Pokalbis vyko festivalio „Galapagai 2014“ užkulisiuose.
– Ar yra tinkamiausias paros metas kūrybai?
– Ne. Galbūt geriausios mintys aplanko prieš pat sapnus. Jeigu pradedi užsirašinėti, tai vieną užsirašai, antrą, trečią ir tada jau nebeužmiegi... (juokiasi) Naktį kurti yra pavojinga, nes kitą dieną būsi pervargęs ir nieko nebegalėsi daryti.
„Gal tu turi instrukciją,
Kaip man dabar užmigt naktim?
Ir kaip nerėkti sapno vidury,
Kai už durų laukia ateitis šviesi?“ („Instrukcija“)
O šiaip tai esu sau užsibrėžusi griežtą grafiką. Kai vyksta kūrybinis procesas, vedantis albumo link, tai tampa darbu tikrąja to žodžio prasme.
Kiekvieną dieną paskiri konkretų laiką ir jo laikaisi. Stengiuosi viską pasidaryti iki 17 val ir paskui ilsėtis.
Bet, žinoma, būna, kad ir naktį „prarauna“... Iš tikrųjų ši sfera yra varginanti tuo, kad smegenys nesiilsi niekada. Išmoksti fiksuoti smulkiausias detales ir po to nebegali sustoti.
Pradžioje reikia atsidėti kūrybai, o po to būtinai skirti laiko poilsiui: sportuoti, praleisti daugiau laiko su šeima.
– Kaip gimsta Tavo dainos? Ką sukuri pirmiausia – melodiją ar tekstą?
– Pradžioje atsiranda muzika, tada „paukščių“ kalba kažkokia melodija, ir tik tada aš rašau tekstą. Bet dabartiniam etape, naujo albumo kūrybiniame procese, viskas vyksta kitaip.
ši sfera yra varginanti tuo, kad smegenys nesiilsi niekada
– Tarkime, yra viena daina – „Ašara“, kurią aš parašiau tėčiui. Ji gimė kaip instrumentinis kūrinys pianinui, vėliau atsirado tekstas, ir tik pabaigoje šį tekstą aš pamėginau „uždėti“ ant instrumentinio kūrinio gražiausios vietos.
Daug ką melodiškai reikėjo keisti, kad ir muzika, ir tekstas suderėtų tarpusavyje. Na ir šiaip, pastebėjau, jog dabar daugeliu atvejų startuoju nuo tekstų.
– Dauguma Lietuvos atlikėjų dainų tekstus rašo pasirinktinai viena kalba – (dažniausiai) lietuvių arba anglų. Tuo tarpu Tavo albumų lyrika – mišri. Pagal ką atsirenki, kokia kalba rašyti tekstą?
– Daina tiesiog „ateina“ į galvą, ir tu negali nieko padaryti. Jeigu rašau tekstus anglų kalba, stengiuosi išsireikšti trumpomis frazėmis, kad tekstas būtų kuo minimalesnis. Norint mintis reikštis pilnesnėmis frazėmis, turi gerai jausti bei valdyti kalbą, turėti gilesnį kultūrinį suvokimą.
Manau, kad ir kokį tekstą rašytum, vis tiek išlieka atspalvis tos šalies, kurioje rašai tą dainą. Turiu porą rusiškų tekstų, kuriuos užrašiau, kai su vyru gyvenome Maskvoje.
Tačiau daugiausiai orientuojuosi į lietuviškus tekstus, nes jie man padeda atsiskleisti.
– Vienas lietuvių kolektyvas, kalbėdamas apie dainų žodžius, yra užsiminęs, jog gerą lietuvišką tekstą, kuris neskambėtų banaliai, yra sudėtinga parašyti.
– Negaliu nesutikti su tuo, ką jie pasakė, nes tame yra daug tiesos. Jeigu pradedi nuo kalbos, nesuradęs joje melodingumo (kas anglų kalboje užkoduota), tai tada bus labai sunku.
kai tekstas susijungia su muzika, mano užduotis ir yra jį „atrakinti“ – surasti tinkamiausią skambesį
Kitas dalykas, reikia atsiriboti nuo frazių, kurios jau yra išsakytos: saulė – pasaulis, myliu – tyliu ir t.t.
Kartais geriau to nerimuoti, pasėdėti galbūt netgi mėnesį prie teksto, kad pavyktų pasakyti tai, kas svarbu visiems žmonėms, tik kitais žodžiais.
Pavyzdžiui, labiausiai aš dabar džiaugiuosi daina, kurios tekstas: „Sapną šį klaidų mes patys sukūrėm, kaip gi prabusti? Kelia atgal rast turim“.
Nors tekstas ir paprastas, bet iš esmės man tai yra nauja tema, ir tai, kaip ji skamba bendrai, esu labai patenkinta. Žinoma, paskaitęs „popieriuje“ gali sakyti: kažkokia banalybė – „Gyvenimas kaip sapnas“.
Tačiau kai tekstas susijungia su muzika, mano užduotis ir yra jį „atrakinti“ – surasti tinkamiausią skambesį. Tuomet nebelieka banalių tekstų. Tik žodžiai, kurie tautai pasako labai daug.
