras išgyveno savotišką aukso amžių ir nepaprastą pakilimą.
Žlugus Sovietų Sąjungai atsivėrė sienos, ir solistas galėjo nevaržomai keliauti po visą pasaulį. Prasidėjo tarptautinė karjera. G.Grigorianas debiutavo Londono karališkojoje operoje, Niujorko Metropolitan Opera teatre, taip pat grįžo į Milano La Scala teatrą, sėkmingai dainavo Buenos Airių Colón teatre, Romos operoje, Berlyno valstybinėje operoje. Koncertavo Amsterdamo Concertgebouw, su žymiais orkestrais ir teatrais pasirodė Niujorke, Vašingtone, Tokijuje, Paryžiuje, Vienoje, Miunchene, Berlyne, Amsterdame, Monte Karle, Ženevoje, Florencijoje ir daugybėje kitų miestų. Solistas tapo nuolatiniu Ravenos, Savonlinos, Zalcburgo, Maggio Musicale Fiorentino, Puccini Opera festivalių dalyviu.
Sukūrė įsimintinus vaidmenis operose Pikų dama, Mazepa, Karas ir taika, Eugenijus Oneginas, Kunigaikštis Igoris, Chovanščina, Aida, Kaukių balius, Kaimo garbė, Pajacai, Norma, Bohema, Trubadūras, Fedora, Apsiaustas ir kt. 2000 m. G.Grigorianas tapo Jerevano nacionalinės operos meno vadovu. Vedė meistriškumo kursus daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje.
G.Grigorianas mirė sulaukęs 65-erių. Po mirties daugelis kritikų jį prilygino tokioms žvaigždėms kaip Enrico Caruso (1873–1921), Beniamino Gigli (1890–1957) ir Franco Corelli (1921–2003). Po solisto debiuto Niujorko Metropolitan Opera teatre The New York Times rašė: „Trečiadienio vakarą parodyta Pikų dama publikai pristatė dar nematytą debiutuojančių solistų porą. Germaną ir Lizą dainavo armėnų tenoras Gehamas Grigorianas ir sopranas Maria Guleghina, kurie su Valerijumi Gergijevu prieš keletą metų gastroliavo Niujorke su Kirovo teatru ir opera Borisas Godunovas. G.Grigorianas dainavo taip pat įsimintinai kaip ir La Scala teatro filme-operoje Borisas Godunovas. Jo aukštos natos buvo itin lengvos, ryškios ir įsimintinos. Pono Grigoriano susikaupimas ir ramybė kėlė nuostabą ir pasigėrėjimą.“
Ši itin ryški asmenybė, kad ir trumpai gyvenusi Lietuvoje, paliko ryškų pėdsaką ne tik Operos teatre, bet ir Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) – čia solistas 1982–1988 m. dėstė Dainavimo katedroje. Šis menininkas Lietuvoje nėra pamirštas – jo dukra Asmik Grigorian sėkmingai kopia karjeros laiptais. Rugsėjo 18-ąją solisto atminimui LNOBT surengtame koncerte ji pasirodė publikai ir pabaigoje atliko netikėtą bisą – mylimo tėvo Gehamo dainuotą dainą Pasvarcyk, antela.
