Prieš dvejus metus „Vilnius Jazz“ apžvalgoje rašiau, kad festivalio siela ir smegenys Antanas Gustys turėtų būti apdovanotas mažų mažiausiai garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, o dar geriau – Nacionaline premija. Pirmajam linkėjimui ką tik išsipildžius, belieka laukti antrojo.
Iš mano matytų šiemetinio festivalio koncertų didžiausių ovacijų susilaukė patys pirmieji groję Shai Maestro Trio iš Izraelio (be to, buvo išpirkti visi jų albumai). Tai šiek tiek nustebino, ypač palyginus su gana kukliai išlydėtu itin avangardišku paskutiniu pasirodymu – Nate Wooley’s Knknighgh Quartet (JAV).
Džiazo publiką įsivaizduoju kaip pačią progresyviausią, atviriausią ir nuolat trokštančią ko nors dar nepatirto. Vis dėlto Shai Maestro Trio grojo bene tradiciškiausią muziką festivalyje. Melodingą, nuspėjamą, suaustą iš savotiškų džiazo „semplų“ – to, kas jau lyg ir kažkur girdėta. Trio lyderis – pianistas Shai Maestro diktavo švelnų skambesį, su kuriuo tik keliskart pakonkuravo maršo būgnai. Koncertą užbaigė irgi gana „popsinis“ (t. y. visad paveikus ir atsiperkantis) sprendimas – graudulinga, visos salės išniūniuota dainelė, priminusi „Hobito“ nykštukų giesmę prieš žengiant į mūšį.
Trimitininko Nate‘o Wooley vadovaujamo kvarteto pasirodymas buvo visiška priešingybė. Būtent taip aš ir įsivaizduoju džiazą. Jokios įprastos muzikos taisyklės čia negaliojo. Visi keturi muzikantai ieškojo naujų savo instrumentų panaudojimo būdų, naujų būdų išgauti, jungti garsus ir netgi – daryti pauzes. Dar įspūdingiau, kad tais techniniais eksperimentais neužsižaista, jie netapo savitiksliai, o jungėsi į apgalvotą sumanymą. „Norėjau grodamas nebepaleisti pirštų laisvai, o galvoti, ką darau“, – scenoje sakė N. Wooley.
Ne mažiau minčių apie muzikos prigimtį sukėlė pianisto Alexanderio Hawkinso ir vokalistės Sofios Jernberg (JK–Švedija) pasirodymas. Jie abu su kitais projektais jau yra viešėję „Vilnius Jazz“. O šiam darbui juos suvienijo meilė Etiopijos muzikai.
Žiniasklaidoje dažniau nurodoma ne tai, kad Sofia yra sopranas, o tai, kad ji yra vokalo menininkė (voice-artist). Ji ieško naujų būdų išgauti garsą balsu. Nustebdavau tomis akimirkomis, kai išryškėdavo koks nors suprantamas angliškas žodis, nes daugiausia buvo dainuojama balsiais, nevaržant savęs gramatika ar apskritai – reikšmės kūrimu. Vokalas keitėsi nuo ultragarsinio iki gerklinio, laviruojant tarp milimetrinių pustonių.
Vis dėlto jausmiškai šią muziką išgyventi buvo nelengva. Ji keistai nežmogiška, bet ir ne gamtiška: tarp vokalistės ir pianisto negaliojo tradicinė gamtos / kultūros priešprieša, greičiau kažkoks mokslinio eksperimento entuziazmas.
O lietuvių kolektyvą „Reinless“, rodos, buvo apėmęs sportinis entuziazmas. Jau vien sumanymas suburti 11 žmonių džiazo grupę viršija normatyvus. Ar daug šioje muzikoje nežabotumo (angl. reinless) – abejočiau. Matyti, kad viskas yra kruopščiai sustyguota. Patiko santūrūs kolektyvo lyderio, trombonininko Jievaro Jasinskio dirigavimo gestai (beje, daugelis jį žino iš tokių grupių kaip „Bekešo vilkai“, „InCulto“, „Saulės kliošas“ ir kt.). Pagal juos muzikantai keisdavosi vaidmenimis ir stiliais.
Jei jau užsiimti opozicijomis, tai šiai grandiozinei komandai oponavo vienišas violončelininkas iš Prancūzijos. Vincento Courtois muzika – labiau nuotaika nei technika. Jis nekuria struktūros, muzika laisvai plaukia ir nenuspėjamai kinta. Jautėsi jo patirtis kuriant muziką kino filmams – savotiškas abstraktus siužetiškumas. Nepastebimai jungėsi klasikinė muzika (G.Ligeti kompozicijos interpretacija), džiazas ir rokas (kai violončelė virsdavo gitara). O džiugiausia, kad „Vilnius Jazz“ neužsisėdi nei prie fortepijono, nei prie saksofono, o atsiveža ir solinę violončelę.
