Tragiška Lošėjo istorija, palytėta Sergejaus Prokofjevo muzikinio talento, sugrąžino į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną čia jau seniai nematytas žvaigždes. Visų pirma, Asmik Grigorian, kuri čia sugrįžo... su džinsais ir sportbačiais. Taip pat Vladimirą Prudnikovą, kuris LNOBT paskutinį sykį dainavo prieš dešimtmetį – su ikona ir stikliuku rankose. Taip atsitiko, nes režisieriaus Vasilijaus Barchatovo Lošėjo interpretacija išgalvotąjį Ruletenburgo kurortą pavertė „euroremontu“ tegalinčiais didžiuotis svečių namais, su vieninteliais vartais į pasaulį – vieniša autobuso stotele.
Negalima atmesti, kad savotiškas „buitiškumas“ – viena šių dienų operos tendencijų, dar vienas būdas meną tarsi suaktualinti. Dostojevskiškojo laiko estetika, kai net ir prasilošusią aukštuomenę įsivaizduotume su ilgomis sukniomis ar puošniais kostiumais – gerokai tolima mums. O toks „paprastumas“ veikia tarsi dar vienas kvietimas į teatrą tiems, kurie vis dar galvoja, kad opera – tai tik išsipusčiusio elito susibūrimų vieta. Nors, aišku, pirmosios premjeros statusas lėmė ir įdomų disonansą tarp pasipuošusių žiūrovų ir eklektiškai nederančių operos herojų aprėdų scenoje.
Ne tik prabangos, bet ir belkantiškų arijų šis Lošėjas negali pasiūlyti – kūrinio vokalinė plėtotė paremta rečitacija, solistų vokalinės partijos daugeliu atžvilgiu artimos ekspresyviam kalbėjimui. Prokofjevo partitūra – sudėtinga, reikalaujanti iš dainininkų puikios technikos ir lygaus diapazono. Vokalines partijas lydi lygiai taip pat nepaprastai ekspresyvi, kiek fragmentuota, tačiau sodri ir dinamiška orkestro partija. Džiugu, kad šįkart galima pasidžiaugti LNOBT orkestru bei pastatymo muzikos vadovu ir dirigentu Modestu Pitrėnu. Jiems pavyko sėkmingai suvaldyti nelengvą ir teatro repertuarui netipišką kūrinį, nesileidžiant į didesnius kompromisus – būta aiškių kulminacijų, niuansuotumo, aiškaus dramaturgijos suvokimo, kurie paliko teigiamą įspūdį.
Likus vos kelioms dienoms iki pirmosios Lošėjo premjeros LNOBT, teko kalbinti Metų operos solistu šiemet pripažintą tenorą Rafailą Karpį – jis pats naujame pastatyme pasirodė nedideliu, tačiau įsimintinu kunigaikščio Nilskio vaidmeniu. Pokalbio metu tenoras pažymėjo, kad Lošėjui teatras subūrė tikrą „žvaigždžių sudėtį“. Būtent pastatymo solistai, mano nuomone, šioje teatro premjeroje, skirtingai nei keleto pastarųjų, yra pati stipriausia grandis, apie kurią norisi daugiausia kalbėti.
Premjera šiokiadienį daugeliui netapo kliūtimi vien dėl troškimo pamatyti į LNOBT sceną sugrįžusią A. Grigorian. Interviu prieš Lošėjo premjerą solistė buvo įspėjusi, kad publikai neverta tikėtis, jog Polina bus pagrindinis šios operos „žetonas“. Ir išties, tai iš dalies tik epizodiškas, tačiau, kartu, išskirtinai esmingas šios istorijos dėmuo. Polina – savotiškas herojų lūkesčių ir veiksmų epicentras, daugelio jų poelgių priežastis ir katalizatorius. Ją beviltiškai įsimylėjęs Aleksejus dėl šios moters taip giliai ir panyra į lošimų liūną, bet, paradoksalu, pinigai ir azartas taip įtraukia, kad net pati priklausomybės priežastis – Polina, tampa nebematoma. Būtent ji atsiduria veikalo draminės ir muzikinės kulminacijos ketvirtajame veiksme centre, nepakęsdama į priklausomybę panirusio žmogaus partnerės perspektyvos. A. Grigorian šioje tarsi nedidelėje, tačiau ypač psichologizuotoje rolėje, mano nuomone, galėjo atsiskleisti tiek kaip aukščiausio meistriškumo solistė, gebanti vienodai įtaigiai dainuoti skirtinguose registruose, tiek kaip išskirtinai charizmatiška aktorė, subtiliai pajaučianti ir su sprogstančia energija scenoje išgyvenanti svarbiausius dramos epizodus.
Be abejonės, ne kiekvienas scenos partneris gali „atstovėti“ tokį talentą kaip A. Grigorian, tačiau Dmitrijus Golovninas ir pats – talentingas ir charizmatiškas, stiprios energetikos atlikėjas. Teisingi operos režisieriaus V. Barchatovo žodžiai, esą tarp Golovnino ir Grigorian scenoje esti ypatinga energetika – tuo žiūrovai neturėjo suabejoti. Nors Lošėjas tapo šio tenoro debiutu Vilniuje, tačiau čia solistas jau yra lankęsis anksčiau – pradėdamas dainininko karjerą jis šiek tiek mokėsi pas maestro Virgilijų Noreiką. O ir ne vieną lietuvių solistą D. Golovninui jau yra tekę sutikti pasaulio scenose, galų gale, Bazelio teatre Lošėją būtent jis ir dainavo kartu su A. Grigorian.
