Lietuvos muzikantų politika nejaudina – „Tillae“ ir migloko albumai nardina į sapnus ir fantazijas, kuriose nėra jokio realaus pasaulio.
migloko – Sacred Tears
migloko vardas pasigirdo prieš 8 metus, atsimenu, kad tada jos privengiau, nes sklandė gandai apie pernelyg ekscentrišką, neprognozuojamą, pamaivišką dainininkę, į sceną atsitempiančią nuosavą lovą.
Po ilgokos pertraukos dabar Miglė iš Olandijos sugrįžo į gimtąjį Užupį ir į lietuvišką sceną. Sako supratusi, kad tikrai nori kurti muziką. Ir išleido trečiąjį albumą „Sacred Tears“, kurį pristatė po dirbtinėmis Vilniaus planetariumo žvaigždėmis. Lovos scenoje jai nebereikia. Išties nebereikia beveik visai nieko – pasirodo viena pati su boomboxu (nešiojamu kasečių grotuvu; svarbi koncerto akimirka, kai reikia pakeisti kasetės pusę). Pasileidžia plaukus ir pagal savo įsirašytas melodijas dainuoja repertuarą, subalansuotą iš klasikinio džiazo, Afrikos ritmų, soulo, hiphopo ir house šokių.
Pati Miglė apie naująjį albumą sako: „Tai – mano gyvenimo periodas. Įvairus ir eklektiškas – nuo lengvumo iki sunkumo, nuo gilių apmąstymų iki visiškai fiziško lygmens. Kelionė po naktinius džiazo klubus, elektronikos miestus, pirmykštes gentis ir bliuzo ugnikalnius.“ Miglės kalbėjimas – toks magiškas realizmas (antras albumas buvo „pokemoniškas, nes jaučiausi kaip driežas kiaušinyje“). Nesuvaržyta kalbinė ir muzikinė vaizduotė yra migloko stiprybė.
Kita stiprybė – laisvė ir atvirumas scenoje. Į Miglės koncertus privaloma tvarka reikėtų vesti jaunas merginas, kad jos pamatytų, kaip scenoje galima elgtis, kaip neprimesti sau svetimų normų ir „ką žmonės pagalvos“, kaip būti natūralia, kaip šokti ir bendrauti su publika.
Gaila, kad albume migloko gaivališkumas menkai girdisi. Įraše jaučiasi tvirtos prodiuserinės rankos trūkumas. Savadarbės aranžuotės lyg ir kabina, bet joms trūksta „mėsos“, migloko galia ir žavesys jose iki galo nesuskamba
Tillae – Late Night Grocery Shopping
2015 m. klubo „Tamsta“ jaunų grupių konkurse „Garažas“ pasirodęs duetas iš Panevėžio „Leaded by Two“ dar neturėjo aiškių kontūrų. Dabar pasižiūrėjus vaizdo įrašus visiškai neaišku, kas čia yra, tik aišku, kad gerai. Nes matosi, kad tiedu žmonės yra asmenybės. Turi stiliaus pojūtį ir klausą. To potencialo užteko, kad – patiems netikėtai – jie tą konkursą ir laimėtų.
Paskui Jokūbas ir Goda pradingo, bet dabar atsirado vėl, pasivadinę „Tillae“. Albumo pavadinimas („Naktinis apsipirkinėjimas“) – man vienas gražiausių šiemet. Išliko išplaukusi muzikos struktūra, melancholija, santūrumas, suvaldytas geismingumas. Gaila, kad Godos vokalas nesuskamba pilnu pajėgumu, kurį teko girdėti „Tamstoje“, o vyriškas vokalas pernelyg primena „The xx“.
Geriausia albumo dalis – pati jo garsinė estetika, elektroninės aranžuotės. Tikra vėlyvos nakties, sapniška, nuvargusi muzika: lay down your head on my knees („padėk galvą ant mano kelių“). Deja, tekstai neretai nusaldėja iki nepatogaus banalumo. Ne veltui grupė tai vadina sentimentalia popmuzika, bet sentimentalumą irgi galima išreikšti originalesniais žodžiais.
Patiko šnekamieji intarpai. Patiko ir taiklus albumo pristatymas, su kuriuo lengva susitapatinti: „13 kūrinių amžinoms savęs paieškoms, klajonėms prekybos centruose, „Tinder“ svaipinantiems viltingiems romantikams. Nervingiems valgytojams ir naiviems svajotojams. Šiek tiek nuobodžiaujantiems ir per seniems savo amžiui.“
N.E.R.D – No One Ever Really Dies
Angeliško veido Pharelliui – jau 44-eri, bet atrodo lyg berniūkštis. Nors jis nėra viena tų amžinai teisių, dvasingų ir gėrį skleidžiančių žvaigždžių, man jis visad spinduliuoja ramybę ir optimizmą. Jei Morganas Freemanas nebūtų popkultūroje įsitvirtinęs kaip Dievo vaidmens atlikėjas, norėčiau jo vietoje matyti Pharellį.