Reikšmingiausias šio „Vilnius Jazz“ renginys vis dėlto buvo lenkų ir lietuvių audiovizualinis projektas „Trys Komedos garsai“. Jis skirtas vieno svarbiausių Lenkijos džiazo muzikantų Krzysztofo Komedos (1931–1969) 50-osioms mirties metinėms.
Pati sau dar kartą patvirtinau taisyklę, kad apie tolimų anglosaksiškų šalių muziką žinome nepalyginamai daugiau nei apie savo kaimynus. K.Komedos vardą girdėjau pirmą kartą. Dėl to po šio dokumentinio koncerto jaučiausi lyg naujam pasauliui atsivėrus. Tegaliu apgailestauti, kad žurnalo „Jazz Forum“ redaktoriaus Pawelo Brodowskio paskaita apie šį legendinį pianistą jau buvo įvykusi anksčiau.
Intensyvus vyksmas scenoje ir vaizdo projekcijoje reikalavo viso dėmesio. Vos spėjau sekti nufilmuotus K.Komedos bičiulių ir kolegų pasakojimus. Pavyzdžiui, kaip Komeda su Romanu Polanskiu tamsiame viešbučio lifte niekaip nerado mygtukų, o juos išgelbėjo tik administratorius: „Ponai, išeikite, čia spinta.“
Jau garsų pianistą K.Komedą studentas R.Polanskis pasikvietė sukurti muziką savo pirmajam filmui. Jų bendradarbiavimas tęsėsi dešimtmetį iki Komedos mirties (istorija, verta knygos: bičiulis rašytojas Marekas Hłasko per vakarėlį žaismingai stumtelėjo muzikantą, šis susitrenkė galvą ir mirė būdamas 38-erių; tais pačiais metais iš gyvenimo pasitraukė ir Marekas).
K.Komeda baigė medicinos studijas (otolaringologo specialybę). Grojo tada, kai „džiazą legaliai galėjai groti nebent kalėjime“. Jo albumas „Astigmatic“ (1965) žymi europietiškos džiazo estetikos atsiradimą, kaip alternatyvą anuomet dominavusiam amerikietiškam džiazui.
Didelio masto memorialiniai renginiai labai rizikingi. Bet štai puikus pavyzdys, kad iš didelio rašto galima neišeiti iš krašto. Kad įmanomas tarptautinis projektas, be kita ko, įtrauktas ir į Lenkijos šimtmečio programą, remiamas valstybinių institucijų, bet padarytas be jokio liguisto patoso, aklo romantizavimo, apskritai – informatyviai ir neprimityviai (scenarijaus autoriai ir režisieriai – lenkai Marzena Kopczyńska-Urlich ir Michałas Gawliczas).
Premjera įvyko pernai Lenkijoje, o iš Lietuvos keliaus į Slovakiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Suomiją ir Vokietiją. Kiekvienoje turo šalyje K.Komedos muziką interpretuos tos šalies atlikėjai, o galiausiai – K.Komedos festivalyje visi dalyviai susiburs vienoje vietoje.
Lietuvoje didžiausias darbas teko Dainiui Pulauskui, kuris subūrė didelį kolektyvą ir aranžavo K.Komedos muziką. Prie V.Ramoškos, L.Janušaičio, A.Isojano ir A.Barono prisijungė du lenkų vokalistai – Łukaszas Lachas ir Emose Uhunmwangho (nigeriečių kilmės nepaprasto grožio vokalas) bei „Traukinių žymėjimo“ chuliganus primenantis britų saksofonininkas Jamesas Mortonas.
Visi jie grojo temomis, padiktuotomis dokumentinio filmo dalių. Dinamiškai sumontuotam šmaikščiam pasakojimui apie muzikanto gyvenimą ir kūrybą muzika suteikė iškalbingą papildomą plotmę. Vizualiai įspūdinga buvo ir šiaip jau nesudėtinga skaidytų videoprojekcijų idėja: scenoje sukurta veidrodžių karalystė – tiksli metafora kiekvienai biografijai.
„Vilnius Jazz“ visad yra gera mokykla. Per kelias dienas išgirsti techniškos muzikos (kai klausytojas iš salės rikteli: „Koks čia buvo metras?“), istoriškai svarbios muzikos, jausmingos muzikos, nesuvokiamos „čia ir dabar“ muzikos (dauguma muzikantų prisistatydami kartojo: „Nežinom, ką grosim“). Čia lengva išsiaiškinti, kas gi tau iš tiesų patinka, koks tavo skonis, ko tikiesi iš muzikos ir ar esi pasirengęs išlipti iš komforto zonos.
