Nors pavyzdžių galima rasti daug ir skirtingų, šįkart apie tris grupes – „Colours of Bubbles“, „ba.“ ir „Timid Kooky“. Nors jos visos priklauso šiuolaikiniam rokui, bet skiriasi ir jų karjerų trukmė, ir populiarumas, ir muzikos stilistika. Skiriasi jų kuriamas įvaizdis, o kartu su tuo – ir atstovaujama ideologija.
„Colours of Bubbles“ susikūrė dar 2006 m., feisbuke turi 11 tūkst. gerbėjų. Neretai vadinami indie roko vėliavnešiais, Mančesterio indie kultūros ambasadoriais. Pernai grupė išleido antrąjį albumą ir atnaujino savo įvaizdį.
Pastarųjų metų reklaminėse nuotraukose grupė stovi visiškai nejudėdama, neutraliomis veido išraiškomis, neatlieka jokių gestų. Kiekvienai nuotraukai apsirengę uniformiškai. Bet aprangos stilius keičiasi – iš kasdieniško į oficialų. Atitinkamai aptrupėjusias sienas pakeičia parketas.
Vizualiai grupė pabrėžia savo ištikimybę britiškam indie roko kanonui (ir patys yra sakę: „Indie roko šaknys yra Britanijoj, kam tai reikia iškraipyti?“). Panašumo į kitas grupes nesigėdijama, priešingai – tai suvokiama kaip pasiekimas.
Uniformos, oficialūs kostiumai suvienodina, sulygina grupės narius. Atsisakoma aiškaus lyderio vaidmens ir kuriama kolektyvinė tapatybė. Pabrėžiama tvarka, rimtumas, profesionalumas. Grupei svarbu būti ne atskiromis ryškiomis asmenybėmis, bet komanda, kuri kartu dirbdama tampa pavyzdiniais žanro atstovais.
Vis dėlto „solidžių vyrų“ įvaizdis grupės taip pat netenkina. Naujoje nuotraukoje nemažai naujų elementų: grupė atsiduria atviroje erdvėje, atpažįstamoje sostinės gatvėje, atsiranda judesys, piktesnės veido išraiškos, gestai, cigaretė. Aprangoje šįkart oficialumas derinamas su kasdieniškumu. Taigi įvaizdis pasipildė aktyvumo, agresyvumo, gatvės kultūros motyvais.
Scenoje „Colours of Bubbles“ taip pat renkasi oficialią aprangą (balti marškiniai, juodos liemenės). Vokalistas prisiima įprastinį frontmeno vaidmenį, tampa vieninteliu kalbėtoju, juda daugiau nei kiti. Vis dėlto jo kūno raiška santūri, judėjimas po sceną ramus, prognozuojamas. Kiti nariai juda dar mažiau, nesiekia atkreipti į save dėmesio, jiems svarbiausia – tinkamai atlikti darbą, profesionaliai groti. Su publika šnekama nedaug, standartinėmis frazėmis.
Su pernykščiu albumu „She is the Darkness“ pasikeitė ne tik vizualinis grupės įvaizdis, bet ir savęs pateikimas interviu, pranešimuose spaudai. Nors juos įprasta vadinti „roko džentelmenais“, tačiau pristatydami albumą džentelmenų kodą jie atvirai pažeidinėjo.
Pranešime spaudai grupė teigė albumą skirianti keturioms moterų kategorijoms: Pirmoji – tai moterys – svajonės. Pasak J.Aleksovo, šių moterų tamsa – nežinomybė ir neatrastas pasaulis. Apie jas patyliukais svajojame, bet jų negalime turėti. (...) Antroji kategorija – tai mūsų mylimos moterys. Jų tamsa – mus žavinti ir kasdien nustebinanti paslaptis. (...) Trečiąjį tipą šiauliečiai pavadino moterimis-chameleonais. Jų tamsa – tai arba kaltė, arba išankstiniai nusistatymai, arba neteisingai suformuota nuomonė ir smerkiantis visuomenės požiūris. (...) Muzikantų teigimu, ketvirtoji kategorija – pati paprasčiausia, aiškiausia ir kelianti mažiausiai klausimų. Šio tipo atstoves šiauliečiai pavadino bukomis moterimis. Vaikinų teigimu, didžiausia šių dailiosios lyties atstovių problema – tuštybė, neadekvatumas ir visiškas bukumas, kurio išgydyti nepadeda nei laikas, nei vaistai.
