– Pirmiausia pristatykite grupę. Ką grojate, kiek laiko, kas dabar groja grupėje?
Č.: Gatvinio pankroko grupė, grojanti nuo neatmenamų laikų, nuo paauglystės iki dabar, nuo dabar iki vėliau. Natūralu, kad per tiek laiko keitėmės mes patys ir žmonės grupėje. Būdavo, kad kai kurie išeidavo ir vėl grįždavo. Dabar ant scenos lipa Mindas, Narušis, Artūrka ir aš. Kūrybinį potencialą pastiprina Petras ir Maišas.
M. Nepadoru klausti amžiaus tokio senumo grupės... :)
– Ką tokia veikli ir energinga grupė veikia karantino metu, kaip sekasi kūryba? Ar repetuojate dabar?
Č. Bendravimas vyksta tik ragelio pagalba, nusibodo iki gyvo kaulo. Toks jausmas, kad neužilgo pulsim į šios dienos didžiausią kriminalą, t. y. bendrauti dviem ir daugiau šeimos ūkių.
M. Karantino metu baigėm albumo suvedimo darbus, karantino pradžioj nufilmavom klipą, jį sumontavom. Mesindžeris kaista nuo diskusijų. Bet matyt teks nustoti būti paklusniais piliečiais ir eiti repetuot. Kitaip nebeišeina. Paskui psichologams neišsimokėsim. Ir beje, teko girdėt, kad jokio viruso nėra. (šypsosi)
– Ar karantinas atsispindi kūryboje? Kaip?
Č. Niekaip neatsispindi. Visiškai neįdomiai nuobodus procesas, neduodantis jokio peno kūrybai. Vienintelis džiaugsmas pasivalkioti po gražuolį Vilniaus senamiestį su gaiviuoju gėrimu rankovėje.
M. Gal kai tai taps istorija, parašysim kokie buvom kieti ir kaip sugebėjom nieko neveikt kelis mėnesius.
– Kodėl būtent dabar nusprendėte išleisti muzikinį klipą?
Č. Nėra specialiai pasirinkta data, taip kortos sukrito. Viskas labai užsitempė dėl vienų ar kitų priežasčių.
M. Atėjo laikas įrašyti naujas dainas. Ir iš to seka klipai, visokios publikos sudominimo priemonės.
– Ką norite pasakyti savo naujuoju klipu? Kam jį skiriate? Daina „Mes lygūs“, apie kokią lygybę kalbate XXI a.?
Č: Čia kalba eina apie subkultūrą. Juk visi esame lygūs, nepaisant ar tu esi scenoje ar šalia jos. Ar prie baro stovi, ar billietus parduodi, garsin, grupę palaikai, esi aktyvus, organizuoji. Visi esame viena šeima, be vienų nebūtų kitų, kiekvienas yra svarbus subkultūrai.
A: Klipas... Jis kitoks. Jis neturi siužeto. Nors pirminė mintis buvo vienokia, bet rezultatas kiek kitoks. Žiūrovas paliekamas su grupe, daina ir pankroko dinamika, chaosu. Kitoks jis ta prasme nei įprasta matyti „Toro Bravo“ klipus. Grupė tikrai nori pasakyti, kad „Mes lygūs“.
– Kas buvo klipo iniciatorius ir idėjinis kūrybininkas? Kaip rinkotės, kad būtent toks šios dainos vizualinis išpildymas? Ar jis skiriasi nuo ankstesnių jūsų grupės klipų? Kuo?
Č: Visi vienaip ar kitaip prisidėjom, dar daug padėjo draugai ar šeimos nariai. Kai darai nulinio biudžeto klipus, svarbi bet kokia pagalba, nes viskas vyksta iš entuziazmo.
M: Idėja Čiubo. Tik kad nukrypom nuo jos gana stipriai kūrybinio proceso metu. O klipas žinoma kitoks. Kita daina, kita diena, kita idėja. Kas kartą stengiamės padaryt geriau negu praeitą kartą. Paskutinį savo klipą išleidom pirmo karantino metu. Nebuvo galimybės filmuoti, tai sukarpėm iš to ką turėjom pafilmavę. Šį karta pavyko filmuoti erdvėje, kurios norėjom. Turėjom galimybę sušviesti ir t.t. Ne viskas 100% pavyko, bet manau tobulėjam po truputį.
N: Šį kartą grupė nori sukurti ką nors kitokio nei prieš tai buvo. Prie šio klipo įdėta daugiausiai pastangų ir jį kuriant dirbo daugiausiai žmonių.
– Pirmojo karantino metu „Toro Bravo“ vokalistas Čiubas kūrė solo projektus, kurie gerokai skyrėsi nuo „Toro Bravo“ kūrybos. Ar tai atsiliepė grupės muzikoje?
Č: Absoliučiai neveikia grupės narių paišdykavimai iš šalies. Gal tik tiek, kad kiekvienas išgyvenimas formuoja žmogų.
M: Muzikoje gal ir ne. Bet santykiai pašlijo. Nežinau ar sugebėsiu atleisti (vėl šypsosi).
N: Dėkui Dievui neatsiliepė.
– Klipo titruose matyti jūsų pačių ir šeimos narių vardai: antrųjų pusių, vaikų vardai. Kiek artimieji lemia ir/ar prisideda prie kūrybos?
Č: Aišku, kad lėmė, kaip ir viskas ką tu patiri, pamatai, sutinki. O šalia esantys žmonės yra pagrindiniai sąjungininkai. Žiūrint istoriškai, dauguma vienokių ar kitokių asmenybių, nežiūrint visiems suprantamos liūdnos pabaigos, turėjo savo šeimų, giminių, draugų palaikymą.
M: Mano draugė Lina diplomuota audiovizualinių menų specialistė, sūnus Gustas dar studijuoja panašioje srityje. Tai jie buvo priversti padėt. Kitaip santykiai šeimoje komplikuotųsi… (juokiasi)
– Jūs gerai pažįstate savo grupės klausytoją. Apibūdinkite jį. Kas dar galėtų būti šio klipo žiūrovas? Kam dar gali būti aktualu grupės skelbiamos idėjos?
Č: Be abejonės, visi esame panašių vertybių, maištingi, nepasiduodantys visuomenės, valdžios spaudimui, laisvamaniai žmonės. Panašių vertybių turintys gali kažką atrasti ir sau.
M: Žiūrovais gali būti visi. Bet gal ne visiems bus priimtina tokia estetika. Nesistengiam būti pūkuoti ir faini. Ir jums nesiūlom.
A: Klausytojas. tai visų pirma LT pankroko klausytojas. Ir kas nežino „Toro bravo“?... Ir kas gi grupėje negrojo? Tas klausytojas yra labai įvairus, spalvingas, įvairaus amžiaus.
– Tradicinis klausimas pabaigai: Ar pankrokas turi ateitį?
A: Manau, turi. Pankrokas toks dalykas, kuris nuolat kinta, paliečia daug sričių, jas pakeičia ir tampa „nebe pankroku“, o normaliu įprastu dalyku. Lankstus tas pankokas, gyvens tiek pirminiu, tiek visiškai į save nepanašiu pavidalu.
Č: Pankrokas vienokia ar kitokia forma neturi galiojimo pabaigos. Visada bus alternatyva alternatyvai.
M: Pankrokas mūsų rankose. Pankų rankose :)
N: Norėtųsi tikėti, kad taip!!! Punks not dead.
