Garbanotas – Paskutinė saulė
Dabar klausytojams didžiausias iššūkis – susitaikyti, kad nuo „Garbanoto“ pavadinimo nubyrėjo „bosistas“. Grupė, motyvuodama įprastiniu „lengviau užsieniečiams“ argumentu, susitrumpino pavadinimą, kuris per dešimtmetį buvo spėjęs tapti kone istoriniu paveldu. Na, o pačiai grupei iššūkis buvo lietuviški tekstai, – tai pirmas jų albumas vien lietuvių kalba.
Vienas iš unikalių „Garbanoto“ bruožų – viskas, ką jie dainuoja, skamba taip natūraliai ir melodingai, kad net nebelieka skirtumo, kokia kalba. Jei kas naktį prižadinęs būtų paklausęs, turbūt sakyčiau, kad iki šiol visa jų kūryba buvo lietuviška. Šiame, trečiajame, albume lietuvių kalba skamba kaip visada čia buvusi. Sakyčiau, kaip liaudies dainose, bet iš tiesų tai labai individuali ir atpažįstama šios grupės kalba, susiliejusi su jų muzika.
Saulė nukrito
Paskendo tamsoj veidai
Ar tu ir tamsoj matai mane?
Tai tikrai vientisiausias grupės darbas, įkvėpimo pasisėmęs iš G. Kuprevičiaus „Ugnies medžioklės su varovais“ ir apskritai iš kažkokių lietuviškos lyrikos gelmių. Visiškai atsisakyta rokenrolo (išskyrus trumpučius netikėtus intro ir outro) – visas albumas liūliuoja kaip lopšinė, ypač dėl vieninteliu registru naudojamo vokalo. Dėl monotonijos galima ir daugiau priekaištauti, tačiau akivaizdu, kad šis ištobulintas mieguistumas atspindi ir pačios grupės jauseną, ir rezonuoja daugelio klausytojų širdyse.
Rakija Klezmer Orkestar
Jau gana gerai Lietuvoje (ar tiksliau – Vilniuje) žinoma grupė „Parranda Polar“, atliekanti ugningas kolumbietiškos liaudies muzikos interpretacijas, beveik visada išprovuokuoja lietuvius šokiams. Lygiai tą patį efektą kuria ir „Rakija Klezmer Orkestar“. Įdomu tik, kad įkvėpimo semiasi iš visai priešingos krypties – tradicinės žydų ir balkanų muzikos.
Balkaniškos melodijos pas mus populiarios iki koktumo. Todėl ypač džiugu, kad šis jaunas ansamblis nusprendė ne tik linksminti, bet ir prisidėti prie kultūros, istorijos išsaugojimo. Keturių pučiamųjų, būgnų ir akordeono sekstetas, vadovaujamas Dariaus Bagdonavičiaus, groja jau šešetą metų. Šiame debiutiniame albume daugiausia ir įrašytos (pačių aranžuotos) tradicinės klezmerio melodijos.
Ši šventinė, dažniausiai vestuvių, muzikos tradicija po Antrojo pasaulinio karo beveik išnyko, tad RKO atliko nemažą darbą rausdamiesi archyvuose ir važinėdami po žydų bendruomenes. Beje, nei vienas grupės narys nėra žydas, tad teoriškai tai yra savotiška apropriacija, svetimos kultūros pasisavinimas. Tačiau žydų kultūra yra visų mūsų kraujyje, tik kartais tai pamirštame. „Rakija Klezmer Orkestar“ šiais trenksmingais ritmais padeda tai prisiminti.
Mood Sellers – Sugar & Space
Panašiu orkestriniu pankiškumu pasižymi ir vilniečiai „Mood Sellers“ – net šešių varinių dūdų, būgnų ir perkusijos ansamblis. Tai taip pat debiutinis albumas, nors kartu jie jau dešimtmetį.
Žinoma, pirmiausia tokios šviesios, energingos muzikos norisi klausytis gyvai, stebėti, kaip siūbuoja ir žvilga visi tie saksofonai ir trimitai. Tačiau, kiek įmanoma, linksmybės užfiksuotos ir įraše. Kompozicijose galima išgirsti visko – nuo disco iki tų pačių Balkanų. Tiesa, beklausant ištisai, albumas visgi suvienodėja, ausys kiek pavargsta nuo nesibaigiančių šokių ir užsinori kokios ilgesingos klasikinės serenados. Iš tikrųjų – 42 minučių įraše nėra nė vieno lėto kūrinio! Puikiai tinka naujametinio vakarėlio šėlsmui.
Monika Marija
Suintriguota prieš mėnesį pasirodžiusio „X faktoriaus“ nugalėtojos Monikos Pundziūtės-Monique antrojo albumo „Virš vandens“, griebiausi ir šio – konkurencinio projekto „Lietuvos balsas“ nugalėtojos debiuto.
Albumų strategijos visai skirtingos: Monique įrašė konkretų jos gyvenimo etapą atspindintį darbą su vienos konkrečios asmenybės – jos pačios – emociniais pakilimais ir nuosmukiais. Monikos Marijos albumas yra hitų rinkinys: čia pristatoma ir projekte pergalę jai atnešusi „Je Suis Malade“, ir daina „Eurovizijos“ atrankai. Dainuojama pakaitom lietuviškai ir angliškai (ir viena daina – prancūziškai), angliškose dainose sunku ir beatsekti kokią nors šios 20-metės merginos tapatybę. Tai tiesiog popstandartai, kuriems visos jos vokalinės pastangos taip ir neįpučia gyvybės.
Įdomu dar ir tai, kad Monique viešasis įvaizdis pabrėžia jos jaunystę, seksualumą, jautrumą ir kartu drąsą, beatodairiškumą. O Monika Marija nuo pat pradžių pristatoma kaip vyresnio amžiaus moteris – ir vizualiai, ir dainomis („Je Suis Malade“ yra gyvenimo mačiusios moters rauda, ką jau kalbėt apie kitus verksmingus romansus). Žinoma, tai gali būti tiesiog paryškintos jų natūralios ypatybės, bet gali būti ir apgalvota strategija, – bet kuriuo atveju įdomu, kaip abiem seksis toliau.
