– Gal galėtumėte klausytojams plačiau papasakoti apie šį kūrinį?
– Labai simboliška, kad jubiliejinio sezono pabaigai grosime G.Mahlerio Trečiąją simfoniją, kurios finalas pavadintas „Apie ką man kalba meilė“. Manau, kad tai yra labai svarbu – vis dėlto meilė turi būti gyvenimo variklis ir, nežiūrint į nieką, mes turime mylėti žmones, tautą, muziką, mylėti grožį. Todėl mūsų orkestro 30-ojo sezono pabaigai G.Mahlerio Trečioji simfonija labai tinka. Ji baigiasi didžiuliu himnu meilei, kuriame meilė iškeliama iki didžiausių aukštumų, tiesiog kosminio masto.
Pati simfonija susideda iš šešių dalių, ir visos jos labai skirtingos. Pirmoji dalis „Panas atsibunda. Įžengia vasara“ aprėpia labai daug skirtingų pasaulio pusių: nuo karinio maršo iki gedulingos muzikos ir aukštosios poezijos. Antra dalis vadinasi „Apie ką man kalba gėlės“, trečia dalis – „Apie ką man kalba žvėrys“. Ketvirtoji dalis „Apie ką man kalba žmogus“ yra filosofinis F.Nietzschės tekstas apie žmogaus vietą pasaulyje. Penktoji dalis „Apie ką man kalba angelai“ – tarsi tiltas į ketvirtąją G.Mahlerio simfoniją; šioje dalyje skamba moterų ir berniukų chorai. Vis dėlto pagrindinis simfonijos momentas, kuris viską vainikuoja, – tai finalas apie meilę.
Kuo daugiau žmogus susipažįsta su aukštąja ir tikrąja klasikine ar romantine muzika, tuo daugiau supranta, daugiau grožio jaučia, ir gyvenimas tampa gražesnis.
– Esate vadinamas Lietuvos „maleristu“. Kuo Jums apskritai artima G.Mahlerio kūryba?
– Manau, kad G.Mahleris – tiesiog ypatingas kompozitorius, jo visi simfoniniai kūriniai yra aukščiausias kompozicinis pasiekimas, geriausiai ir įvairiapusiškiausiai atskleidžiantis pasaulį.
– Po sezono pabaigos koncerto orkestras pakvies į jau 10-ąjį LVSO vasaros festivalį po atviru dangumi. Gal galėtumėte trumpai pristatyti jo programą?
– Birželio 7 d. vasaros festivalį pradėsime su jau dešimtosiomis „Roko baladėmis“ – šis projektas toks sėkmingas, kad šiuo metu į koncertą yra likę tik stovimi bilietai. Birželio 14 d. Gedulo ir vilties dienos proga VRM kieme atliksime W.A.Mozarto „Requiem“. O birželio 20 d. festivalį užbaigs „Paslaptingosios tango ir flamenko istorijos“ su Ieva Prudnikovaite ir flamenko šokėja Marina de Flamenko – kas nespėjo įsigyti bilietų į jų premjerinį pasirodymą gruodį, galės tai padaryti dabar.
– Gegužės 13 d. orkestras pradeda bilietų prekybą į naujojo sezono koncertus. Kas įdomaus klausytojų laukia pirmąjį pusmetį?
– Nors mūsų 30-ąjį sezoną puošė išties ypatingos koncertų programos, esu įsitikinęs, kad ir 31-as sezonas bus nė kiek ne pilkesnis. Sezoną pradėsime rugsėjo 27 d. jau Valdovų rūmuose, kur atliksime britų kompozitoriaus M.Tippetto oratoriją „Mūsų laikų vaikas“. M.Tippettas šį kūrinį pradėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo pradžios dieną, sukrėstas nacių vykdomų žydų pogromų, ypatingai Krištolinės nakties. Jis buvo pacifistas, todėl taip išreiškė gilų savo politinį ir moralinį susirūpinimą. „Mūsų laikų vaikas“ yra vienas nuostabiausių chorinių kūrinių, jame skamba ir afro-amerikietiški spiričiueliai – savotiški laisvės himnai.
Iš naujo pusmečio koncertų norėtųsi išskirti J.S.Bacho Mišias h-moll – Lietuvoje jos labai seniai nebuvo atliktos, tad nusprendžiau imtis šio kūrinio, kurį išties norisi parodyti publikai. J.S.Bacho Mišias atliksime gruodžio 13 d. Valdovų rūmuose.
Naująjį koncertų pusmetį koncertuosime ir su pasaulinio garso artistais Nikolajumi Luganskiu, Asmik Grigorian, Sergejumi Nakariakovu, turėsime keturis šventinius koncertus „Litexpo“ parodų ir kongresų centre, tad klausytojams tikrai bus, iš ko pasirinkti.
– Ko palinkėtumėte sau ir Jūsų vadovaujam orkestrui ateityje?
– Manau, kad esame reikalingi publikai ir kad naujoje rekonstruotoje Vilniaus kongresų rūmų salėje sugrosime dar daug gražių kūrinių. Publika tikrai išgirs, kaip tie kūriniai skamba salėje, kurioje bus gera akustika. Tiesiog noriu, kad kuo greičiau prasidėtų rekonstrukcijos etapas ir kad vėliau publika turėtų galimybę klausytis G.Mahlerio, D.Šostakovičiaus, A.Brucknerio, L. van Beethoveno ir kitų nuostabių pasaulinių kūrinių, kurie atneša žmogaus sielai ramybę ir harmoniją. Kuo daugiau žmogus susipažįsta su aukštąja ir tikrąja klasikine ar romantine muzika, tuo daugiau supranta, daugiau grožio jaučia, ir gyvenimas tampa gražesnis.
