Kokia filosofija slypi už trikampio ar lėkščių, kaip jomis grojama, ką mąsto perkusininkas laukdamas savo dūžio ir su kokiomis keistenybėmis savo profesijoje susiduria perkusininkas, papasakojo Džiugas Daugirda – mušamųjų meistras, grojęs bene visuose Lietuvos orkestruose; šiuo metu laisvai samdomas muzikantas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytojas.
– Džiugai, kas yra perkusiniai arba mušamieji instrumentai? Kokie jie būna?
– Perkusiniai instrumentai laikomi vienais seniausių instrumentų pasaulyje. Žmonės jais groja nuo labai seniai – bet kas, ką galima mušti, kas išgauna ritmą, jau yra perkusinis instrumentas. O simfoniniame orkestre atvirkščiai – mušamieji yra gana jaunas reiškinys, kurio pradžia buvo įvairūs Renesanso ansambliai. Klasicizme ir romantizme šie instrumentai modernėjo, išsivystė iki dabartinių. Šiuolaikinėje muzikoje naudojama labai daug įvairių instrumentų.
Perkusinių instrumentų yra begalė. Jie skirstomi į melodinius ir ritminius, šios šeimos labai didelės. Dabar net kiekvienas objektas yra laikomas šiuolaikiniu mušamuoju instrumentu – įvairūs instrumentai gaminami iš akmenų, iš stiklo, iš butelių, iš bet ko.
– Papasakok apie trikampį, iš kurio dažnai juokiamasi. Kaip juo grojama? Kokia šio instrumento prasmė ir reikšmė simfoniniame orkestre?
– Iš trikampio kartais mėgsta pasijuokti ir kitų specialybių muzikantai arba net žmonės ne iš muzikos pasaulio. Orkestre visi mėgsta pašiepti perkusininkus klausdami, ar jie sugeba pagroti trikampiu. Bet iš tikrųjų groti trikampiu, kaip ir bet kuriuo kitu perkusiniu instrumentu, nėra lengva. Tai atrodo paprastas instrumentas – trys kampai ir viskas, užgavai metaline lazdele ir skamba. Bet čia kaip ir gyvenime – viskas, kas turi tris kampus, yra sudėtinga: Švenčiausioji Trejybė, meilės trikampiai ir panašiai. Trikampis galima išgauti labai daug obertonų, skirtingų grojimo technikų, skirtingų lazdelių ir skirtingų jų panaudojimo būdų; skiriasi medžiaga, iš kurios gaminamas trikampis. Groti trikampiu mokomasi net meistriškumo kursuose.
Man grojimas trikampiu yra nuostabi patirtis. Dažniausiai esi „virš orkestro“, kaip ne tik tembrinis, bet ir dramaturginis akcentas, kuris gali susilieti su orkestru, gali išsiskirti iš bendros faktūros. Pavyzdžiui, Bedřicho Smetanos „Vltavoje“ vos keli trikampio smūgiai atveria naują skambesio lygmenį.
– Daug anekdotų pasakojama ir apie lėkštes – dažnai juokiamasi, kad perkusininkas kūrinyje turi tik vieną dūžį, vieną užduotį, kurį pražiopso, arba nepataiko vienos lėkštės į kitą.
– Apie lėkštes yra labai daug juokelių: apie tai, kad pavėluojama jomis sumušt, nepataikoma – atsiprašoma dirigento (juokiasi). Lėkštės gali būti tiek labai garsios, tiek ir labai subtilios, tylios, yra daug technikų, kaip jomis groti, kaip išgauti tinkamą garsą. Lėkštės dažnai naudojamos įprasminti galingų simfonijų, operų kulminacijas, o kartais išgauti labai švelnų piano smūgį. Jos suteikia kūriniui daug įvairių simbolių – dramatinių, linksmų, džiugių. Iš pažiūros groti lėkštėmis, kaip ir trikampiu gali bet kas, bet iš tikrųjų reikia didelio meistriškumo. Visų pirma, reikia išmanyti fiziką, nes reikia sutrenkti taip, kad išgautum tam tikrą garsą, kad tinkamai vibruotų metalas. Tai yra didelis menas. Bet aš nenuvertinčiau nei vieno perkusinio instrumento, nes kiekvienas jų kūrinio skambesiui suteikia daug pridėtinės vertės, kiekvienu jų groti yra didelis malonumas.
– Yra buvę, kad pats nepataikei sudaužti lėkščių?
– Visko būna. Būna, kad nepataikai, būna, kad netinkamu laiku. Tie visi anekdotai nėra visai iš piršto laužti. Perkusininkas visuomet yra šalia dirigento, kuris duoda tempą. Perkusininkas gali sugriauti kūrinį, arba gali patiesti orkestrui kelią tolimesnei muzikinei kelionei. Dažniausiai dirigentas parodo, kada perkusininkui groti, bet būna ir tokių, kurie neparodo – tuomet sėdi ir skaičiuoji taktus. Ypač daug juokingų istorijų ar net memų sukurta apie Antono Brucknerio 7-ąją ir 8-ąją simfonijas, kurios trunka pusantros valandos, bet jose yra tik vienas ar du lėkštės smūgiai. Kartais tai gali atrodyti juokingai, bet muzikantai jaučia to smūgio svarbą.
Ar tu grosi visos simfonijos metu, ar grosi vieną smūgį, esi toks pats muzikantas kaip ir kiti.
– Ką veikia perkusininkas visą tą laiką, kai negroja?
– Mąsto, ką gros kitą savaitę ar ką veiks namuose (juokiasi). Aš stengiuosi būti muzikoje. Dažniausiai, pagal galimybes, stengiuosi groti tuos kūrinius, kurie man patinka, tuomet mėgaujuosi muzika, esu jos erdvėje. Ar tu grosi visos simfonijos metu, ar grosi vieną smūgį, esi toks pats muzikantas kaip ir kiti, o gal net ir dar reikšmingesnis, nes per tas laisvas dalis augini savo emocinę įtampą, galvoji, kaip ją išspinduliuosi. Pagrosi vieną tremolo, bet tai bus tavo žvaigždžių valanda.
– Simfoniniame orkestre kartais grojama ir melodiniais mušamaisiais instrumentais, kurie mums vis dar atrodo gana egzotiški.
– Sakyčiau, kad Lietuvoje šie instrumentai nebėra egzotika. Mano mokytojai dar grojo ne tokiais moderniais kaip šiandien melodiniais mušamaisiais instrumentais, bet tuomet jau buvo atsiradę modernios jų versijos. Atlikėjas šiais instrumentais gali groti dviem arba keturiomis lazdelėmis vienu metu. Bet kai mokaisi, studijuoji mušamuosius instrumentus, tai yra natūralu, nes tai yra išmokstama. Aš paėmęs žmogų iš gatvės ir užsiėmęs su juo kelias savaites, išmokyčiau keturiomis lazdelėmis sugroti paprastą melodiją. Melodiniai perkusiniai instrumentai yra kaip fortepijono klaviatūra, tik „klavišai“ čia yra vienodų spalvų.
Melodinių mušamųjų instrumentų šeima yra labai didelė, dauguma jų yra etniniai instrumentai, kurie daug keliavo, transformavosi iki dabartinių, modernių versijų. Dauguma jų yra kilę iš marimbos – pavyzdžiui, vibrafonas yra metalinis, turi motorą, turi vibratą, bet jo veikimo principas yra toks pats kaip ir marimbos. Ksilofonas yra mažesnė marimbos versija, jo garso spalva kitokia. Yra ir daugiau variacijų – įvairūs litofonai, stiklo marimba. Bet yra ir kitokių melodinių mušamųjų instrumentų – pavyzdžiui, suderintų tamtamų, gongų, karvių ragų ir daugybė kitų.
– Kokiu keisčiausiu mušamuoju instrumentu teko groti pačiam?
– Man kol kas dar neteko labai nustebti. Keista buvo groti objektais – pavyzdžiui, vieno kūrinio partitūroje buvo parašyta, kad perkusininkas turi pakuoti dovaną į dėžę. Tai ir groji: dedi pakavimo popierių, dedi dėžę, tada garsiai plėšai lipnią juostą. Su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“ teko groti stalu. Tuomet su Dominyku Digimu gaminome stalą-instrumentą. Partitūroje buvo parašyta, kaip jį pasigaminti. Viena įdomesnių, atmintim įstrigusių patirčių – šešiese su kolegomis Gintaru Sodeika, Agne Matulevičiūte, Matu Drukteiniu, Dominyku Snarskiu ir Rūta Šeduikyte grojome Vilniaus Arkikatedros varpais.
