Pavasarį skelbiančiame koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru turėtų pasirodyti dvi seserys muzikės iš Latvijos – smuikininkė Kristine ir violončelininkė Margarita Balanas. Prie dirigento pulto stos orkestro meno vadovas maestro Modestas Pitrėnas. Programoje numatyti Felixo Mendelssohno-Bartholdy Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, Josepho Haydno Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 1 C-dur (Hob. VII b Nr. 1) ir Carlo Maria von Weberio operos „Oberonas“ uvertiūra.
Šią programą būtų galima pavadinti ir stulbinančių muzikos atradimų triumfu XX amžiaus muzikos istorijoje. Antai Margaritos Balanas atliekamas Vienos klasiko J. Haydno Pirmasis koncertas violončelei, kaip spėjama, buvo sukurtas ne vėliau kaip 1765 m. kunigaikščio Esterházy’o orkestro violončelininkui ir Haydno bičiuliui Josephui Franzui Weigliui. Vėliau apie šį kūrinį nieko nebuvo žinoma, kol 1961 m. jo partitūros kopijos Prahos nacionaliniame muziejuje neaptiko muzikologas Oldřichas Pulkertas. Simboliška, kad šio kūrinio pasaulinis atgimimas įvyko būtent pavasarį – 1962 m. gegužės 19 d. festivalyje „Prahos pavasaris“ koncertą grojo violončelininkas Milošas Sádlo ir Čekoslovakijos radijo simfoninis orkestras, dirigavo Charlesas Mackerras.
O ankstyvojo romantizmo atstovas F.Mendelssohnas-Bartholdy savo Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll parašė būdamas vos trylikos metų. Apie šį kūrinį taip pat sužinota praėjus daugiau kaip šimtui metų. Yehudi Menuhinas 1950-aisiais publikavo kūrinio rankraštį. Kodėl apie Koncertą d-moll nežinota iki tol? Po kompozitoriaus mirties 1853 m. Mendelssohnų šeima rankraštį padovanojo garsiam XIX a. smuikininkui Ferdinandui Davidui (kaip tik jis pirmasis griežė Mendelssohno Koncertą smuikui e-moll), vildamasi, kad atlikėjas kūrinį paskleis. Ilgainiui rankraštis sugrįžo į Mendelssohnų šeimą, ir tik po šimto metų kompozitoriaus palikuoniai vėl pamėgino kūrinį paskelbti. Šįkart jie kreipėsi į Y.Menuhiną, ir jis nedelsdamas rankraštį parengė spaudai.
Koncerto pabaigoje – vienas paskutinių muzikinių paliudijimų iš C.M.von Weberio kūrybos. Tai – fragmentas iš keletą mėnesių prieš mirtį baigtos kurti operos „Oberonas“, kurioje įkūnytas šviesus pasakų pasaulis su elfais, undinėmis ir stebuklingomis dvasiomis. Kūrinys mirguliuoja švelniomis spalvomis, jame apstu džiugių kontrastų. Operos muzikai nestinga ir grynai žemiškų bruožų – stamantrios šokio plastikos, temperamento, užmojo ir jėgos. Visa tai būdinga ir uvertiūrai. Jos pradžia rami ir skaidri: mįslingą valtornų pokalbį keičia paslaptingas styginių šnaresys, po jo pasigirsta linksmas fleitų ir klarnetų dialogas. Netikėtai, tarsi sprogimas, prasideda aktyvus judėjimas, įsivyrauja šventiškai pakili nuotaika. Trumpam įsiterpusi svajinga klarneto solo kantilena nesutrikdo šventinio šurmulio ir uvertiūra baigiasi siautulingu šokiu su skambiais akcentais.