Pirmojo singlo pavadinimas „Rusty Trombone“ nurodo ne tik muzikos instrumentą, bet ir sekso pozą. Grupės nariai teigė dainą sukūrę po to, kai palikus moterims nusigėrė. Pats albumas pirmąkart gyvai pristatytas kovo 8 d. moterų kalėjime. Taigi albumo (ir įvaizdžio) koncepcija nuosekliai apgalvota.
Grupė „ba.“ susikūrė 2012 m., feisbuke turi jau daugiau nei 17 tūkst. gerbėjų. Šiemet grupėje įvyko esminė permaina – pasikeitė visi grupės nariai, išskyrus lyderį Beną Aleksandravičių.
Palyginus dvi reklamines grupės nuotraukas – pernykštę ir šiųmetę, su sena sudėtimi ir su nauja – matyti, kad jos nelabai kuo skiriasi: abi nespalvotos, labai tamsios, pabrėžiamas grubumas, agresyvumas, gatvės kultūros elementai (riksmas, cigaretė, grafičiai). Muzikantai vilki kasdienišką, gatvės stiliaus aprangą. Taigi grupei svarbu akcentuoti, kad, net ir pasikeitus nariams, bus išlaikytas estetinis ir idėjinis tęstinumas.
Koncertuose „ba.“, kaip ir „Colours of Bubbles“, renkasi juodą ir baltą spalvas. Tačiau „ba.“ narių apranga (marškinėliai, džinsai) pabrėžtinai laisva, patogi ir kasdienė. Asmeniniai aprangos įpročiai paverčiami sceniniu stiliumi.
Ši grupė išsiskiria lyderio ir kolektyvo santykiu. „ba.“ yra ir konkretaus žmogaus inicialai (Benas Aleksandravičius-ba.), ir grupės pavadinimas. Benas yra vienintelis grupės kalbėtojas, dainų autorius. Vis dėlto jis stengiasi atsisakyti bent dalies lyderio funkcijų.
Nuo pradžių grupėje grojęs būgnininkas Jonas Butvydas atliko labiau patyrusio kolegos vaidmenį. Į jį, profesionalų muzikantą, Benas, kuris sako net natų nepažįstantis, kreipdavosi „maestro“. Be to, Jonas tuo pačiu metu grojo su Lilu ir Innomine – taigi, priešingai nei „ba.“, jau yra surinkęs pilną „Žalgirio“ areną.
Dabar su lyderiu „konkuruoja“ gitaristas Simonas Motiejūnas, simbolinį kapitalą susikrovęs su Europoje žinoma post-black metalo grupe „Au-dessus“. Jo aktyvumas ir charizma scenoje dabar nukreipia dalį dėmesio nuo lyderio.
Iš naujosios grupės sudėties visi, išskyrus Beną, groja kitose grupėse. Kiekvienas į „ba.“ ateina kaip atskira asmenybė. Kita vertus, tarp jų pabrėžiamas chebros, gango ryšys ir siekiama lygiavertiško kūrybinio santykio.
„ba.“ pasižymi pastangomis kuo labiau priartėti prie klausytojų. B.Aleksandravičius daug ir nuoširdžiai rašo „Facebooko“ paskyroje – visada laisvu, ironišku, necenzūruotu stiliumi (vakar dushe buvau sugalvojes ka parasyt bet vakar iki nakties sedejau ir dabar zadintuvas ismushe is galvos biski viska. liko vos kelios dienos ir butu lygiai metai nuo musu albumo isleidimo. per ta laika man jau ir 20 metu suejo (...) ziauriai noreciau kazka parasyti, papasakoti apie dainas, bet dabar jauciuosi visiskai keistai nes katik atsimerkiau. paliksiu kitam kartui).
Koncertuose taip pat akivaizdus artėjimas prie klausytojų. Pašnekėjimai tarp dainų kaskart skirtingi, spontaniški. Be to, publikai paliekama dainuoti didelė dalis dainų žodžių.
Priešingai nei, tarkim, „Colours of Bubbles“, „ba.“ prisiima blogiukų, neprognozuojamų roko žvaigždžių vaidmenį: suteikia peno žiniasklaidai neva skandalingais poelgiais ar pasisakymais, scenoje rūko, išsirengia, labai intensyviai juda, lipa ant aparatūros, šoka į minią. Taigi gyviems pasirodymams būdingi pankroko elementai: beatodairiškumas, rizikingumas, energingumas.
