Dėmesio centre – Tadas Juodsnukis – maištininkas rokeris, sparčiai kylantis karjeros laiptais, elektrinės gitaros virtuozas Viktoras Jonušis-Hugis, muzikos kūrėjas, pianistas Tomas Viskontas bei bosinės gitaros meistras Martynas Garbačas-Meška. Kodėl atlikėjai ryžosi atlikti legendinės grupės kūrinius? Ar rokerių gyvenimas tikrai yra pašėlęs ir kupinas linksmybių? Į šiuos ir daugiau klausimų interviu iš pirmų lūpų.
– Kokia buvo pirmoji pažintis su muzika? Kokia buvo jūsų muzikinės karjeros pradžia?
Tadas: Pati pati pradžia buvo mokyklos rūsyje, o gal net ir tada, kai mama nuvedė į muzikos mokyklą, kur visai nenorėjau ir tuos 7 metus buvo didelė kančia eiti. Na, gal patiko choras, nes krėsti visokias šunybes tai mano būdas (juokiasi). Bet po tiek metų sakau mamai ačiū, jog dabar turiu muzikinį išsilavinimą, baigiau fortepijoną ir puikiai suprantu muzikinį raštą. Žinoma, paskui atvažiavau į sostinę, kur baigiau dainavimą bei mokiausi pas įvairius vokalo pedagogus, bet pradėjau pas Povilą Meškėlą, kuris mano kelyje labai daug padėjo, o dabar esu čia, kur esu.
Tomas: Būdamas septynerių jau akomponavau chorui. Nuo tada viskas ir prasidėjo, kūriniai sunkėjo, tobulėjau ir aš. Viską grojau iš klausos.
Hugis: Groti gitara pradėjau septyniolikos, bet muzikos klausiausi, ją mylėjau nuo vaikystės. Su tėčiu klausydavomės „Def Leppard“, „AC/DC“ ir todėl, į rankas paėmęs gitarą, natūraliai pradėjau groti roką.
Meška: Groti pradėjau nuo 16, bet tai nebuvo profesionalus grojimas. Tai buvo grojimas rūsyje ir koncertukai mokyklose, viename kitame bariuke. Taip grojau iki dvidešimt kelių metų, bandžiau derinti darbą su grojimu, bet tada nutiko lūžis: palikau darbą, namus ir iškeliavau į Afriką ieškoti laimės ir, po pusantro mėnesio ją suradęs, grįžau atgal bei nutariau didžiąją dalį laiko skirti muzikai. Dabar groju kiek noriu, kiek telpa, kiek spėju.
– Kaip gimė idėja sukurti projektą iš legendinės roko grupės „Guns N‘ Roses“ dainų? Kodėl pasirinkote būtent ją? Galbūt turite ypatingą santykį ar sentimentų?
Tomas: Klausydamas jų pradedu verkti (juokiasi). Iš pradžių tik „Bee gees“ pora baladžių klausiau, o tik paskui susidomėjau metalu. O tada palinkau ir į „Guns N‘ Roses“. Tikrai gražios baladės, bėga ašaros.
Hugis: Kai pradėjau groti akustine gitara, sėdėjau svečiuose pas choro mokytoją ir ten rodė Freddie Mercury 1992 m. gyvo garso koncertą ir ten „gunsai“ atliko dvi dainas. Pamenu, kad atliko „Paradise City“ ir toks „bičas“ su skrybėle... Pirmą kartą juos mačiau. Mokytojo klausiau, kas tas vyras, atsakė, kad Slash‘as ir nuo tada pradėjau klausyti „gunsų“. Pačioje pradžioje, pasiėmus elektrinę gitarą, tai buvo mano variklis. Man ir dabar Slash‘as yra vienas mėgstamiausių atlikėjų, bet tada jis ir „gunsai“ buvo kažkas nepaprasto. Visus albumus galiu mintinai išniūniuoti.
– Iš tokio pobūdžio projektų dažniausiai tikimasi dviejų dalykų: arba tai bus labai panašu į originalą, arba visos dainos bus perleistos per savitą suvokimo prizmę. Kurį variantą atspindėsite jūs? Ar nebijote būti lyginami su pačiais „gunsais“?
Tadas: Aš manau, kad lyginti privaloma. Aš stengsiuosi sukurti kuo geresnį Axl‘io personažą, nes tai būtina šiam tribute'ui. Žinoma, nelengva, nes daugelis žino studijinius grupės įrašus, kur balsas sutvarkytas, na, bet bandysiu kuo labiau priartėti prie originalo. Juk pasaulyje gimė vienas Axl, vienas Mercury.
Meška: Iš instrumentalistų tikiuosi, kad bandysime „traukti“ kuo arčiau originalo. Man asmeniškai tai yra iššūkis ir aš kiekviename projekte bandau groti lygiai taip pat, kaip originale tik tam, kad judėčiau į priekį, o ne tik savaip pergročiau, nes taip neva lengviau.
Hugis: Visų pirma, darant tokį projektą, bus jaučiamas žiaurus svoris nuo klausytojų ir šios grupės ekspertų, nes „gunsus“ visi žino nuo A iki Z. Ypač visus hitus. Ir tada pareina visas klausytojų spaudimas, nes žinai, kad jie tikrai lygins. O padaryti taip, kaip tai padarė jie, yra aukščiausio lygio praba, tai tikrai labai sunku. Sunku ir atlikti profesionaliai, ir dar jie turi savo spalvą. Neužtenka tiksliai sugroti, reikia pagauti jausmą. Žinoma, nebus taip, kaip pasileidus kompaktą, nes neįmanoma atkartoti lygiai tokių pačių garsų, ypač gyvo garso koncerte. Čia ieškosime aukso vidurio.
– Hugi, „Guns N‘ Roses“ gitaristas Slash‘as, jau išleidęs ir porą solinių albumų, žinomas dėl savo legendinės aukštos kepurės. Ar ir tu turi kokį nors savo skiriamąjį bruožą?
Slash‘as tą kepurę turi todėl, jog pavogė ir jis ją dėdavosi kaip juoką. Aš ant scenos turiu labai daug gitarų. Su viena gitara pasirodau visuose koncertuose ir ji yra mano talismanas, mano kepurė.
– Juokingas klausimas. Mėgstamiausias muzikos stilius, regis, aiškus. O ar yra toks, kuriam sakote griežtą „Ne“?
Meška: Galbūt rusiškas pop‘sas.
Tomas: Visa prasta muzika. Negaliu pakęsti to, ką groja per radiją
Hugis: Muzika, kuri neverta muzikos vardo, kuri kuriama ne iš meninių paskatų, visas šlamštas, kurio neįmanoma klausyti.
Tadas: Na, aš myliu visokią muziką. Man patinka įvairūs stiliai. Niekam niekada nesakau „Ne“... Nebent viduj. Aišku, niekada neklausau Trans Techno ir visokių kitokių panašių dalykų.
– Kuo ypatingas rokas? Kuo jis žavi ir patraukia ausį, o gal mintis ir širdį?
Meška: Ekspresija. Ir roko muzika kartais tiesiog „ištaško“.
Hugis: Energija, proveržiu, optimizmu.
– Šiais laikais daugelis veržiasi į sceną ir nori išpopuliarėti, koks, jūsų nuomone, turėtų būti scenos žmogus? Ar save laikote tokiais?
Tadas: Gyvenu muzika, gyvenu scena, man to užtenka, o ar užteks toliau – pamatysime. Taip, laikau save scenos žmogum, nors dar tik pradedu, čia tik pradžia, dabar viduriukas, kuris yra pats sunkiausias perlipti.
Meška: Žvaigžde nesijaučiu, bet esu scenos žmogus. Aš ten jaučiuosi gerai, groju. Aš groju, nes man malonu, o jei to ateina pasiklausyti žmonės, yra super. Man nuo to ik maloniau.
Hugis: Manau, kad scena yra tik vaisius to, ką tu darai. Ant scenos eini tam, kad parodytum, ką jau spėjai užauginti. Myli muziką, visą gyvenimą kažką darai su muzika, o tada eini į žmones ir parodai tai, ką išmokai. To nedarai tam, kad papultum ant scenos. Darai todėl, kad labai patinka, o paskui nori parodyti. Scenoje būti patinka, bet laikymas žvaigžde... Tai jau šou verslo terminai. Nėra tokių dalykų, nes visi talentingi žmonės pasaulyje, kalbu apie muzikantus, ne šoumenus, yra labai nuoširdūs ir paprasti kaip trys kapeikos. O kuo žmogus skurdesnis dvasia ir tikrai nenusipelnęs scenos, jį padaro kokiu nors sraigteliu.
– Tipiška manyti, kad rokerių gyvenimas itin pašėlęs ir bohemiškas. Jūsų atveju tai mitas ar tiesa?
Meška: Aš nežinau, aš tiesiog gyvenu taip, kaip man smagu gyventi, kartais būna ir pašėlimų, kartais ir daugybė ramumos valandų namuose su gitara, filmu. Negali sakyti, kad gyvenime yra taip, kaip rodo amerikiečių filmai, kur rokeriai sėdi ir geria visą dieną, apsisodinę kekšėmis. Mano gyvenimas ne toks. Dabar gyvenu pakankamai ramiai ir tuo mėgaujuosi.
Tadas: Na, visokių rokerių būna, vieni pašėlę labiau, kiti mažiau. Nelaikau savęs nei rokeriu, nei dar kažkuo. Esu žmogus, o ir laikau save tokiu ir gyvenu bei darau tai, kas man miela ir ką myliu, niekada negalvojau kokį pavadinimą turi mano gyvenimas. Visi praėjome vaikystės „pankavimus“, „gotavimus“, o myliu roką kaip ir kitką taip pat.
