„Jauniems kūrėjams reikia duoti galimybę pasirodyti, nes individualiai jiems sunku prasimušti pro įvairius barjerus. Šalia to, sceninės aikštelės suteikimas jaunimui yra apsirūpinimas mūsų žanro ateitimi“, – neabejoja Lietuvos kino ir teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, šį savaitgalį Anykščiuose vyksiančio Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ meno vadovas Gediminas Storpirštis, patikindamas, kad ir šiemet pirmasis minėto festivalio dienos koncertas bus skirtas būtent jaunųjų talentų pasirodymams.
Anot žinomo atlikėjo, festivaliai yra abipusė nauda: tiek žiūrovams, kurie pamato naujesnius veidus, tiek dalyviams, kurie išgirsta vieni kitus, turi galimybę kartu pabūti, mokytis, stebėti kolegas. Visi gauna daugybę impulsų, o tai sudaro sąlygas palaikyti patį procesą ir užtikrinti festivaliu gyvybingumą.
„Mes labai gerbiame savo festivalio žiūrovus ir siūlome jiems tai, kas, mūsų nuomone, yra šiuo metu įdomu. Tai ir naujos kūrybinės praktikos, ir tam tikros jaunatviškos stilistikos. Visąlaik norisi ieškoti naujienų – tam ir skirta pirmoji diena, kad daugiau susipažintumėme, pamatytumėme tam tikras ateinančios jaunosios kartos tendencijas. Manau, kad žmonėms įdomu patiems stebėti pirmus žingsnius tų atlikėjų, kurie netolimoje ateityje galbūt taps iš tikrųjų garsūs“, – įsitikinęs G. Storpirštis.
Festivalio „Purpurinis vakaras“ penktadienio koncerto programoje naujų vardų netrūksta. Kaip randami šie nauji talentai? VšĮ „Bardai LT“ turi visą sistemą, kaip ieškoti tokių žmonių: tam skirti įvairūs konkursai bei atrankos. „Štai ir šiandien jau garsias dainininkes Ievą Narkutę bei Aliną Orlovą pirmąkart išgirdau būtent moksleivių dainuojamosios poezijos konkursuose. Konkursai bei atrankos – kryptingas nuolatinis darbas, kuris kasmet vyksta jau 7-iuose Lietuvos regionuose“, – pasakoja aktyvus šių konkursų organizatorius ir komisijos narys G. Storpirštis, džiaugdamasis, kad į konkursą paprastai ateina neatsitiktiniai ir motyvuoti jauni žmonės, o mokyklose atsiranda mokytojų, kurie geba paruošti naujus atlikėjus.
Ar atrinkti jaunuoliai įsitvirtins muzikos padangėje kaip kūrėjai – jų pačių sprendimas, tačiau VšĮ „Bardai LT“ visuomet pasiruošusi sudaryti jiems palankias sąlygas, stengdamasi neprarasti ryšio su pastebėtais žmonėmis, juos globoti ir ateityje kviesti į organizuojamus koncertus. „Aišku, tie jauni žmonės atsiranda su įvairiomis paskatomis: vieni, kurie taikosi į pagrindines scenas ir iš tikrųjų yra potencialūs ir labai įdomūs kūrėjai bei kiti, kurie taip pat yra patrauklūs, bet jiems reikia truputį daugiau sceninės patirties ir pasitikėjimo savimi. Manau, kad Anykščiuose vykstantis festivalis „Purpurinis vakaras“ neabejotinai visiems jiems yra geras tramplinas į sceną“, – teigia G. Storpirštis.
Daug dėmesio jaunimui skiriančiame festivalyje nuskambės ir trys bardų muzikos arenoje vis dažniau linksniuojami vardai: solistas Žilvinas Ališauskas, duetas „23-as ąžuolas“ bei Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos ansamblis. Smalsu? Susipažinkime!
