– Kuo ypatinga koncertinė-edukacinė programa, kurią atliksite Vilniaus knygų mugėje?
– Programa skirta įvairaus amžiaus klausytojams – tiek jauniausiems, tiek vyresniems, kuriems įdomus simfoninio orkestro pasaulis ir jo veikimo principas. Tikslas – supažindinti žiūrovą su orkestro specifika, instrumentais, skambesio išgavimo ir grojimo būdais. Norime, kad profesionalusis menas būtų artimesnis, patrauklesnis, aktualus ir gerai pažįstamas platesniam ratui žmonių. Programa ypatinga savo koloritu, pagava, tai genialių kūrėjų muzika.
– Gal galite atskleisti, kokį repertuarą žadate atlikti renginio metu?
– Kadangi norime pritraukti kuo įvairesnį klausytoją, atliksime programą, kuri kausto dėmesį. Pasirinktas repertuaras itin spalvingas, leidžiantis atskleisti orkestro galimybes bei garso spalvų paletę. Jį sudarys, dramaturgine prasme, stiprūs kūriniai – pasaulyje gerai žinoma ir mėgstama muzika. Juk dramaturgija ir yra įrankis, naudojamas siekiant proporcingai išlaikyti klausytojo, stebėtojo dėmesį.
Vienas tokių stiprių kūrinių dramaturginėje plotmėje – S.Prokofjevo antroji siuita iš baleto „Romeo ir Džiuljeta“. Šis kūrinys turi galingą sprogstamąjį užtaisą – kompozitoriaus surinktos pagaviausios ir stipriausios temos iš baleto. Ryškus koloritas, jame skamba daug skirtingo tembro instrumentų, gausūs variniai, čelesta, arfa, saksofonas, bosinis klarnetas, anglų ragas, kurių skambesį jungia įtraukianti, pagavi melodinė linija.
– Ar tiesa, kad šis koncertas bus išskirtinis ir jums pačiam?
– Taip, su LNSO dirbu pirmą kartą.
– Jums, jaunam muzikui, tai – iššūkis? Kaip esate nusiteikęs?
– Manau, kad kiekvienam profesionalui, kaskart pradėjus dirbti su kitu kolektyvu, istorija tarsi prasideda iš naujo. Juk orkestras nėra instrumentų mašina, tai – gyvi, mąstantys žmonės, turintys savo individualų nusiteikimą, aukštąjį išsilavinimą, savą muzikavimo kokybę ir ilgą grojimo patirtį.
Su orkestro atlikėjais kuriame meną visi kartu, tai – kolektyvinis darbas, todėl pirmiausia reikia ieškoti žmogiško kontakto, siekiant per trumpiausią laiką išgauti kuo geriausią rezultatą. Tai – pirmasis šalies orkestras, pats esu nusiteikęs iš šių muzikų daug ko išmokti, kitaip būčiau kurčias ir kvailas.
– Kokia yra jūsų dirigavimo patirtis? Šiuo metu vis dar studijuojate?
– Taip, esu simfoninio dirigavimo magistrantas – laimė, teko pakliūti į Maestro prof. Juozo Domarko klasę. Savo dirigavimo veiklą pradėjau nuo choro dirigavimo Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau dirigavimą simfoniniam orkestrui, tobulinausi Vienos muzikos ir scenos menų universitete.
Prieš kelis metus buvau pakviestas darbuotis LNOBT. Teko koncertuoti su Čekijos Bohuslav Martinu filharmonijos, Austrijos Graco kamerinės filharmonijos, Vokietijos Hamburgo Camerata orkestrais. Paruošiau kelias programas su Kauno miesto simfoniniu orkestru. 2017 m. Vengrijos radijuje su Budapešto MAV simfoniniu orkestru išleidome ir įrašėme kompaktinį diską.
Kaip choro dirigentas koncertavau su Rygos Ave Sol kameriniu, Vienos Webern, Šiaulių valstybiniu kameriniu Polifonija chorais.
– Kaip manote, kokia yra esminė dirigento rolė orkestro struktūroje?
– Dirigentas bendradarbiauja su orkestro muzikais. Tai yra asmuo, atsakingas už dramaturginį kūrinio koncepcijos suvokimą, interpretaciją bei kūrinio realizavimą. Pirmiausia dirigentas teikia informaciją: kur, kokioje laiko atkarpoje, kokiu greičiu bei kokios kokybės garsą atlikėjai turi kartu realizuoti. Šią informaciją jis turi pateikti labai tiksliai, jis yra pirmasis orientyras ir saugumo garantas. Dar daugiau – galiausiai, dirigentas bent atlikimo momentu turėtų tapti, tam tikra prasme, ir dvasiniu lyderiu.
– Koks jausmas diriguoti orkestrui? Ką išgyvenate pasirodymo metu? O gal mąstote tik apie techninius dalykus?
– Techninis mąstymas yra būtinas repetuojant, kuomet svarbus tikslumas, informatyvumas. Koncertinio atlikimo metu paveikesnė, labiau įtraukianti yra dramaturginė plotmė, nors žinoma, negalima „pamesti“ aiškaus informacijos teikimo. Atlikėjas nebūtų atlikėjas, jeigu būtų anemiškas. Čia ir slypi sunkumas – kaip išlikti tiksliu, teikti precizišką informaciją; tačiau kartu – įsijausti į interpretaciją, nepametant kūrinio dramaturginės linijos, kvėpuojant kartu su muzikos tėkme laike, o jos mintimi, dvasia atsidurti už laiko ribų, kažkur transcendencijoje.