Stebint premjerą, buvo akivaizdu, kad D. Golovninui Lošėjo medžiaga ne tik puikiai pažįstama, bet ir labai sava – giliai dramatinis muzikos ir personažo charakteris atlikėjui puikiai pritinka. Ko kartais pritrūksta mūsų atlikėjams – tai tas platus užmojis, ypatinga drąsa scenoje; būtent tuo, kaip ir meistriškai valdomu balsu, žavėjo D. Golovninas. Kita vertus, jam pasisekė išsaugoti ir tą kiek lengvabūdišką, išdykusią Aleksejaus charakterio pusę, suteikiančią šiam vaidmeniui ypatingo patrauklumo. Vizualinė pastatymo kulminacija buvo išraiškinga vaizdo projekcija – tikras „grimasų šokis“, kurioje didžiulis D. Golovnino veidas rodėsi tarsi į išorę „išverstas“ vidinis Aleksejaus „lošėjas“, paniręs į priklausomybės transą, iš kurio jam pabusti – nelemta. Tai buvo grėsminga, nelemta pražūtingos priklausomybės grimasa.
Lietuvoje, kaip žinia, vyksta toks Sugrįžimų festivalis, kuriame dažniausiai pasirodo jauni lietuvių muzikai, savo karjeras tęsiantys užsienyje. Šį Lošėją, panašu, galima pavadinti savotiška „sugrįžimų opera“. Turbūt be A. Grigorian pasirodymo, daugelis ypatingai laukė ir bene žymiausio šalies boso V. Prudnikovo sugrįžimo į LNOBT sceną. Jo Generolas – vienas sodriausių Lošėjo personažų, kuris, tiek muzikiniu, tiek charakterio atžvilgiais, tarsi šiam atlikėjui ir būtų parašytas. Iš esmės, Generolo istorija – visiška klasika. Pinigais prisiviliojęs gerokai jaunesnę gražuolę mylimąją Blanšą (Ieva Prudnikovaitė), pinigų netekęs – netenka ir mylimosios. Tai žmogiškoji tragedija, kurią V. Prudnikovas scenoje išgyveno ypač įtaigiai – bravo! Sėkmingas buvo ir I. Prudnikovaitės, senokai matytos LNOBT scenoje, pasirodymas: jos Blanša buvo žavinga, o svarbiausia – puikiai sudainuota.
Atskiro dėmesio verta ir Inesos Linaburgytės Bobulytė – Generolo teta, iš kurios tikimasi užtikrintos pinigingos ateities. Deja, daugelio nusivylimui, Bobulytė visiškai sumaišo kortas, atsisakydama dalintis savo turtais, o galiausiai – dar ir prasilošdama. Šis personažas – tragikomiškas. Komedija eskaluojama išorėje, uždedant dainininkei senamadišką peruką ir prie likusios aprangos visiškai nederančią striukę. Tragedija lieka giliau, vidinei dramai atsiskleidžiant, kai Bobulytė prašo Polinos išvykti kartu. Nors ir nebendrautų, bet bent jau būtų tuose pačiuose namuose... Ar neskaudi ta seno žmogaus vienatvė, su kuria ir mes, deja, taip dažnai susiduriame kasdienybėje?
Lošėjas įkūnija daugybę skirtingų žmonių dramų, o priklausomybė nuo lošimo – tik viena jų. Režisieriaus V. Barchatovo pasirinkimas šias dramas perkelti į svečių namus, kurių bendrosiose erdvėse įvykę skandalai toliau sprendžiasi už uždarų durų, yra tarsi noras parodyti, kad tos pačios tragedijos žmones ištinka nepaisant profesijos, socialinio sluoksnio ir pan. Galų gale, paties lošimo perkėlimas į internetinę erdvę – irgi daugiaprasmis veiksmas. Galbūt tai kalba ne tik apie internete naktimis pokerį lošiančius studentus, bet ir apie vis dažnesnę jauno žmogaus svajonę užaugus tapti „influencer'iu“, kasdien statančiu ant kortos savo asmeninį gyvenimą, siekiančiu išlošti „sekėjų valiutos“, bet neretai turinčiu susimokėti beprotišką viešumo kainą? Tokia Dostojevskio / Prokofjevo Lošėjo interpretacija, kaip ten bebūtų, dviprasmiška. Vieną vertus, tam tikri istorijos aspektai suaktualinami, kitą vertus, kūrinys tokiame kontekste netenka ir dalies savo žavesio. Kad ir kokios žavingos tos Las Vegasą primenančios kazino šviesos, atsidariusios paskutinio veiksmo paskutiniame aukšte...
F. Dostojevskio Lošėjas gimė rašytojui prasilošus. Tai tik įrodo, kokia negailestinga ruletė gali būti pats gyvenimas. Jai sukantis, neretai sudėtinga ir besuprasti, kas yra gera, o kas – bloga. Tokie ir Lošėjo herojai – nei geri, nei blogi, tik įkalinti juos ištinkančių situacijų, kitų žmonių malonių ar prakeiksmų. Net ir neslepiant už savo namų durų pragaištingos priklausomybės, Lošėjas – tai opera apie mus, mūsų gyvenimą, kuris kartais sukasi daug greičiau nei ta viliojanti kazino ruletė.