Žilvinas Ališauskas muzikuoti pradėjo nuo mažens, didžiausias impulsas tam buvo jo senelės pamokos. Jau tada ji anūką mokė groti įvairiais instrumentais, dainuoti liaudies dainas – taip ir išugdžiusi meilę muzikai. „Muzika man yra kažkas sakralaus, lyg meditacijos seansas, tyli rezignacija, padedanti man bet kokiu gyvenimo momentu“, – teigia 19-metis, du metus iš eilės laimėjęs respublikinį Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos konkursą bei užėmęs antrąją vietą Vytauto Kernagio konkurse „Nenusigąsk, tai aš“.
Paklaustas, kuo jį sužavėjo dainuojamosios poezijos žanras, vaikinas skuba patikslinti, kad tai dainuojamoji poezija surado jį, o ne atvirkščiai: „Pamenu, visai netyčia radau vieną Sauliaus Mykolaičio dainą, nuo kurios ir pradėjau pažindintis su šiuo žanru. Kuo labiau į jį gilinausi, tuo labiau supratau, kaip tai yra artima, nes tai jungia skirtingo tipo melodijas su įvairiausių nuotaikų tekstais. Manau, kad šiame žanre tarp teksto ir melodijos turi būti balansas. Nors pats žanro pavadinimas tarsi įpareigoja poeziją būti viršesne, tačiau teksto emocija, mano manymu, turi būti labai gerai suderinta ir su melodija. Todėl ir mano dainos gimsta labai organiškai, be jokios prievartos ar perdėto bandymo. Tiesiog kai koks nors jausmas būna labai stiprus, jis labai greitai persikelia ant popieriaus, o vėliau ir „ant instrumento“.
Nuolat kažko naujo ieškantis Žilvinas stengiasi neprisirišti prie vieno stiliaus – tai atsispindi ir jo kūryboje, išreiškiančioje skirtingus jausmus, apimančioje skirtingus žanrus.
„Paprastai atlieku ramias, melancholiškas dainas. Dainuodamas stengiuosi įsijausti tiek į tekstą, tiek į ritmiką ar melodiją. Jausmas yra svarbiausia. Muzika ir kūryba man yra tarsi oras, tai būtinas komponentas mano gyvenime. Nenoriu to vadinti nei darbu, nei hobiu – tai tiesiog yra dalis manęs“, – atvirauja jaunasis kūrėjas, kurio pastebima pažanga ir branda džiaugiasi ir Gediminas Storpirštis.
Norintiems artimiau susipažinti su Žilvino Ališausko kūryba, teks į pagalbą pasitelkti keletą jo įrašų saugantį internetą arba tikėtis vaikiną su gitara išvysti bei išgirsti Vilniaus senamiesčio gatvėse, kur jis kartas nuo karto pasirodo. Jau ne pirmą kartą „Purpuriniame vakare“ dainuosiantis Žilvinas šiemet žada pasirodyti naujame, pozityvesniame amplua, tad ruošdamasis festivaliui stebi aplinką, ieško ir randą šį tą, kas neabejotinai papildys jo dainas. O konkrečių planų nekuria: „Tiesiog noriu nesustoti, nes jaučiu, kaip muzika mane kiekvieną dieną keičia. Net dainoje, kurią, rodos, dažnai klausai ir moki mintinai, kaskart randi kažką naujo, kas būtent tą akimirką atrodo taip asmeniška...“
„Seniai seniai Vilniuje augo didelis ir senas ąžuolas, kuris per savo gyvavimą subrandino daug įvairiausių gilių. Vienoje iš jų skambėjo muzika. Iš jos išaugome mes”, – tarsi pasaką pradeda sekti 2008 metais susikūrusio dueto „23-as ąžuolas“ moteriškoji pusė Justina Semaškaitė. Po to paties ąžuolo šakomis užaugo ir Justinos scenos bendražygis Domantas Dragūnas. „Šakojamės į skirtingas puses, bet šaknys tos pačios“, – teigia mergina, prisimindama, kad su Domantu muzikos pasaulyje susitiko mokytojos paprašyti padainuoti. O netrukus ir patiems pasidarė įdomu, tad naujai susikūręs duetas ėmėsi pats kurti ir ieškoti tinkamiausio skambesio.