Hugis: Aš iki 28 m. sugebėjau būti du kartus reabilitacijoje, turėjau širdies smūgį, išbandžiau visus narkotikus, išskyrus intraveninius ir viskas buvo padaryta tik iš smalsumo. Negali rokeriai niekada būti vien tokie, nes tada tu nebegali groti, tu esi tiesiog padugnė. Dabar metęs gerti, kitus dalykus, esi labiau subrendęs. O gyvenime tikrai būta visko. Galbūt ir įvairūs klipai, filmai darė įtaką. Manau, tai taip pat žaidžia. Tu esi fanas, matai, kaip gyvena tavo dievaičiai. Narkotikus nebūtinai vartoji todėl, kad jie vartoja, tiesiog tau smalsu, įdomu, nes po repeticijų kur nors nueini.
– Kokie Jūsų ateities karjeros planai?
Meška: Laukia naujas albumas. Ne solo, bet su grupe „Stiffer“, mėnesio pabaigoje turėtume išleisti albumą. Tai artimiausias planas, o karjeros planai – groti ir nesustoti.
Tadas: Šiai dienai viliuosi išleisti singlą ir pradėti aktyviau dalintis savo dainoms ir kūryba. Pavasarį tikrai išleisiu ir svarbiausia nesustoti, nuolat kuriu, dirbu, stengiuosi, tiesiog tai užtrunka.
Hugis: Aš išleisiu savo solinį albumą bei albumą su grupe „Fire it up“.
– Kas jus įkvepia kūrybai? Kam kuriate savo dainas – klausytojams, kuriam nors ypatingam žmogui ar sau?
Tadas: Kuriu daug dainų, be galo noriu dalintis savo kūryba, bet jau per šiuos kelis mėnesius daugybę jų išmečiau, tačiau neištryniau. Tiesiog turi ateiti jausmas, kad štai šita, kad man be galo gera ją dainuoti, groti, ja gyventi, turi būti noras pasidalinti. Daina turi ateiti, kaip ir ateina kažkas į tavo gyvenimą. O kurdamas dažniausiai pasikliaunu emocija ar tam tikra būsena.
Meška: Būna įvairiai. Kaip bosistas aš galbūt daugiau prisidedu prie kūrybos. Kūrinius į grupę dažnai atsineša vienas arba du žmonės, o tada mes juos generuojame, grumuliuojame, kramtome, spjaudome ir tuomet kažkas gimsta iš bendro proceso.
Hugis: Man yra du tipai. „Gabalą“ parašau kokiam nors nutikimui, vedinas kokios nors emocijos arba kokiam nors žmogui.
Tomas: Aš kuriu daug, kuriu sau ir prikūręs esu 100 kūrinių, jau pamiršęs kai kuriuos. Tada ir vėl kuriu, ir vėl pamirštu.
– Tadai, pastaruoju metu esi vis dažniau sutinkamas miuziklo scenoje: kas mieliau, rokeriškas šėlsmas ar visų menų sintezė, atsiskleidžianti miuzikle? Kokios abiejų amplua patraukliosios pusės?
Miuzikle, roko muzikoje trūkumų nėra, kaip žinome. Tai labiausiai trūkumų neturintys žanrai (juokiasi). Iš pradžių aš visada norėjau dainuoti miuziklą, bet labiau roko operą. Lietuvoje daugiau yra miuziklų. Aš labai myliu miuziklus. Ir nežinau, ką labiau, roką ar miuziklus.
– Ar be muzikos dar lieka laiko kitoms veikloms? Koks yra jūsų laisvalaikis? O galbūt jums taip patinka muzika, kad to nelaikote darbu?
Hugis: Manau, kiekvienas randa laiko sau, savo malonumams. Aš dievinu keliones ir kai tik galiu, keliauju. O dėl darbo... Na, eidamas į studiją tikrai nesijauti taip, kaip sėdėdamas ofise, kiekvienas naujas įgūdis visų pirma yra ne darbas, o kažkoks malonumas sau.
Meška: Greta muzikos yra šeima, draugai, sportas, turu mažiuką darbelį bare, kuris man patinka, yra malonus. Aš taip pat labai mėgstu keliones. O muzika, mano manymu, yra darbas, tik tai malonus darbas. Darbas nebūtinai turi būti sunkus ir tu nebūtinai turi jo nekęsti. Darbas gali būti ir tai, už ką tu negauni pinigų ir kas tau patinka, o jei gali užsidirbti, mėgaujiesi, tai vis tiek yra darbas.
Tomas: Jeigu tu neturi talento, tada tai yra darbas.
Tadas: Esu kinofanas, dievinu filmus, serialus, esu karštas ir aistringas sporto fanatikas, tad pats ir sportuoju, žaidžiu krepšinį. Vilniaus mėgėjų lygoje „Kažkur Matyti“ komandoje, kartu su Donatu Montvydu, Baumila ir kitais žinomais veidais, tikrai smagiai praleidžiame laiką. Mėgstu riedučius ir jais lėkti gatvėmis. Aišku, labiausiai pasiilgstu vasaros, laužo, draugų, šėlionių, myliu keliones, dažnai ir visur keliaujame, o kartais labai noris ramybės ir savo dičkių draugų Bardo ir Šilo.
