Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Donato Puslio teigimu, svarbus ir bendro raštingumo stygius – šiandienos reikalus suprasti vis sunkiau, todėl imama laviruoti tarp protesto dainų ir tokių, kuriose – tik vaikiškas maištas.
„Laisvė rokenrolui“ sukritikuotas teisingai
Protesto kultūros Lietuvoje nėra – ne tik muzikos, bet ir literatūros srityje, sako J.Žilinskas. Kaip teigia jis, jei reikėtų išskirti protesto simbolį lietuvių literatūroje, tai galėtų būti nebent Liudas Vasaris: „Kitose tautose rastume daugiau tokių simbolių, ypač kultūrose, kur drąsiai kalbama apie socialinius dalykus. Dažnai sakoma, kad bitnikų karta – protesto kultūra. Taip pat ir Erichas Maria Remarque`as. Mes turime refleksijos, gilaus liūdesio literatūrą. Kalbant apie muziką, neturime gerų protesto dainų, atmetus Sąjūdžio laikus.“
D.Puslys, paklaustas, kas gali būti laikomas Lietuvos kultūros protesto vedliu, tikina, kad sunku tai pasakyti. „Kai prieš kurį laiką, krizės metu prie Seimo vyko didysis protestas, buvo tokia Tomo Sinickio daina „Dek, parlamente“. Iš interneto ji dingo gan greitai. Manau, kad neseniai vykęs koncertas „Laisvė rokenrolui“ kai kurių buvo sukritikuotas teisingai. Jei tai rokenrolas, jo nereikia iš nieko atsiimti“, – tvirtina pašnekovas.
J.Žilinskas teigia prisiminęs sovietiniais metais rengtus vadinamuosius politinės dainos konkursus: „Tos dainos buvo lyg užsakomosios, tačiau kai kurie atlikėjai per jas sugebėdavo perduoti ir lietuvišką žinutę. Tai ir buvo protestas. Šiais laikais man susidaro įspūdis, kad žmonės galvoja, jog protestuoti galima prieš ką nors labai didelio. Jie nepagalvoja, kad protestas gali būti ir prieš labai siauras sritis, kurios gali būti svarbios kiekvienam atskirai.“
Pasak D.Puslio, anksčiau protestas buvo vien dainavimas laisvai, nereikėjo sukurti ypatingo teksto. „Dabar, kai galima kalbėti laisvai, atsiranda klausimas dėl turinio. Viešajame diskurse dažnai juntama nuostata nepolitikuoti. Tačiau, jei tai viešas gyvenimas, mes susirinkome dalytis ne asmeniniais prisiminimais ar tuo, kokį receptą radome, o spręsti problemų, kalbėtis, nesutarti ir diskutuoti“, – aiškina pašnekovas.
Kaip sako D.Puslys, svarbus dalykas yra bendro raštingumo stygius: „Kai turi didelį priešą, yra kažkoks didis blogis, kalbėti paprasta ir aišku. Šiandienos reikalus suprasti gerokai sunkiau. Prasideda laviravimas ant plono lyno tarp esminės protesto dainos ir infantilumo, be pasiūlymo, alternatyvos, kur – vien tik vaikiškas maištas.“
Muzikos srityje – intelektualų trūkumas
Paklaustas, ar vaikai rusų ir lenkų mokyklose neranda, į ką lygiuotis muzikoje (didžioji jų dalis klausosi „Russkoje radio“), J.Žilinskas teigia, kad kiekvieną idėją reikia sugebėti perduoti. „Kai augau, klausiausi itališkos popmuzikos. Ne todėl, kad ji man labai patiktų – tiesiog ji visur skambėjo. Taigi daug nulemia aplinka. Būtina veikti, nes, jei norisi nunešti žinią, reikia tapti žinianešiu“, – aiškina pašnekovas.
Kalbėdamas apie mokyklas, D.Puslys teigia, kad viena iš problemų – kai kurių dalykų, pavyzdžiui, muzikos, dėstymas: „Yra rimtais laikomi dalykai ir tie, per kuriuos galima paruošti namų darbus ar palošti kortomis. Muzika šiuo atveju yra vienas pastarųjų. Galbūt per ją derėtų ne mokyti dainuoti, o padėti atsirinkti, kas yra gerai, kad ir šiuolaikinės popkultūros kontekste. Kartais mokiniams Justinas Bieberis mažai kuo skiriasi nuo kokio nors rokerio. O jų muzikos vertinimas – arba gerai „duoda“, arba blogai.“
D.Puslys tvirtina suprantantis, kodėl dauguma vyresnės kartos žmonių klausosi rusiškos muzikos. „Nes ir mano tėvų karta jos klauso. Tiesiog jie supranta rusiškai, o angliškai nemoka. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kokios būtent rusiškos muzikos klauso – kodėl ne tos, kuri aktualizuoja tam tikras problemas. Ko gero, taip yra todėl, kad muzika priimama kaip atsipalaidavimas, ji turi būti lengva, neprovokuojanti, neverčianti mąstyti“, – aiškina pašnekovas.
J.Žilinskas įsitikinęs, kad yra mažai prodiuserių, galvojančių ne tik apie tai, kaip susižerti kuo daugiau pinigų: „Čia jau kalbame apie tai, kad mūsų visuomenė maža. Mąstant dar giliau, manau, kad problema tai, jog nesame miesto, kolektyvinė visuomenė – gyvename savo kaimuose, sodybose, užmiesčiuose, nesivienijame į grupes dėl bendro tikslo.“
Pasak J.Žilinsko, muzikos srityje trūksta intelektualų. „Yra tarsi kažkokia duobė tarp Sąjūdžio kartos ir naujosios. Paminėsiu dar vieną problemą, ji kai kuriems gali ir nepatikti. Tai susiję su kalba. Dabar daug atlikėjų, dainuojančių angliškai, o taip labai sunku reikšti kažkokį lietuvišką protestą“, – įsitikinęs pašnekovas.
