Mėnesio pradžioje ten pat koncertavo grupė „Splin“, vėliau „Šokio teatre“ pasirodymą surengė Borisas Grebenščikovas su grupe „Akvarium“, o dabar išgirdome ir „Ju-Piter“. Visos trys grupės, beje, iš Sankt Peterburgo.
„Splin“ – jaunėliai, lyginant su „Akvarium“ ir „Ju-Piter“ nariais, kurie stovi prie vėlyvojo sovietmečio rusų roko ištakų. Tuo labiau, kad „Ju-Piter“ dėl savo sudėties ir repertuaro apima itin plačią roko kaip reiškinio paletę.
Jų repertuaras daugiausia susideda ne iš originalių kompozicijų, bet kaip tik iš „Nautilus Pompilius“ (egzistavusio 1982-1997 m.) ir „Kino“ (1982-1990 m.) kūrinių, įgijusių dabar nostalgišką atspalvį.
Gilintis į „Kino“ ir „Nautilus Pompilius“ kulto aplinkybes neturiu nei kompetencijos, nei galimybės šiame trumpame rašinėlyje, bet, mano manymu, čia svarbu turėti omenyje „perestroikos“ – permainų, o galiausiai ir ištiso ideologinio bei kultūrinio lūžio – kontekstą.
Mirus grupės lyderiui Viktorui Cojui, „Kino“ į naujosios Rusijos istoriją nebeįžengė, liko tik prisiminimas, simbolis. Maskvoje atsirado „Cojaus siena“, primarginta dainų tekstų ištraukų ir užrašų „Coj žyv“ (liet. „Cojus gyvas“), paskui paplitusių visoje posovietinėje erdvėje ir taip pat pažįstamų lietuviams.
Vilniuje netgi sklando legendos, kad nuo nuotykių ieškančių forsų ar marozų galima atsipirkti, sudainavus (o dar geriau – sugrojus), pavyzdžiui, „Kino“ dainą „Pačka sigaret“ (liet. „Pakelis cigarečių“).
Tuo tarpu „Nautilus Pompilius“ atvejis įdomesnis, nes kolektyvas gyvavo ir kelerius naujosios epochos metus, per savo istoriją grupės sudėtis ir skambesys patyrė gerokai daugiau transformacijų.
Maža to, „Nautilus Pompilius“ kultas po 1990-ųjų įgijo antrąjį kvėpavimą, ypač po 1997 m. filmo „Brat“ (liet. „Brolis“), kurio garso takelis sudarytas iš grupės dainų, sėkmės.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Tad abi grupės tankiais saitais susijusios su devintojo dešimtmečio kontrkultūros atsiradimu, intelektualiosios new wave scenos įsigalėjimu Tarybų Sąjungos roko scenoje bei roko raida posovietinėje erdvėje.
Tai štai „Ju-Piter“ subūrė „Nautiluso“ lyderis Viačeslavas Butusovas (vokalas, gitara, bosinė gitara) ir įsimintinų „Kino“ melodijų autorius Jurijus Kasparianas (gitara).
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Jurijus Kasparianas |
Pajusti „Ju-Piter“ koncerto galią reikalinga tai, kas kino kultūroje būdinga sinefilijai. Tai į praeitį nukreiptas kino garbinimas, kuriam būtina kuo didesnė laiko distancija: sinefilijos vertė tuo didesnė, kuo silpnesnis garbinamo filmo ryšys su dabartimi, kuo labiau jo pirminis pasaulis suiręs.
Čia panašiai: kuo toliau nuo mūsų „perestroika“ ir Tarybų Sąjungos žlugimas, kuo toliau nuo mūsų Cojaus žūtis ir „Nautilus Pompilius“ išsiskyrimas, tuo brangesnės mums tampa jų dainos.
O kai jas gyvai – čia ir dabar – atlieka muzikantai, išlaikę tiesioginį ryšį su anuo laikotarpiu ir ana kultūra – tai jau visiška magija ir ekstazė.
Antra vertus, grupei iškyla grėsmė tapti kažkuo panašiu į eilinio namų vakarėlio „didžėjų“, junginėjantį dainas YouTube, kai visa pasirodymo sėkmė priklauso nuo to, ar grupė „pataiko“ atlikti būtent tą dainą, kurios šią akimirką labiausiai nori didžioji salės dalis, atėjusi numalšinti savo nostalgijos.
Tokiame kontekste nauji, originalūs grupės kūriniai tiesiog nuskęsta užakusioje senų hitų jūroje. Kaip tik todėl „Ju-Piter“ savo naujausią kūrinį „Desiat‘ šagov“ (liet. „Dešimt žingsnių“) atliko patį pirmą – kad vėliau netrukdytų senų gerų laikų muzikos pasiilgusių melomanų ašarų riedėjimo.
Ir vargu, ar kas galėtų skųstis tuo, ką išgirdo: buvo sugrotas ir „Vzgliad s ekrana“, ir „Progulki po vode“, ir „Zver‘“, ir „Dyhanie“, ir „Kniaz‘ tišiny“, ir „Šar cveta chaki“, ir „Skovannyje odnoj cep‘ju“, ir „Ja hočiu byt‘ s toboj“, ir „Proščalnoje pis‘mo“ (tai – iš „Nautiluso“ fonotekos), ir „Pečal‘“, ir „Zvezda po imeni solnce“, ir jau minėta „Pačka sigaret“ (čia gi – „Kino“).
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Viačeslavas Butusovas |
Skambesys? Vienas malonumas. Ypač – švelniai sklandi Jurijaus Kaspariano gitara.
Įgarsinimas? Nuostabus. Juo užsiėmė daugelio geriausiu Rusijos roko muzikos garso inžinieriumi laikomas Andrejus Aliakrinskis.
Vizualizacijos? Rodomos dideliame ekrane muzikantų užnugary, jos lydėjo kiekvieną dainą, bet paminėsiu tik kelias esmines. Vienos dainos metu rodyta tarybinės televizijos laidų ir senųjų „Nautilus Pompilius“ nuotraukų kompiliacija.
Kitąsyk rodytas Viačeslavo Butusovo portretas, atsirandantis Puškino užrašų su autoportretais fragmentų fone.
O paskutinės (neskaitant biso) dainos – „Proščalnoje pis‘mo“ (liet. „Atsisveikinimo laiškas“) – metu ekrane rodytos devintojo dešimtmečio Rusijos roko ikonų – Jurijaus Ševčiuko (grupė „DDT“), Viktoro Cojaus, Konstantino Kinčevo (grupė „Alisa“), Nastios Polevos (grupė „Nastia“), Andrejaus Makarevičiaus (grupė „Mašina vremeni“), grupės „Aukcyon“ ir kt. – nuotraukos.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Taigi per muziką ir vizualizacijas susijungė dabartis ir „perestroikos“ laikų romantizmas, į salę išsiliejo visas rusų roko spektras (čia simboliška ir tai, kad „Ju-Piter“ koncertas užbaigė trijų legendinių Rusijos grupių pasirodymų seką), o kur dar subtili užuomina į Puškiną – t. y. į visą rusų kultūrą, patį jos pamatą.
Simbolinį koncerto matmenį, beje, sustiprino ir tai, kad koncerto dieną buvo Jurijaus Ševčiuko gimtadienis.
Šventė, kuri visad liks su mumis.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
