Apie grupės koncepciją, būsimą EP ir jau gegužę vyksiantį muzikos festivalį „The Great Escape“ Jungtinėje Karalystėje pasakoja „Without Letters“ nariai Adomas ir Tomas.
– Skaičiau, kad susibūrėte, kai per „Sostinės dienas“ išgirdote jums nepatikusios grupės pasirodymą ir nusprendėte, kad galite geriau. Ką toji grupė darė taip blogai, kad įkvėpė jus pradėti muzikinę karjerą, ir ką jūs darote geriau nei jie?
Adomas: Ta grupė nieko nedarė labai prastai, bet naudojo senesnę muzikinę estetiką, grojo tai, kas jau buvo šimtą kartų padaryta. Ir mes labai nustebom – jie grojo tai, kas Vakaruose buvo grojama prieš 40–50 metų, o publika jiems plojo. Pagalvojom, kad galbūt, jei padarysim kažką, kas aktualu dabar, sulauksim dar didesnio pasisekimo. Pasirodė, kad tai nėra tiesa (juokiasi).
Pagalvojom, kad galbūt, jei padarysim kažką, kas aktualu dabar, sulauksim dar didesnio pasisekimo. Pasirodė, kad tai nėra tiesa, –juokavo Adomas.
Tačiau tai tapo lūžio tašku. Kai susibūrėme, su grupės nariais kalbėjome, jog Lietuvoje ne tik mažai grupių, kurios grotų tai, kas aktualu šiandien, bet trūksta ir tų, kurie įdomiai interpretuotų senuosius stilius, o ne tik mimetiškai juos atkartotų. Nežinau, ar darom kažką geriau – tai subjektyvu, bet manom, kad mums pradeda pavykti atrasti savitą skambesį, kuris, mano manymu, taip pat yra ir šiuolaikiškas.
Tomas: Mus įkvepia daugybė skirtingų žanrų ir todėl, manau, kuriame unikalų garsą. „Without Letters“ yra elektroninės muzikos grupė, viską atliekanti gyvais instrumentais. Tai labai laisva koncepcija.
Vienas Vilniaus minusų yra tas, jog tave labai greitai „pagauna“ masė ir savo antrą koncertą jau gali groti „Lofte”, apšildant „headlinerį“, nors grupė ką tik susikūrė ir net neturi nieko išleidusi, –pasakojo Tomas.
– Ar lietuviškos scenos šabloniškumas vis dar yra vienas jūsų įkvėpimo šaltinių?
Adomas: Iš pradžių mano požiūris buvo žymiai kategoriškesnis, nes buvau jaunesnis ir mažiau matęs, bet kai pradėjom gilintis, pasirodė, jog vis dar egzistuoja pogrindis, kur vyksta įdomių eksperimentų. Kartu atradom elektroninės muzikos sceną ir supratom, kad jei gitarinė muzika tuo metu buvo kažkur sustojusi, tai elektroninė ėjo koja kojon su laiku.
Tomas: Indie scena irgi keičiasi, ateina nauja karta, kuri iš karto viską daro geriau ir yra pasiruošusi augimui – kuo aukščiau pradėsi, tuo tau geriau seksis. Vienas Vilniaus minusų yra tas, jog tave labai greitai „pagauna“ masė ir savo antrą koncertą jau gali groti „Lofte”, apšildant „headlinerį“, nors grupė ką tik susikūrė ir net neturi nieko išleidusi. Visad būna tas taškas, kai jautiesi nevertas to, ką dabar turi, nes užtenka kurti kiek geriau nei daro didžioji dalis, kad sulauktum pripažinimo.
Adomas: Kai tik prasidėjo pirmoji Lietuvos indie banga, jautėsi šabloniškumas, bendruomenės nebuvimas – buvo tik matomumas „Youtube“ ir bandymas iškepti blyną panašiai, kaip kad jau matei kažkur kitur kepant. Dabar aplink grupes ima kurtis bendruomenės, kurios dalinasi ne tiek muzikiniu ar estetiniu, bet idėjiniu turiniu. Manau, tai yra geras reiškinys. Mūsų kartos grupės neturėjo natūraliai susiformavusių bendruomenių ir norėjo tapti paveiksliukais ant žurnalų viršelių, o naujosios grupės yra artimesnės, žmogiškesnės.