„Prieš atsirandant mūsų duetui buvau pastebėjęs, jog dažnai dainuojamojoje poezijoje per mažai dėmesio skiriama muzikai. Tad tikriausiai noras įdėti daugiau muzikos šalia poezijos ir buvo pagrindinė paskata pasirinkti šį žanrą“, – svarsto Domantas, neabejodamas, kad muzika padeda geriau pajusti tekstą. Muzikos srityje nebe naujokai, jaunuoliai džiaugiasi net kelis kartus tapę Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje rengiamų dainuojamosios poezijos konkursų laureatais, sužibėję V. Kernagio konkurse. Domantas taipogi yra nugalėjęs Baltijos šalių klasikinės gitaros konkursuose, o Justina ne kartą skynė laurus vokalo srityje.
„Dainavimas ir kūryba man šiuo metu yra laisvalaikis, kuris nuolat apie save primena. Ir ačiū jai už tai, nes kiekvienas koncertas ar kūrybinė kibirkštis – atgaiva“, – sako Justina. Jos scenos draugas gyvenimo be kūrybos jau nebeįsivaizduoja: „Negaliu nekurti. Kadangi groju ne viename kolektyve ir tai atima nemažai laiko, iš dalies muzika man tampa labai mėgstamu darbu. Kūryba ir gyvenimas – neatsiejami vienas nuo kito“.
Klasikinės gitaros technika paremtas grojimas dažnai persipina ir su džiazo motyvais, o Justinos dėka yra kruopščiai derinamas su poetų tekstais bei vokalo melodijomis. „Man dainuojamoji poezija visada asocijuojasi ne tik su muzika, bet ir su lietuviu poezija, literatūra, istorija“, – sako Justina, bandydama įminti dainuojamosios poezijos patrauklumo priežastį.
Ir gana lengvai įmena: „Tai muzika ir tekstai, kurie pasakoja girdėtas ar išgyventas istorijas. Muzikantai, kurie nebijo tau nusišypsoti ir pažvelgti į akis. Ir turbūt svarbiausia – koncertai, kurie vyksta tiek didelėse salėse, tiek mažose palėpėse, tačiau juose visada tvyro jauki, draugiška atmosfera.“ Vartant knygų puslapius, liečiant stygas ir spaudžiant klavišus gimstančios „23-io ąžuolo“ dainos į kompaktinį diską dar nesudėtos, tačiau kiekvienas bardų muzikos gerbėjas gali jų klausytis internete arba išgirsti duetą sostinėje rengiamuose dainuojamosios poezijos koncertuose. O Justina ir Domantas su dideliu nekantrumu ir sauja jaudulio jau laukia Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ – tai bus viena didžiausių scenų, į kurią duetas lips kartu.
„Labai tikimės ir linkim, kad klausytojai jaukiai praleistų vakarą po mūsų ąžuolo šakomis, besiklausydami ramaus lapų šnaresio...“ – susitikti ir iš arčiau susipažinti kviečia Justina Semaškaitė ir Domantas Dragūnas.
Ar esate kada buvę ant Kristoforijos kalno? Jei ne, nenuostabu, kad dar nepažįstate tenykščių gyventojų – šaunaus ir energingo Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos ansamblio. Tai keturi jauni žmonės, šiemet pabandę sudalyvauti Vilniaus miesto bei respublikiniame dainuojamosios poezijos konkursuose. Ne tik dalyvavo, bet ir laimėjo antrąsias vietas. Kas jie? „Aleksandras Kovzanas groja trimitu ir pianinu, turi absoliučią klausą ir gali atkurti bet kokią išgirstą melodiją. Matas Čiplys – perkusinių instrumentų valdovas. Ignas Stanevičius virpina gitaros stygas, o šalia to yra bitininkas ir profesionalus medaus žinovas bei būsimas istorikas. Ansamblio vokalas yra Inga Valionytė – ji jaudinasi labiausiai iš visų. Gal ir todėl, kad dabar stovi kryžkelėje, tad vien svajoja ir rašo“, – žaismingai kolektyvą pristato Matas.