– Ar kompozitoriai kuria muziką vien mušamiesiems instrumentams?
– Žinoma, kad kuria. Dažniausiai mušamiesiems rašo patys perkusininkai arba kompozitoriai, kurie mokėsi groti mušamaisiais instrumentais, pavyzdžiui Emmanuelis Séjourné, Ney Rosauro, Alexej Gerassimez. Galėčiau vardinti ir vardinti. Kuriama įvairiausioms sudėtims – nuo solo, duetų, trio iki didelių perkusinių ansamblių, orkestrų. Perkusiniai instrumentai yra neatsiejama perkusijos festivalių ir šiuolaikinės muzikos festivalių dalis. Yra ir daug klasikos aranžuočių ir transkripcijų perkusiniams instrumentams. Perkusiniams rašo ir ne perkusininkai – pavyzdžiui, Wolfgangas Rihmas, Iannis Xenakis. Pirmieji bandymai buvo tikriausiai Edgardo Varèse’o. JAV labai populiarūs karinio maršingo orkestrai, bet čia jau šiek tiek kita sritis – kitokie instrumentai, kitoks priėjimas, kitokia pačio grojimo paskirtis.
– Šiuolaikinė akademinė muzika – gana specifinė sritis, reikalaujanti brandos ar net specialaus pasirengimo. Mokytis muzikos įprastai pradeda nuo klasicizmo ar romantizmo kompozicijų, tačiau to laikotarpio repertuaras perkusiniams labai ribotas. Kokius kūrinius parenki savo mokiniams? Ir ką grojai pats, kai buvai pradedantis perkusininkas?
– Pats dažniausiai grojau ir groju kūrinius, parašytus specialiai perkusiniams instrumentams, dauguma jų sukurti laikotarpiu nuo XX a. vidurio iki dabar. Iš senesių epochų dažniausiai yra grojamos transkripcijos – pavyzdžiui Johanno Sebastiano Bacho partitų smuikui ar siuitų violončelei transkripcijos, nes diapazonas yra patogus. Yra daug garsių, techniškai stiprių perkusininkų, kurie atliko Fryderyko Chopino, Sergejaus Rachmaninovo, baroko kūrinių transkripcijas, bet jos yra labai sudėtingos. Mokydamas vaikus, stengiuosi jiems parinkti specialiai perkusiniams instrumentams kurtas kompozicijas, bet dažnai atsižvelgiu ir į jų pačių norus. Vyresni mokiniai yra sąmoningi repertuaro pasirinkime, jie domisi muzika, tad mes diskutuojame ir randame kompromisą.
– Kaip tu pats pradėjai groti perkusiniais instrumentais?
– Sakyčiau, kad netyčia. Mokiausi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, dainavau chore, bet vėliau dainuoti nebegalėjau, turėjau balso problemų. Reikėjo pasirinkti kitą kelią. Norėjau groti saksofonu, bet sesė pasiūlė išbandyti mušamuosius. Nuėjau, pabandžiau ir prilipo. Patiko mokytojas, kuris dabar jau yra mano kolega; jo emocinis darbo fonas yra labai teigiamas. Groti perkusiniais instrumentais vaikams patinka todėl, kad lazdelės yra tarsi rankos pratęsimas – jomis grodamas gali iš karto pajausti malonumą, nes iš karto išgauni garsą. Norint išgauti garsą styginiu instrumentu, reikia pirmiausiai mokytis tinkamo rankų pastatymo, tai užtrunka. Manyčiau, kad mušamieji vaikams kartais neša daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo nei, pavyzdžiui, styginiai ar pučiamieji. Tad taip ir pradėjau. Tada baigiau mokyklą, vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur dabar studijuoju magistro programoje.
Žmonės, kurie turi daug polėkio, lengviau susitapatina su instrumentu.
– Kokias savybes reikia turėti norint tapti perkusininkui?
