Kaip jų gyvenimuose atsirado muzika ir koks jų kūrybinis kelias yra šiandien pasakoja vokalistas, gitaristas ir klavišininkas Tadas, gitaristas ir klavišininkas Julius, būgnininkas Antanas bei bosine gitara grojantis Einaras.
– Pirmosios jūsų grupės tikriausiai gimė dar mokykloje?
Antanas: 7-oj klasėj mane pakvietė į grupę ir ten grojau „Foje“ „koverius“. Po poros metų grojimo patekom ir į televiziją, pasirodėm sekmadieninėj „LRT“ laidoj. Čia, tikriausiai, buvo aukščiausias tuometinės mano karjeros momentas. Bet po mokyklos, kai visi išsivažinėjo, o aš likau vienas Telšiuose, galvojau, kad daugiau niekad gyvenime ir nebegrosiu. Bet va, groju.
Einaras: Baigiau muzikos mokyklą, mokiausi groti birbyne. Su tuo žmogum, kuris mane atvedė į „muzikalkę“, vėliau gitarom grojinėjom. Taip pradėjau vienoj grupėj groti, išsiskirstėm, tada pradėjom groti roką, metalą... Viską, ką galima. O Vilniuj nelabai išėjo kažką susirasti – turėjau kelis bandymus, bet, dažniausiai, iš grupių pasitraukdavau pats. O tada štai šitie pasiūlė bosu pagrot. Nors boso tada neturėjau, bet pasiskolinau, o dabar visai smagu.
Julius: Mokiausi muzikinėj klasėj. Turėjom orkestrą, bet po kiek laiko atsibodo visiems tais pučiamaisiais instrumentais groti, tai išsitraukėm gitaras, būgnus ir šiokias tokias grupes subūrėm. Tiesiog šiaip dėl savęs grojom – iš pradžių bliuzą, po to ir metalo, ir „funko“ buvo. Vėliau turėjau ilgą pertrauką.
Tadas: Nieko naujo nepapasakosiu. Daug grojau grupėse, bet, kaip ir kiti, pats išeidavau arba jos išsiskirdavo. Tada susipažinau su Julium ir supratau, kad jam, taip pat kaip ir man, nesiseka rasti savos grupės. Pasiūliau pabandyt mums patiems, atsirado daugiau žmonių ir taip tapom grupe.
– Ar paauglystėje prie grupių jungėtės dėl to, kad norėjot būti populiarūs mokykloj, ar dėl to, kad iš tiesų norėjot groti, tapti muzikantais?
Julius: Ir dėl vieno, ir dėl kito.
Antanas: Nei aš populiarus norėjau būti, labai pasirodyt norėjau. Prie manęs priėjo, paklausė: „Čia tu groji būgnais?“ – „Jo“ – „Tada groji grupėj“ – „Gerai“. Po to, kai mokyklos renginiuose grodavom, mokykloj mane, aišku, žinojo. Gal ir visai smagu būdavo.
Kūrybinių vaidmenų neturim, muziką kuriam visi, – sakė Antanas.
– Iš to, ką kol kas papasakojot, atrodo, jog susibūrėt todėl, kad neturėjot su kuo daugiau groti. Kaip buvo iš tiesų? Kas jus suvienijo?
Julius: Bendras muzikos stilius. Kai surandi tai, ką nori groti, visiems aplink tai nepatinka, o atsiranda vienas, kitas, trečias... Tada visi turi kažką bendro ir galima pradėti kurti grupę.
– Kaip kartu dirbate? Ar turite aiškius vaidmenis grupėje?
Tadas: Julius, pavyzdžiui, visad rūpinasi, kad ateitume į repeticiją ar kad nuomą sumokėtumėm.
Antanas: Bet kūrybinių vaidmenų neturim. Kai atėjau į grupę, jie jau buvo parašę keletą dainų. Po to, kai pradėjom visi kartu kurti muziką, paaiškėjo, kam geriau sekasi su žodžiais, kam su muzika. Aš, pavyzdžiui, neturiu visiškai jokio supratimo apie muzikos teoriją, bet būna, kad kokį „rifą“ pagroja, jis užkabina, pakalbam, kad skamba visai gerai ir reiktų iš to ką nors daryti.
Viskas vyksta labai spontaniškai, vieno recepto nėra. Kai susirinkdavom ir galvodavom, kad va, reikia parašyti naują dainą, nieko nepavykdavo ir po dviejų, ir po daugiau valandų, o kartais ir 20 min. pakanka, kad gimtų tai, kas mums visiems patinka ir ką kartu galime vystyti.
Susipykstam dėl visokių smulkmenų. Kažkada su Julium savaitę nekalbėjom, nes jis norėjo uždėti liniją aplink albumo viršelį, o aš ne, – pasakojo Tadas.
– Ar būna, kad dėl to susipykstat? Vienas sugalvoja dainos eilutę, o kitas sako, kad čia nesąmonė?