Mokytojai Dainorai Eigminienei parodžius dainuojamosios poezijos vartus, autoritetingiems vertintojams Gediminui Storpirščiui bei Domantui Razauskui patarus, pamokius bei nukreipus teisinga linkme, ketveriukei beliko sugalvoti, nuo ko pradėti: „Norėjome tokio truputį „šmaikštalo“. Taip atradome poeto Vlado Šimkaus eilėraščius. Kiekvienas tekstas turi savo skambesį, tačiau jis ne visuomet lengvai randamas. Ruošdami vieną iš dainų, penkias valandas praleidome ieškodami tinkamo teksto. Praradus viltį ir besiskirstant, Ignas ėmė groti kelis akordus, o knygoje netyčia atsivertė „Vasaros idilė“.
Aleksandras užgrojo trimitu ir ėmėm dainuoti...“, – prisimena Inga, būdama tikra, kad kuriant svarbiausia yra atvirumas kūrybiniam impulsui. Visi keturi pripažįsta, kad dainuojamoji poezija juos traukia savo nuoširdumu: „Visa yra tikra. Ir rimtumas, ir pajuokavimas, ir melancholija ar net atviras juokas. To negalima sumeluoti ir suvaidinti. Tai ne tik muzika, tai buvimo kartu būdas, kuris padeda geriau suprasti vienas kitą, atrasti panašius į save, o tuo pačiu giliau atrasti ir pajusti poeziją. Kitaip. Giliau. Artimiau. Ir tuo pat metu suartina mus“.
Mato namų rūsyje grojantys ir šokantys muzikantai vis dar su nemenku jauduliu pasirodo didesnėms auditorijoms ir kol kas muziką laiko savo pomėgiu. Tačiau labai svarbiu pomėgiu, padedančiu pajusti vienas kitą. Lydimi itin mėgiamos V. Šimkaus poezijos, entuziastingi jaunuoliai stengiasi pozityviai žvelgti į gyvenimą, šmaikštumo dozes derina su jų atspindžiais realybėje, mokosi pasijuokti iš savęs bei ruošiasi pirmajai didžiajai savo muzikinei scenai festivalio Anykščiuose metu. „Kaskart stengiamės atlikti viską gyvai, autentiškai, energingai. Į festivalį vykstame mokytis ir įgauti patirties, kurios mums dar trūksta. Ruošiamės improvizuodami, tobulindami ir dainas, ir šokio judesius. Tikimės patikti ir pagaliau įveikti jaudulį“, – viliasi ansamblio vokalistė Inga Valionytė.
Šiems ir nemažai kitų jaunųjų atlikėjų, kuriuos rugpjūčio 14-16 d. suburs festivalis „Purpurinis vakaras“, teks ir dar vienas iššūkis – savo pasirodymą papuošti viena šviesios atminties maestro Vytauto Kernagio, kurio atminimui ir skiriamas šis muzikinis renginys, daina. Festivalio meno vadovas Gediminas Storpirštis neabejoja šios tradicijos reikalingumu: „Vytautas Kernagis – žmogus, kurio neįmanoma užmiršti. Žmogus, kuris visai Lietuvos muzikinei scenai atnešė nepaprastai daug reformų ir naujų idėjų. Vytauto kūryba yra nuostabus turtas keliaujantiems profesinio meistriškumo keliu, o jo gebėjimas išdėstyti tekstą ir paversti tai viena istorija yra unikalus. Todėl manau, kad prisilietimas prie jo dainų bei jų atlikimas jauniems atlikėjams yra tam tikras mokymosi etapas“.
Kur slypi dainuojamosios poezijos magija, suvienijanti skirtingas kartas, įtraukianti vis daugiau jaunų žmonių? „Dainuojamoji poezija – išminties žanras, nešantis gilumines patirtis, tad jam reikalingas tam tikras bendrumo jausmas. Čia nėra terpės vešėti egoizmui. Todėl stengiamės vieni dėl kitų ir esame itin atviri jaunimui. Juk turime galvoti ir apie tą laiką, kai patys nulipsime nuo scenos – kas mus pakeis, kas šis žanras išliktų ir gyvuotų?“, – retoriškai klausia scenos senbuvis Gediminas Storpirštis, linkėdamas tiek atlikėjams, tiek klausytojams neprarasti gebėjimo nustebti bei džiaugtis savo ir kitų pasiekimais.
