Koncepcijos autorės Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell dalijasi šio improvizuoto sporto klubo, kuriame performansui specialiai sukurtais muzikiniais instrumentais, vargonais-treniruokliais savo kūnus puoselės šešių atlikėjų ansamblis, kūrybos užkulisiais.
– Nuo ko prasidėjo muzikinio performanso „Sporto grupė“ kūrybinis procesas?
Viktorija Damerell: Procesas prasidėjo nuo Gabrielės Labanauskaitės idėjos sukurti operą apie sportą. Tiksliau, ją įkvėpė įvairūs kamuolio žaidimai, ypač krepšinis, kurio treniruotes pati lankė. Tuomet kaip kompozitorę į komandą ji pasikvietė Gailę, po to prisijungiau aš, Sholto Dobie, o dar vėliau – ir Greta Štiormer.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
V.Damerell: Užtruko išgryninti kūrinio koncepciją, suderinti kiek skirtingas komandos narių kūrybines motyvacijas. Manau, kad kiekvieną iš mūsų tai išjudino ir pastūmėjo už įprastos, pažįstamų kūrybos metodų teritorijos ir iš to gimė tikrai visų nenumatytas kūrybinis rezultatas.
– Žiūrovui vienas pagrindinių kūrybinio proceso iššūkių gali atrodyti naujų instrumentų – vargonų-treniruoklių – kūrimas. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
V.Damerell: Techniškai tai tikrai pareikalavo daug paieškų, resursų ir pastangų, bet kartu tame buvo ir daug atradimo džiaugsmo.
Gailė Griciūtė: Mąstant apie sportą, norėjosi priartinti jį prie garsinių patirčių. Garsine inspiracija tapo viskas: tiek cypiantys sportbačiai aikštelėje, tiek kamuolio ritmiškas bumpsėjimas, taip pat rakečių, žirgų, vandens ar sniego sporto garsai. Galiausiai apsistojome ties neprofesionalaus sporto aplinka, kurioje save atpažįsta kiekvienas, net ir tik pažintiniais tikslais sportu besidomintis žmogus.
– Kaip kilo idėja naujiesiems instrumentams pasitelkti ir vargonus, ir treniruoklius?
V.Damerell: Mintis kurti treniruoklius-vargonus kilo dar rašant libretą, svarstant apie įsivaizduojamą veiksmo vietą. Tekstams pasipildžius egzistencinėmis šiuolaikinio, sportuojančio, savimi besirūpinančio žmogaus patirtimis, sporto klubas pasirodė esantis tam paranki erdvė. Tokioje hermetiškoje, labai specifiniams veiksmams sukurtoje vietoje visos po paviršiumi slypinčios įtampos, troškimai ir abejonės atrodo dar labiau sukoncentruotos.
Tuomet pastebėjau, jog mano kambaryje (tada gyvenau klebonijoje) stovėjęs fisharmonijos instrumentas turi panašumų su sporto klubuose esančiais ministeperiais. Tam, kad instrumentu būtų galima groti, reikia nuolat kojomis pumpuoti orą minant dumples. Taip išsivystė mintis sukurti visą seriją tokiu principu veikiančių instrumentų. Labai džiaugiuosi, kad šių fantazijų neapribojo buitiniai aspektai – atsirado ir išteklių, ir stipri bei kūrybinga techninė komanda.
G.Griciūtė: Svarstėme įvairių treniruoklių ir garso išgavimo mechanizmų sugretinimo galimybes, tačiau norėjome vientisos garsinės estetikos, todėl apsistojome ties vargonų vamzdžių išgaunamais garsais. Kartu su DIY (do it yourself) instrumentų kūrėju Sholto Dobie pavyko išrasti sporto treniruoklio, kuris atlieka pompos funkciją, ir vargonų vamzdžių derinį.
– Kaip šiais instrumentais išgaunamas garsas? Kuo jis ypatingas?
G.Griciūtė: Kiekvienas instrumentas turi savyje pompą, kuria treniruokliu į rezervuarą pumpuojamas oras, pučiamas į vamzdžius, ir kiekvienu juo pasiunčia garsą. Instrumentas-treniruoklis turi tam tikrą kiekį vamzdžių, tad ir skirtingų garsų – juos atidarant ir uždarant specialiais liežuvėliais galima išgauti tiek viengarsius, tiek skirtingus intervalus bei akordus. Taip pat dangstant vamzdžių burneles ir reguliuojant liežuvėlius galima „perderinti“ vamzdžius. Instrumentais galima išgauti tiek ilgus, tiek trumpus garsus. Be to,
repetuodami muzikantai atrado daug individualių išplėstinių technikų, kuriomis galima groti šiais instrumentais – tai vamzdžių gesimas, perkusiniai garsai, jautrus oro srovės reguliavimas ir t. t.
– Kas padiktavo muziką, kuri bus atliekama performanse? Kas ją atliks?
G.Griciūtė: Muzikai pagrindinė inspiracija buvo instrumentai. Jie sukonstruoti taip, kad jais būtų galima išgauti ilgus drouninius garsus, iš anksto numatant galimybę reguliuoti oro srovę ir perderinti vamzdžius, „žaisti“ jų nederėjimu, įvairiais sąskambiais bei rezonansais. Inspiracija muzikos estetikai tapo savitas instrumentų išsiderinimas ir techninės galimybės, kurios leidžia atrasti grožį išsiderinime, oro perpūtimuose, triukšmuose, netobulume, klaidose bei atsitiktinumuose.
Muziką atliks Vaidas Bartušas, Jūra Elena Šedytė, Agnė Semenovičiūtė, Gintarė Šmigelskytė, Justina Mykolaitytė ir Denisas Kolomyckis.
– Ką kitaip netradiciniai instrumentai gali atskleisti nei mums įprasti, naudojami klasikiniuose muzikos žanruose, pavyzdžiui, operoje?
G.Griciūtė: Netradiciniai instrumentai reikalauja netradicinio santykio su garsu, nevertinti pagal nusistovėjusius stereotipus, koks garsas yra geras, o koks – blogas, koks yra gražus, o koks – negražus. Nestandartiniai instrumentai skatina įsivesti savas taisykles, kokia garsinė estetika mums yra priimtina, tinkanti ir pageidaujama. Besimokant kurti tokiems instrumentams ir jais groti atsirado daug improvizacijos, atvirumo, smalsumo, intensyvaus klausymosi bei skirtingo derėjimo.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė
