„Estrãdoje“ jie pasirodė drauge su improvizuotu ir labai stilingu vyrų choru „Oreliai“. Apie kūrybą kaip žaidimą ir muzikos industriją kaip verslą kalbamės su grupės iniciatoriumi ir vokalistu Donatu Zinkevičiumi.
– Donatai, grupė „Orai” gimė karantino metu, o prasidėjo nuo tavo solinio projekto. Kodėl nusprendei burti grupę ir nelikti vienas?
– Jau sukūręs pirmąsias dainas, žinojau, kad anksčiau ar vėliau atliksiu jas gyvai, o gyvai atlikti vienas negalėjau ir nenorėjau. Taip natūraliai prie grupės prisijungė kiti nariai. Jei gerai pamenu, tuomet nežinojome, ar prisijungimas įvyks tik pirmiems koncertams, ar ilgesniam laikui. Greičiau tai buvo draugų susibūrimas be įsipareigojimų, tačiau šiandien kartu esam sugroję jau daugiau nei keliasdešimt koncertų.
– Esi sakęs, kad kurdamas naują albumą „Virsiu Žuvim” pajutai, kad atsikratei tam tikrų baimių ir kompleksų. Kokie jie?
– Tai daugiausia susiję su savo balso atradimu ir naudojimu. Kai kuriose dainose dainuoju atviriau nei anksčiau – nebandau kažko pamėgdžioti ar apsimesti kažkuo kitu, o tiesiog darau taip, kaip išeina natūraliai. Kai kurie tekstai taip pat atviresni nei anksčiau.
– Koks momentas labiausiai įsiminė iš „Virsiu Žuvim” albumo kūrybos?
– Dabar atrodo, kad viskas susiliejo į vientisą gumulą, nes albumo kūrimo procesas truko maždaug trejus metus. Tai kuriame, tai ruošiame naują muziką koncertams, koncertuojame. Tuomet procesas vėl kartojasi ir taip keletą kartų per visus tuos metus, todėl išskirti vieną įvykį – sunku. Labiau norisi išskirti jausmą, kad viskam reikėjo daug laiko, fizinių ir emocinių pastangų. Net sunku pagalvoti, kad kuriant naują albumą laukia panašus procesas.
– Nuo ko paprastai prasideda dainos kūryba?
– Dainos visada prasideda nuo muzikos, o tekstas atsiranda šiek tiek vėliau. O muzika prasideda nuo kažkokio impulso, vieno motyvo. Kartais tai būna bosinės gitaros ar sintezatoriaus partija, kartais – ritminis motyvas. Prie vieno motyvo prilimpa kitas, trečias, ir tada jau intuicija diktuoja, ar iš tų griaučių pavyks kažką sukurti. Kartais tie pirmieji griaučiai sukelia jausmą, panardina į tam tikrą būseną arba tiesiog pajuntu, kad „kabina“
– Muziką, kūrybą dažnai palygini su žaidimu. Ką turi omenyje?
– Analogija čia yra lego konstruktorius be instrukcijos. Turiu daug detalių ir galiu kurti, ką tik noriu – tai, ką leidžia mano sugebėjimai, ką paveža mano vaizduotė ir ką techniškai įmanoma padaryti su turimomis detalėmis. Su muzika – taip pats. Paberiu ant stalo gitaras, sintezatorius, savo balsą, šiek tiek perkusijos ir po truputį iš viso to konstruoju kažką, ką galima pavadinti muziką. Na, ir tai man teikia malonumą.
– Grupės „Orai“ vizualinis identitetas – koks jis?
– Mes esame tamsiai apsirengę vyrukai, kurie kartais pasigražina prašmatniais butaforiniais papuošalais. Tai iš esmės tokia ir mūsų muzika – tamsoka, bet su saviironijos prieskoniais. Dar vienas vizualinis motyvas, kuris pasikartoja klipuose yra fantastiniai-distopiniai elementai, o tai taip pat galima įskaityti ir dainų tekstuose ir išgirsti skambesyje.
– Svajonių vieta koncertui?
– Labiausiai norėčiau pagroti ten, kur vyks tikros ir teisingos Ukrainos pergalės minėjimo koncertas.
– Ką norėtumei pakeisti muzikos industrijoje?
– Man muzika yra ir galbūt visąlaik bus labiau hobis, o ne darbas, todėl mano santykis su muzikos industrija yra komplikuotas. Aš čia ateinu dėl malonumo, bet galų gale tai yra daugmaž toks pats verslas kaip ir bet koks kitas. Tas verslumas kartais trukdo atvirumui ir nuoširdumui tarp industrijos veikėjų – muzikantų, vadybininkų, koncertų organizatorių ir panašiai. Norėtųsi daugiau atvirumo, tiesumo, nuoširdumo.
– Ką iš kolegų muzikantų lietuvių labiausiai rekomenduotumei išgirsti gyvai?
– Šią vasarą pirmą kartą gyvai išgirdau „Garbanotas”. Nežinau, kaip tai įmanoma, turint omeny, kad jie groja jau turbūt 15 metų, bet tas koncertas man paliko labai didelį įspūdį. Drąsiai rekomenduoju. Neįvardydamas konkrečiai, rekomenduoju pamatyti savo mėgstamą grupę mažoje erdvėje. Būtent artimas kontaktas man asmeniškai patinka labiausiai.
– Koncerte „Estrãdoje” pasirodėte kartu su improvizuotu vyrų choru „Oreliai”. Kaip viskas praėjo ir kaip kilo mintis suburti chorą „Oreliai”?
– Pati erdvė padiktavo, kad norėjosi kuo jaukesnės atmosferos. Tikiu, kad jaukumas persiduoda per nuoširdumą ir jaučiausi labai patogiai čia pasirodydamas.
O choro „Oreliai” pasirodymas, man atrodo, gavosi labai įdomus. Atėjus į „Estrãdą” ir pamačius L formos sceną, natūraliai kilo mintis, kad viename scenos gale galėtų būti grupė „Orai”, o kitame – improvizuotai suburtas choras „Oreliai”. Gavosi ir šiek tiek juokingai, bet ir rimtai. Tikiuosi, kad ateityje pakartosim.
