Vis dėlto ne vieną šimtmetį Žemaitijoje gyvuoja unikali tradicija: laidotuvių apeigose – budynėse prie mirusiojo karsto, gedulingoje procesijoje ir net prie artimųjų kapų per Vėlines ne tik giedamos giesmės, bet ir grojama triūbomis.
Dar sovietmečiu be patriūbočių – nedidelių orkestrėlių, kuriuos sudarydavo penki ar daugiau muzikantų, neapsiedavo daugelis svarbiausių šeimos švenčių, o triūbų muzika skambėdavo tiek prie krikštynų ar vestuvių stalo, tiek ir prie karsto bei kapo duobės.
Apie tai, kokios yra šios tradicijos ištakos ir geografinis paplitimas, kada buvo grojama triūbomis ir kaip tai susiję su kalnais, kodėl Žemaitijoje plito šeimų orkestrai ir kiek sovietmečiu uždirbdavo laidotuvių muzikantai, galiausiai, koks šiandien yra šios senos tradicijos likimas – apie tai savo mintimis bei patirtimi dalijasi, Klaipėdos universiteto profesorius, kunigas dr. Saulius Stumbra ir daugiau nei keturis dešimtmečius šeimos orkestrėlyje budynėse grojusi Danutė Venckienė iš Salantų.