– Ar šis bendruomeniškumo aspektas galioja ir „Without Letters“?
Tomas: Mūsų bendruomenė yra, mes patys esame jos dalis.
Adomas: Norėčiau, kad mes suburtume dar stipresnę bendruomenę ir labiau į ją įsilietume. Yra du aspektai, kodėl to padaryti kol kas nepavyko: pirma, kai tik pradėjome, ši muzika buvo labai nauja, daugeliui atrodė sudėtinga; antra, dabar mes patys galime aiškiau suformuluoti idėjas, paaiškinti, ką ir kodėl darom, kai anksčiau labiau akcentuodavome tai, ko nedarom. Tikime, kad su nauju albumu tai dar aiškiau išreikšime.
– Jūsų kūryba iš bendro lietuviško konteksto išsiskiria nuolatiniais muzikiniais ieškojimais. Ar visa tai gimsta organiškai kūrybinio proceso metu, ar vis dėlto patys jaučiate nuolatinį poreikį keistis ir keisti?
Tomas: Didžiausią įtaką daro tai, kad ganėtinai greitai apsidžiaugiame naujais muzikiniais judėjimais. Pavyzdžiui, vieną vasarą mus gali labai įkvėpti world muzika. Augdamas imu matyti vis daugiau žanrų, nors pradėjau nuo ganėtinai siauro muzikos lauko. „Without Letters“ yra penkių skirtingų žmonių ir jų mėgstamų žanrų viduryje. Būtent čia ir norime būti.
Muziką dažnai analizuojame. Išnarpliojęs vieną puikų kūrinį, pradedi suprasti savo paties kūrybą ir ką joje galėtum patobulinti. Kūrybinis darbas vyksta studijoje, tačiau dar didesnė jo dalis – už studijos ribų.
Sako, kad visa muzika jau sukurta. Manau, esam netoli to, bet kuo didesnis žmonių skaičius pradės jungti skirtingus žanrus ir stilius, tuo didesnis šansas, kad gims kažkas įdomaus.
Vystome idėją, kad koncertas, o galbūt ir dar kitas mūsų įrašas, būtų kaip vientisas muzikinis kūnas, kuriame nebūtų priedainio-posmelio-priedainio-posmelio, o būtų kuriamas pastovus judėjimas, – teigė Adomas.
– Kur link einate dabar? Kas skambės jūsų naujajame EP?
Adomas: Šis EP bus mažiau įvairus negu praeitas, bet turės dvi, mūsų manymu, labai įdomias puses. Pirmoji yra šviesesnė, gitariškesnė, labiau psichodelinė, inspiruota world muzikos, laisvės. Antroji – šaltesnė, elektroniškesnė, lėtesnė, ją galima sieti ir su techno stiliumi.
Su būsimu EP mums iš dalies jau pavyko neperkrauti skirtingų muzikinių idėjų, nuorodų į žanrus, kultūrinius kontekstus, idėjas. Norėjome sukurti keliasluoksnį kūrinį, kurio būtų galima klausyti tiek radijuje, tiek, neriant gilyn, atrasti naujus estetinius posluoksnius.
Vystome idėją, kad koncertas, o galbūt ir dar kitas mūsų įrašas, būtų kaip vientisas muzikinis kūnas, kuriame nebūtų priedainio-posmelio-priedainio-posmelio, o būtų kuriamas pastovus judėjimas.
Norime muzikaliai permąstyti, kas šiandien yra grupė. Kažkada buvo didžėjaus kultūra – nuo grupės, kaip idealizuojamo objekto, buvo pereita prie didžėjaus, o galiausiai net ir jis nebėra svarbus. Tačiau grupės vis dar kažką groja, jos niekur nedingo, nors ir funkcionuoja keturiasdešimt metų nebesikeičiančiame koncerto formate.