Kita vertus, B.Aleksandravičius išlaiko ir intravertiškumą: į publiką nežiūri taip tiesiai, kaip „Colours of Bubbles“, nuolat būna prisimerkęs, užsimerkęs, nudelbęs žvilgsnį. Atliekant baladę, jis scenoje paliekamas vienas. Taip ir fiziškai, ir emociškai pasirenkama nesaugi pozicija.
Grupė „Timid Kooky“ viešai groja dar tik pusmetį ir teturi 750 gerbėjų feisbuke, bet jau laimėjo didžiausius jaunų grupių konkursus „Garažas“ ir „Novus“. Jie fotografuojasi ir filmuojasi su sūkurine vonia, šampanu, gumine moterimi, tamsiais akiniais, ferariu. Tačiau sūkurinė vonia guminė, vaikiška, feraris tiesiog gatvėje stovėjo, grupės nariai akinius užsidėję atvirkščiai ir apsirengę moteriškais naktiniais. Nesistengiama atrodyti seksualiai, gražiai ar rimtai, o tik juokingai. Šaipomasi iš tipiškų turtingų mačo vyrų atributų, o drauge – ir iš tradicinio vyriškumo.
Trijų grupės narių santykis visiškai lygiavertis. Scenoje nė vienas nelieka šešėlyje, jei dainuoja, tai tik visi trys kartu. Muzikantai daug kalba ir su publika, ir tarpusavyje. Scenoje, kaip ir „ba.“, renkasi pankrokišką aktyvumą, neprognozuojamą judėjimą. Jei scenoje išsirengia, tai šį veiksmą ir jo seksualumą ironizuoja. Ši grupė lietuviškame kontekste išskirtinė ir tuo, kad vaikinai tarpusavyje nuolat juokais flirtuoja (aptarinėja vienas kito išvaizdą, imituoja bučinius).
Virtualus bendravimas su klausytojais irgi perpildytas humoro. Kviesdami į koncertus, chalatais apsirengę muzikantai žvakių šviesoje maišo blynų tešlą ar fotografuojasi romantiškame pajūrio saulėlydžio fone. Feisbuke rašomi tokie pranešimai:
Vis dėlto humoras irgi turi pankrokiškų maišto elementų: įterpiama necenzūrinių žodžių ar vaizdų: Su džiaugsmu pranešame, kad įvyko ypatingas hepeningas – vakar buvo ištrintas pirmas video mūsų facebooko puslapy. Jeigu pamenat, kaip nežinomas asmuo hamake supavo neatpažintą lėlę skambant angeliškiems techno garsams, tai Jums gerai, nes jeigu nepamenat, tai ir nebepamatysit. Viliaumes, kad tai ne paskutinis kartas ir kad pasodins į daboklę.
Žinoma, lietuviškoje roko scenoje yra ir kitokių įvaizdžio kūrimo būdų bei vyriškumo modelių. Tačiau neilgoje savo muzikos istorijoje neturėjome stiprios klasikinio roko tradicijos, o su ja – ir agresyvaus hipervyriškumo modelio. Vakaruose šį modelį įtvirtino tokios žvaigždės kaip Jimas Morrisonas ar Robertas Plantas: apžėlusi krūtinė, plačiai išžergtos kojos, aptemptos kelnės, visiška scenos kontrolė, rėksmingas vokalas, konkuruojantis su kitais instrumentais.
XXI a. indie rokas yra visiška to priešingybė – santūrus, tvarkingas, atsisakęs seksualios ir garbinamos žvaigždės statuso. Šiai krypčiai priklausytų „Colours of Bubbles“.
Grupės „ba.“ atvejis sudėtingesnis. B.Aleksandravičius labai greitai įgijo garbinamos žvaigždės statusą, koncertuose grupė sulaukia tokios fanatiškos publikos reakcijos, kokią galbūt savo laiku yra kėlęs nebent Andrius Mamontovas. Kita vertus, daug sau leidžiančio rokerio elgesys derinamas su jautrumu ir nuoširdumu.
„Timid Kooky“ išvis atsisako rimto požiūrio į save: vietoj seksualumo, standartinio vyriškumo ir standartinių maišto elementų atsiranda shitcore‘inė estetika ir kvailiojimas.
Du pastarieji atvejai priklausytų kitai klasikinio roko alternatyvai – pankrokui, grunge’ui. Jiems būdingas maištas ir agresija yra laikomi tradiciniais vyriškais bruožais. Tačiau neapdairus taškymasis scenoje, intymus santykis su publika, autoironija jau žymi visai kitokį – pažeidžiamą, trapų, emocionalų – vyriškumo modelį.