Jis ir Chadas Hugo susipažino vaikystėje, talentingų vaikų stovykloje, kur susidūrė su tokiais prodiuseriais kaip Timbaland ir Missy Elliot. (Dabar jie jau patys dirba su jaunais kūrėjais: šiemet interneto sensacija tapo Pharellio mimika išgirdus studentės Maggie Rogers dainą „Alaska“, – mergina per naktį tapo žvaigžde.) N.E.R.D yra jų dueto „The Neptunes“ – vieno sėkmingiausių prodiuserinių projektų popmuzikoje – atšaka. N.E.R.D atsirado 1999 m., prisijungus Shay Haley. Jų repo ir roko žanrinė sintezė, tuo metu buvusi naujiena, dabar yra dominuojanti muzikos kryptis – būtent reperiai šiandien yra roko žvaigždės.
Politiškai angažuoti muzikos kritikai mėgsta Pharellį kaltinti muzikos tuštumu. „Get Lucky“ (su „Daft Punk“), „Blurred Lines“ (su Robinu Thicke) ar „Happy“ filosofija yra plok, nes laimė – tai tiesa. Bet kas gi gali atsilaikyti prieš jo hitų pozityvumą ir muzikinį tobulumą?
Šiaip ar taip, penktajame N.E.R.D albume mini popsimfonijos sėkmingai suderinamos su politinėmis potekstėmis. Dainos pavadinimas „Don’t Don’t Do It!“ – citata iš telefonu nufilmuoto video, kai policininkas nušauna juodaodį Keithą Lamontą Scottą (ir vėliau yra dėl to išteisinamas). Kendrickas Lamaras, dabartinės protesto muzikos Nr. 1, repuoja: „Rankas aukštyn, jie vis tiek tave nušaus!“
Albumas kupinas energijos, susierzinimo ir ironijos. Taip pat jame netrūksta kviestinių žvaigždžių: Rihanna, Edas Sheeranas, Andre 3000, Future, M.I.A., Gucci Mane ir kt. Retas atvejis, kad tokia įvairi plejada susilietų į vientisą muzikinį kūrinį – klaidinantį, žadinantį, nervinantį, šokdinantį. Pirmoji albume nuskambanti frazė: Truth will set you free / but first it will piss you off („Tiesa tave išlaisvins / Bet pirmiau užknis“).
Eminem – Revival
Dauguma tų, kurie buvo paaugliai šio amžiaus pradžioje, su Eminemu turi labai jautrų santykį. Jo sarkazmas, rimtumas, uždarumas ir pasitikėjimas savimi, net eisena, apranga ir pasauliui atkištas vidurinis pirštas negrįžtamai paveikė besiformuojančias asmenybes, suteikė psichologinę atramą, o daugelį ir išmokė anglų kalbos.
Karjeros pradžioje patyręs „atvirkštinį rasizmą“ kaip baltasis, kopijuojantis juodaodžių meną, ir išpopuliarėjęs būtent tarp baltųjų klausytojų, dabar jis vėl grumiasi su rasinėmis komplikacijomis. Pasikeitus politiniam diskursui, Eminemas kiekviena proga atsiriboja nuo tos gausybės baltųjų gerbėjų, kurie balsavo už D. Trumpą. Albume jis pasisako visais svarbiausiais rasiniais klausimais, kuriais anksčiau jau pasisakė daugybė jo juodaodžių kolegų.
Tačiau stipriausia Eminemo pusė visada buvo savianalizė. Devintajame albume, būdamas 45-erių, jis grįžta prie savo amžinųjų temų – buvusios žmonos ir dukters, bet efektingiausiai suskamba grįžimas prie to iš baimės vemiančio vaikino filme „8 mylia“:
If you bitches are tryin' to strip me of my confidence
Mission accomplished (...)There was a time I had the world by the balls, eatin' out my palm
Every album song I was spazzin' the fuck out on
And now I'm gettin' clowned and frowned on
(„Jei jūs bandot nuplėšt mano pasitikėjimą savimi / misija įvykdyta (...) Kadaise visas pasaulis valgė iš mano delno / kiekvienoje dainoje atiduodavau visą save / o dabar sulaukiu kritikos ir pašaipų.“)
Eminemas yra populiariausias hiphopo atlikėjas (245 mln. parduotų albumų egzempliorių), vienintelis reperis, įvertintas „Oskaru“ (už „Lose Yourself“), 15 „Grammy“ apdovanojimų, vienintelis muzikantas, kurio aštuoni iš eilės albumai debiutavo pirmoje „Billboard“ topo vietoje.
Nors Eminemo įrašų pardavimai nemažėja, jau 15 metų jam nepavyksta sukurti nieko, kas prilygtų jo šventajai jaunystės albumų triadai. Muzikos kritikai, pripažindami jo išskirtinius techninius gebėjimus, vis dėlto konstatuoja visišką Eminemo atitrūkimą nuo dabarties muzikos pulso, nesugebėjimą sukurti nei gilesnio turinio, nei formos (ir nesėkmingą bandymą tai kompensuoti priedainiams prisikviečiant moterų). Legendiniai prodiuseriai Dr. Dre ir Rickas Rubinas ne tik kad negelbsti, bet kažkaip net kiša koją.
Tvirtesnį emocinį santykį su Eminemu turėję kritikai tiesiog liūdi ir užjaučia, o mažiau prisirišę mėgaujasi šituo nuosmukiu: „savo tragiškame albume Marshallas Mathersas skamba šlykščiai ir artritiškai“ („Consequence of Sound“), „pabudo, bet neturi kur eiti“ („Guardian“), „Eminemas yra miręs“ („Spin“).