Nenorime, kad tai būtų trumpas pabėgimas, vadinamasis eskapizmas, kai bandoma pabėgti nuo realybės, kuri yra „nefaina“, – sakė Adomas.
Galima įsitraukti į koncertą, patirti bendruomeniškumo jausmą, bet tuo pačiu mes siekiame iš grupės kurti monolitinį darinį, kuriame nebeišsiskirtų tradiciniai grupės narių charakteriai. Norime kurti gryną audiovizualinę estetiką, kuri panardintų į šiuolaikybės pajautą, kalbėtų apie tai, kas vyksta dabar. Aišku, mums tai dar reikia gryninti ir gryninti, bet tokia yra viena mūsų siekiamybių.
Nenorime, kad tai būtų trumpas pabėgimas, vadinamasis eskapizmas, kai bandoma pabėgti nuo realybės, kuri yra „nefaina“. Tą nelabai „fainą“ kasdienybę pradėjom eksplotuoti jau su šiuo EP. Daug laiko praleidžiame hyper pasaulyje, kuriame yra labai daug informacijos, nesustojančių procesų, nerimo jungiklių. Manau, kad šie jungikliai yra labai būdingi mūsų amžiaus, tiek siauriąja, tiek plačiąja prasme, žmonėms. Pradėjome šį nerimą užkoduoti ir savo skambesy.
Tomas: Per muziką mes kalbame su žmonėmis, kurie gyvena tame pačiame pasaulyje, todėl ši žinutė bus lengvai atkoduojama. Norime muzikoje būti nuoširdūs. Manau, kad neįmanoma likti nepastebėtam, kai tavo žinutė yra taip plačiai suprantama.
Adomas: Nesinori, kad tai nuskambėtų kaip tuščia mūsų pretenzija. Tiesiog sakom labai jautrų ir gal kažkiek „nefainą“ dalyką, tačiau jei muzikine prasme tai iškomunikuosim pakankamai gerai, tikiuosi, kad sukursim bendruomenišką transą, kurį naudosim ne kaip pabėgimą nuo realybės, o kaip įsitraukimą į ją.
Kuriame dalyką, kuris mums patiems nesuprantamas. Traukiame siūlą ir baisu, kad jis nenutrūktų, – pasakojo Tomas.
– Tai, ką pasakojate, skamba labai kompleksiškai: turite įdomią koncepciją, jungiate skirtingus žanrus ir stilius. Kaip pavyksta visa tai suderinti grupės viduje?
Tomas: Šioje grupėje susijungia labai hiperbolizuoti ir skirtingi charakteriai – kitos grupės man neatrodo tokios skirtingos. Turim „tėvą“, atsakingą visuomenės veikėją, turim žmogų, kuris išgyvena sunkius psichologinius procesus, turim tą, kuris įsimylėjęs, bet žiauriai ciniškas ir sarkastiškas. Adomas yra grupės mąstymo ir idėjų pagrindas – kartais ką nors kalbam, aš, pavyzdžiui, labai daug tuščiažodžiauju, o Adomas paima ir sustato viską į stalčius.
Adomas: Aišku, būna krizių, ir toji struktūra niekur nesikeičia. Galvoji, kad „o, jėga“, ateini į kitą repeticiją ir atrodo, kad viskas absoliučiai blogai. Jei vienam bloga diena, jis tamsiom spalvom nuspalvina visą repeticiją. Tai labai bendruomeniškas dalykas ir kiekvienas turi būti atviras bei atsipalaidavęs, kad galėtų pradėti improvizuoti.
Tomas: Kuriame dalyką, kuris mums patiems nesuprantamas. Traukiame siūlą ir baisu, kad jis nenutrūktų. Kai visiškai panyri į procesą, kai įsitrauki, o tai yra vienas geriausių jausmų, kuriuos gali patirti muzikoje, labai tuo tiki ir pavargsti, o menkiausias žodis gali labai skaudžiai nuleisti ant žemės.