– Tavo svajonių koncertas: kur ir kokiomis sąlygomis?
– Tai turėtų būti svajonių koncertų turas visame pasaulyje ir būtinai festivaliuose.
– Turbūt vienas prioritetinių festivalių galėtų būtų „Glastonbury“ Didžiojoje Britanijoje?
– Nebūtinai „Glastonbury“. Tai gali būti ir visai maža scena su 100 žmonių. Tačiau jeigu turėčiau galimybę keliauti su savo muzika, pamatyti reakcijas kitoje šalyje ir atsidurti tokioje situacijoje, kai tavęs niekas nežino, nepažįsta, o tu privalai susikaupęs per 1 – 1.5 val padaryti viską, ką gali geriausio... Tai būtų nuostabus iššūkis.
– Užkulisiuose teko „nugirsti“, jog norėtum surengti koncertą kartu su simfoniniu orkestru.
– Manau, kad orkestrus turėtų imti tie žmonės, kurie viską gyvenime jau padarė. (juokiasi) Kai jau turi daug laiko patikrintų dainų, kaip, tarkime, Stingas.
Aš dar tikrai jaučiu, kad neatsigrojau su šia grupe, kurią dabar pavyko surinkti, ir kuri labai mane įkvepia. Liūdna, kad „Galapagai“ buvo paskutinis festivalis šią vasarą. Labai laukiu tolimesnių koncertų su šiuo kolektyvu.
– Jūs neseniai esate kartu?
– Visai neseniai. Kokius tik kokius 5 – 6 koncertus. Nors, susigrojimo prasme, tai yra labai ilgai ir seniai laukti žmonės, kurie panašiai mąsto, mėgsta panašią muziką.
– Surasti tinkamus muzikantus, veikiausiai, nelengva užduotis.
jeigu nebūčiau atradus, jog aplinkui yra neišsemiami klodai, būčiau nustojusi rašyti dainas
– Tiesiog susirasti – nėra sunku. Tačiau susibendrauti, pajausti bendrumą ir jį vystyti toliau... Tai, manau, yra sunkioji užduotis.
– Iš ko susilauki didžiausios paramos savo kūrybinio proceso metu?
– Kadangi labai nepasitikiu savo jėgomis, pirmiausia stengiuosi palaikyti pati save. Labai daug padeda vyras, nes jis man sudaro sąlygas kurti. Tarkime, jis dabar kuria „Kaligulą“ Klaipėdoje, aš jam daviau visą mėnesį tam daryti. (juokiasi)
O dabar žinau, kad ateina mano mėnuo – visą rugpjūtį laukia įrašai, ieškojimai naujų dainų skambesio. Manau, bus labai įdomus procesas, o procesas man visuomet įdomiau už rezultatą.
– Ar kada nors Tave buvo ištikęs kūrybinis sąstingis?
– Taip, po 5 metų kūrybinės veiklos. Tai buvo labai sunkus metas, ir niekas nesirašė. Tą periodą įvardijau, kaip atsigręžimą nuo savęs į aplinką. Supratau, kad išsėmiau viską, kas man buvo duota Dievo sau viduj suprasti, ir jeigu nebūčiau atradus, jog aplinkui yra neišsemiami klodai, būčiau nustojusi rašyti dainas.
– Ir kaip įvyko tas „persilaužimo“ momentas?
– Kartu su vyru išvažiavome į Maskvą. Jis – studijuoti režisūros, o aš – pailsėti nuo muzikos. Ten planavau 2 metus tiesiog atsitraukti nuo kūrybos. Bet grįžau su 2 naujais albumais. (juokiasi)
Maskvoje buvo tiek iššūkių, kad man tereikėjo sugaudyt emocijas. Tada ir supratau, kad galiu semtis patirčių iš išorės. Taigi, naujajame albume bus keletas dainų, susijusių su liaudies išmintimi, liaudies muzikos motyvais.
– Rusų liaudies motyvais?
– Ne, lietuvių. Visados norėjau surasti ryšį su sava šalimi.
– Kokius motyvus į savo muziką perkėlei iš liaudies muzikos? Gal tai – minorinės dermės?
– Iš liaudies muzikos pasiėmiau trapumą ir taupumą žodžio prasme. O dėl minorinių dermių... Tiesą sakant, mane muzikoje daugiausiai žavi kontrastai. Viena mano naujų dainų vadinasi „Juoduoju baltuoju“, kurios tekste kalbama apie dvi skirtingas situacijas, kuriose žmogus būna visą gyvenimą
– Svarbiausias klausimas: kada galime tikėtis išgirsti visas šias dainas naujajame albume?
– Kadangi spalio mėnesį planuojama siaubo filmo „Rūsys“ premjera, todėl manau, kad albumo pristatymas įvyks kažkada lapkričio pradžioje.
– Ar po pristatymo planuoji koncertinį turą?
– Aš tikiuosi, kad mes su grupe kaip reikiant pristatysime tą albumą per visur! (juokiasi) Labai nuoširdžiai to noriu ir laukiu.
