„Garbanotas“ kūrybą seku seniai ir ja žaviuosi, jie man praskleidė lietuviškos muzikos uždangą ir parodė, kokia skaidri ji gali būti. Tai savitos auros grupė, mokanti kuriama muzika užpildyti sielą įvairiomis formomis ir skirtingomis būsenomis bei laiku: kai pirmi pavasario saulės spinduliai lūžta į dar šaltą stiklą ir kai skaidrus vanduo čiurlena, panardindamas vidinę juodumą, ar net kai „priešsapninėje“ būsenoje neri į savas svajas. Ir galiausiai, kad ir kaip viduje būna apniukę, jie atneša saulę arčiau tavęs“, – sako tinklaraščio „ANE“ kūrėja Kornelija Anelauskaitė.
Esminė kuriamos laidos idėja – žadinti kitų smalsumą: domėtis naujais kultūriniais dalykais, atradimais. Parodyti ne tik žmogų „kūrėją“, bet atskleisti jo žmogiškąją pusę, vidinį pajautimą, požiūrį į (ne)paprastus gyvenimiškus dalykus.
Paklaustas, kas padeda praskaidrėti, kai viduje būna „apniukę“, Šarukas atvirauja: „Labai skirtingai... Jei pasakyčiau nuolat išgelbėjantį būdą, po to jis nebeveiktų. Matyt, tai būtų – pastabumas. Pastebėti, kad aš esu apniukęs ir prastai jaučiuosi. Aš stebiu tai ir galvoju: koks tai jausmas, ką dabar jauti, kodėl taip elgiesi, kas blogai. Kartais tiesiog atsigeri kavos ir jau būna gerai, kartais reikia su kažkuo pakalbėti, kartais turi išgirsti kokį nors kūrinį.
Jeigu žinočiau visus tuos būdus, tai aš nebebūčiau nustebęs. O kartais įvyksta labai keistų dalykų... išgirsti kažką ir kažkodėl tai pastebi ir jie padeda, tada pagalvoji, kad apskritai mes visi esame susiję, net nežinom kaip, bet, pavyzdžiui, pažiūrėjau „Apie ką tylite“ laidą su M.Nedzinsku ir pasijutau geriau. Arba praeitą žiemą buvo toks liūdesys apėmęs, verkiau namie, galvojau, koks čia keistas jausmas, išprotėsiu, nesuprantu, kas su manim darosi, aš nevykėlis, atsikeli ir blogai, nesiimi jokių veiksmų, toks lepšis... ir tada bandai kažką daryti, skaitai, kažką išgirsti, tada pagerėja. Tą praėjusią žiemą buvo daina, kurią išgirdau ir negalėjau suprasti, kas čia vyksta, nes staiga aš pradėjau labai gerai jaustis, verkti iš laimės... O tas žmogus kurdamas ar žinojo, kad taip bus? Kad taip surezonuos...“.