Adomas: Grojam jau ganėtinai ilgą laiką. Nors grupės sudėtis ir kito, idėja vystosi, jos pagrindas lieka panašus. Mes laužom vienas kito muzikinius, ir ne tik muzikinius, nusistatymus. Aš, pavyzdžiui, neturėjau jokio repo muzikos konteksto, niekad negalvojau, kad galėtume į savo muziką įpinti džiazo ar R&B motyvų. Dalykai, kurių anksčiau nelabai mėgai ar nesupratai, staiga tampa tavo dalimi.
Tomas: Kuo toliau, tuo mažiau lieka ribų. Nebelieka ir ribos tarp to, kas yra, ir kas nėra „guilty pleasure“.
Labai sąmoningai pasirinkome ugdyti savo bendruomenę Vilniuje ir eiti į tarptautinį kontekstą. Nes kitas kelias yra pradėti daryti muzikinius kompromisus, – sakė Adomas.
– Kas toliau? Kokie jūsų tikslai?
Adomas: Anksčiau man nebuvo visiškai aišku, ką ir kodėl darom. Tik žinojom, kad norim į Vakarus, bet kodėl mes norim į Vakarus, kodėl mes įdomūs tiems Vakarams, suformuluoti negalėjom. Dabar jau kažkas atsiranda, kyla.
Tomas: Kai pasieki tas lubas Lietuvoj, gali važiuoti į festivalius ir kažkiek iš to užsidirbti, ateina momentas, kai supranti, jog ten jokių lubų nėra, ir tam, kad pasiektum tai, ko nori, reikia dar labai daug dirbti.
Adomas: Norisi būti tarptautinės muzikinės scenos dalimi, bet kartu labai aiškiai žinoti, kodėl mes tai darom. Yra nemažai vyresnės kartos grupių, kurios suprato, kad Lietuvoje su tam tikru alternatyviu skambesiu yra pasiektos lubos, todėl jie turėjo rinktis – arba bandyti eiti į tarptautinę sceną, arba keistis patys, kad tos lubos būtų pramuštos ir jų kūrybą pradėtų groti pagrindinės radijo stotys, kviestų į klubus, į kuriuos susirenka jau ne keli šimtai, o keli tūkstančiai žmonių.
Esam jau pakankamai subrendusi grupė, mes irgi pasiekėme šį tašką. Labai sąmoningai pasirinkome ugdyti savo bendruomenę Vilniuje ir eiti į tarptautinį kontekstą. Nes kitas kelias yra pradėti daryti muzikinius kompromisus.
Tokiuose renginiuose svarbu „neužsiparinti“, kad į tavo koncertą neatėjo 100 000 žmonių, o siekti, kad tave išgirstų tie, kuriems gali būti įdomus, – teigė Adomas.
– Muzikos festivaliai veikia kone konvejerio principu. Kaip jaučiatės grodami tokiuose renginiuose? Ką pristatysite „The Great Escape“?
Tomas: Groti tokiame dideliame festivalyje yra psichologiškai sunkiau, turi profesionaliau pasižiūrėti į savo darbą. Mes tai ir darome, rengsime audiovizualinį pasirodymą. „The Great Escape“ yra naujos muzikos festivalis, šlovinantis ir švenčiantis naują muziką. Kartu tai yra britiškas festivalis, todėl manau, žinau ir tikiu, kad jame bus nemažai kūrėjų, įkvėptų britų muzikos, kuri yra milžinė pasaulyje. Manau, kad žmonės, netyčia išgirdę festivalyje mūsų koncerto ištrauką, tikrai turėtų suklusti, nes tai skamba šiek tiek kitaip.
Adomas: Vienas iš siekių yra susirasti įrašų kompaniją, kuri išleistų mūsų naują darbą – dėl to kurį laiką jo ir neleidžiame savo rankomis taip, kaip praeito minialbumo.
Toje festivalio masėje gali sukontaktuoti su keliais žmonėmis, kurie tavo domina, ir kuriuos, galbūt, galėtum dominti ir tu. Tokiuose renginiuose svarbu „neužsiparinti“, kad pas tave neatėjo 100 000 žmonių, o siekti, kad tave išgirstų tie, kuriems gali būti įdomus.