– Ritmo pojūtį, kuris yra išlavinamas. Bet manau, kad labiausiai reikia polėkio, nes perkusiniai instrumentai yra muzikos variklis. Orkestre jų paskirtis yra išjudinti didelį organizmą, tad manau, kad žmonės, kurie turi daug polėkio, lengviau susitapatina su instrumentu. Toks yra mano požiūrio taškas – kitas galbūt pasakys, kad perkusija groti gali tik ramus žmogus. Svarbus dar ir fizinis pasirengimas, nes grojimas instrumentu yra fizinis procesas, reikalaujantis jėgų, ir, žinoma, muzikalumas, kuris padeda bet kokiam muzikantui.
– Groji ir ne vien simfoniniame orkestre ar solo – neseniai prisijungei prie džiazo būgnininko ir kompozitoriaus Daliaus Naujokaičio įkurto projekto „Nojo Airlines“. Kuo skirtinga ši patirtis?
– Pavadinčiau šį žanrą muzikiniais hepeningais. Tai yra avangardas, eksperimentinis laisvasis džiazas. Bet ir kituose kontekstuose esu grojęs kūrinius, kurie balansuoja ties akademinės muzikos ir laisvosios improvizacijos riba. Tais atvejais galėdavau įeiti į improvizacinį grojimo režimą. Bet pernai Dalius Naujokaitis pakvietė prisijungti prie savo „Nojo Airlines Orchestra“. Nuėjau į repeticiją ir leidau sau groti taip, kaip jaučiu. Man labai patiko, nes ten susirenka daug draugų, daug įdomių muzikantų iš įvairiausių sferų. Jie visi atsineša savo patirtis, tai yra labai smagu. Grojant tokiame kontekste privalu gerai klausytis, čia daug pauzių, daug įvairių neįprastų notacijos ženklų. Dalius pats diriguoja orkestrui savo sukurtas ir užrašytas kompozicijas, bet vėliau vyksta improvizacija, muzikinis performansas pagal tam tikrus ženklus. Su tuo pačia kompanija turėjome ir objektų orkestrą, kuriame visi grojome ne muzikos instrumentais, bet objektais, tuo pačiu improvizaciniu principu. Tai buvo dar įdomiau.
Tokiame kontekste jaučiuosi laisvas: čia muzikavimas yra ne apie techniką, ne apie tai, ko mokeisi, bet tik apie muziką – apie garsą; koks garsas tuo duotuoju momentu atrodo tinkamas, reikalingas. Esi tame momente, ieškai muzikinės medžiagos – tai yra labai įdomu. Visi mąstome pagal Jono Meko frazę „Muzika yra draugystė“. Kartais iš komforto zonos išeiti ir kitokiomis formomis, su draugais pabandyti pagroti klasikinį džiazą ar roką. Aš mėgstu klausyti ir groti viską, man įdomu.
– Gali išvardinti perkusinius instrumentus, kuriais esi grojęs?
– Nemanau, kad galiu, nes jų yra be proto daug. Mėginu: marimba, vibrafonas, ksilofonas, varpeliai, varpai, vėjo varpeliai, vėjo mašina, timpanai, būgnų komplektas, didysis būgnas, įvairių dydžių maršiniai būgneliai, įvairūs mažieji būgneliai, mėnulio būgnas, orkestrinės lėkštės, pakabinamos lėkštės, trikampiai, barškučiai, visokie šeikeriai, medinės dėžutės, gongai, tamtamai, metalinės plokštės, tamburinas, kastanjetės, pliauškos, tarškynės, skarda, švilpukai, krotalės, medinės lazdelės, lietaus lazda, bongai, kongai, dežmbės, darbuka, esu grojęs tarka, metalinėmis grandinėmis, pavojaus sirena, traukinio švlipuku, visokiais objektais – buteliais, dėžėmis, puodais, šlangomis... Nevedu sąrašo, nors gal būtų įdomu. Yra daug etninių instrumentų, kurie ateina iš įvairiausių kultūrų. Su tokiais susipažįstu tik atsidūręs kokiame nors specifiniame kontekste. Kartą Ciuriche užėjau į perkusinių instrumentų parduotuvę, ten pamačiau tai, ko dar nebuvau matęs, net ir tai, ko nežinojau egzistuojant. Todėl ir myliu šią profesiją.