Tadas: Mes ne tik dėl to susipykstam. Dėl visko susipykstam.
– Dėl visko? Dėl ko dažniausiai?
Tadas: Dėl visokių smulkmenų. Labai dažnai. Kažkada su Julium savaitę nekalbėjom, nes jis norėjo uždėti liniją aplink albumo viršelį, o aš ne.
Antanas: Bet galiausiai vis tiek randam bendrus taškus.
– Ar kartais repetuojant, grojant koncerte ar klausant dainos įrašo kyla mintis: „O, geras, čia mes parašėm“?
Julius: Prisimenu, sėdėjom „Opus“ raidijuje, buvom seniai neklausę savo dainų, o jas paleido. Tada buvo tas momentas: „Visai gerai čia pavyko, visai įdomu”.
Antanas: Kai pernai įrašinėjom albumą, kasdien turėdavom klausyt tų pačių dainų – tiek, kad jos net imdavo nebepatikti. Bet praėjus metams viskas atrodo tikrai neblogai.
– Paminėjot savo albumą. Kiek Lietuvos rinkoje yra svarbu leisti albumus, o kiek tai tapo tik gražia, tačiau prabangia tradicija?
Einaras: Kažką išsileisti vis dėlto reikia. Tai tarsi vizitinė kortelė. Albumą gali kam nors duoti, yra žmonių, kurie kolekcionuoja, dalis gali nusipirkti. Ir šiaip, „varnelės“ užsidėjimas, patvirtinimas, kad jau kažką rimčiau darai.
Antanas: Išleistas albumas yra pareiškimas visai Lietuvos muzikos rinkai.
Tadas: Iš kitos pusės tai ir pasiryžimas baigti tam tikrus etapus, nes kitaip gali kurti labai ilgai. Dainos, kurios jau išleistos, yra tarsi „uždarytos“, bet esame parašę daug senesnių dainų, kurios lyg ir buvo baigtos, bet dabar vėl jas iš naujo pergalvojam. Taip kūrybinis procesas vis nepasibaigia.
Išleistas albumas yra pareiškimas visai Lietuvos muzikos rinkai, – teigė Antanas.
– Lietuvoje, rodos, prasidėjo ir nauja muzikinių klipų banga. Ar nejaučiate poreikio turėti savo dainų klipų?
Julius: Poreikis visą laiką yra, bet pasižiūri į savo piniginę… Iš tiesų, bandėm vieną kartą daryti klipą. Nelabai kaip pavyko.
Tadas: Jis buvo jau ir nufilmuotas. Bet su klipais sudėtinga. Jei daina 100 proc. nesisieja su vaizdu, nėra ką daryti – klipo nepakeisi, nelabai gali ir prie kažko „pritempti“. Man atrodo, vieša paslaptis, kad yra labai daug muzikantų, turinčių dvigubai daugiau klipų nei kad yra oficialiai išleista.
– Muzikinę karjerą jums tenka derinti su nuolatiniais darbais. Kas nukenčia labiau?
Einaras: Visiems skirtingai. Man su darbu lengva suderinti, jiems sunkiau.
Antanas: Manau, kad kažkiek nukenčia ir darbas, ir muzika. Kai reikia važiuoti į koncertą ir turi išsiprašyti iš darbo, jau prieš tris dienas galvoji, kaip reikės tai padaryti, nes išsiprašei jau ir praeitą savaitę. O kartais darbe turi likti ilgiau, kai jau turi prasidėti repeticija.
– Tikitės, kad vieną dieną nebereiks turėti kitų darbų ir galėsit išgyventi iš muzikos?
Antanas: Čia būtų svajonė.
Julius: Ir, turbūt, pagrindinis tikslas.
– Kuriate anglų kalba. Galvojate apie tarptautinę rinką?
Antanas: Niekad nesitarėm, kuria kalba rašysim dainas, tiesiog Tadas visad kurdavo angliškai, aš irgi labiau link angliškos muzikos linkęs. Taip tiesiog lengviau „pasirašydavo“.
Tadas: Kai kūrėm grupę, niekad negalvojom, kad grosim tik Lietuvoje. Nuo pat pradžių manėm, jog grosim bent jau visose Baltijos šalyse ar dar toliau.
Nuo pat pradžių manėm, jog grosim bent jau visose Baltijos šalyse ar dar toliau, –sakė Tadas.
Antanas: Bet vėlgi, kai tik susibūrėm, niekad apie tai nekalbėjom. Laikomės nuostatos „One day at a time“. Jei kas nors pasiūlo groti užsieny – labai gerai, bet bent jau aš negalvoju apie tai, kad privalom kažkaip žūtbūt prasibrauti į užsienio rinką. Nors toks siekis ir tikslas, aišku, yra.
– Didelis žingsnis į šio tikslo įgyvendinimą – festivalis „The Great Escape“. Baisu?
Antanas: Baisu.
