Tačiau „La Scaloje“ debiutuojanti ir naujus profesinius iššūkius skaičiuojanti dainininkė 15min sako, kad gavus apdovanojimą nei pasiduoti, nei užmigti ant laurų nėra kada.
– Šiandien pabudote kaip oficialiai geriausia metų operos solistė pasaulyje. Kaip jaučiatės?
– Noriu miego – šiandien skrydis, visą dieną turiu repetuoti (juokiasi).
Iš tikrųjų, labai smagu. Tai buvo ilga kelionė. Buvo labai daug žmonių, kurie man joje pagelbėjo, ėjo su manimi ir kantriai dirbo. Šis apdovanojimas man nieko nereikštų, jei negalėčiau juo dalintis su visais, kurie prie to prisidėjo.
– Atsiimdama apdovanojimą taip pat sakėte, kad viskas, ko dar galima norėti, tai šiek tiek laiko, kad spėtumėte padėkoti kiekvienam, jums padėjusiam atsidurti ten, kur šiandien esate. Kas yra tie žmonės, jums labiausiai padėję profesiniame kelyje?
– Jei reikėtų juos įvardinti, neužtektų kelių valandų. Kalbėjau apie visą savo kelionę, trukusią keturiolika metų. Per šį laiką aš sutikau begales nuostabiai gražių žmonių ir begales tų, kurie negailėdami savęs, savo laiko, man padėjo.
– Ar šis apdovanojimas jums gali atverti naujų profesinių kelių? Nes, atrodo, atverti kaip ir nebėra ką.
– Aišku, tas pastebėjimas galbūt kažką ir duoda, bet, iš tikrųjų, nelabai yra ką atverti, nes visur turiu kontraktus. Vienintelis dalykas, ką galiu daryti, tai sugebėti išlikti ten, kur esu, išlikti sveika ir ištverminga. Ir turėti noro eiti toliau.
– Ar apdovanojimas jums yra ir šioks toks įpareigojimas? Ar jaučiate jo naštą?
– Ne, šįsyk nejaučiu. Tai yra metų apdovanojimas. Jei paskelbtų, kad esu geriausia pasaulio dainininkė iki gyvenimo pabaigos, tada gal jau būtų kitaip. O čia aš buvau apdovanota už 2018 m. darbus. Dėl to esu labai laiminga. Ir manau, kad tai yra mano darbo pasekmė, o ne skola (juokiasi).
– Šiemet ypač ryškiai nuskambėjo jūsų Salomėjos vaidmuo Romeo Castelucci režisuotoje R.Strausso operoje „Salomėja“. Kuo šis vaidmuo ir darbas su R.Castelucci buvo išskirtinis?
– Mano profesiniame kelyje tai buvo labai didelis, labai svarbus įvykis. Tai buvo labai didelis šūvis, šis vaidmuo vienareikšmiškai buvo labai gerai įvertintas – dėl to jis man automatiškai yra toks brangus ir svarbus.
O darbas su Romeo... Jis yra nuostabus, begalinės šviesos žmogus, skleidžiantis begalinę pagarbą solistams. Kalbant apie „Salomėją“, esu dėkinga už kiekvieną sekundę, nes visas laikas repeticijose buvo didelis džiaugsmas.
– Kokie nauji profesiniai iššūkiai jūsų laukia?
– Visko daug. Dabar debiutuoju „La Scaloje“. Keista būti ten, nuo ko tu prasidėjai, nes mano tėvai [Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas] susipažino Milano „La Scaloje“. Jausmas keistas, bet labai smagus. Kūrinys [Ericho Wolfgango Korngoldo opera „Miręs miestas“] labai sudėtingas, komanda nerealiai stipri.
Iššūkių yra visada. Kiti metai man bus labai labai sunkūs. Nes, vėlgi, ruošiu dvi naujas operines roles, turėsiu daugybę naujų koncertų. Debiutas „Covent Garden“ su „Jenufa“. „Normos“ debiutas. Naujos medžiagos yra daug. Nei pasiduoti, nei užmigti ant laurų nėra kada (juokiasi).
– Kada artimiausiu metu jus išvysime Lietuvoje?
– Liepos mėnesį, Valdovų rūmuose.
