Naujausiame orkestro spektaklyje „Skambantys skaičiai“ gvildenamos muzikos ir matematikos sąsajos. Ar muziką galima suskaičiuoti, o gal skaičiai moka šokti ir dainuoti? Atsakymų spektaklyje ieškos Madam Nulštein, kuri su orkestru spręs „muzematines“ lygtis bei kitus rebusus. Jei nebūtų matematikos, galbūt visi gyventumėte olose kaip pirmykščiai žmonės? Kas nutiktų, jei nebeliktų skaičių? Klausimų visgi kyla ir pačiai Madam Nulštein – juk pasaulis tai ne tik aiškumas, bet ir paslaptis…
Spektaklio premjera – kovo 3 d., LSPO salėje, Vilniuje, T. Ševčenkos g. 19 A. Kūrybinė komanda – aktorė ir režisierė Birutė Mar, aktorė Vitalija Mockevičiūtė, dailininkas Artūras Šimonis, kompozitorius Antanas Kučinskas, dirigentas-aranžuotojas Tadas Šileika ir scenarijaus autorė, poetė bei dramaturgė Daiva Čepauskaitė, kurią šiandien ir kalbiname prieš artėjančią premjerą.
– Esate žinoma poetė, dramaturgė, pjesių ir eilėraščių vaikams autorė. Kaip Jus pasiekė pasiūlymas kurti naująjį spektaklį „Skambantys skaičiai“? Kokie iššūkiai kyla rašant vaikams?
– Rašyti libretą-scenarijų naujam spektakliui vaikams man pasiūlė Antanas Kučinskas, orkestro meno vadovas repertuarui. Su Antanu lig šiol esame sukūrę gal tris operas vaikams, kurios buvo sėkmingai rodomos Klaipėdos muzikiniame teatre, todėl dirbti kartu man nebuvo nauja patirtis. Antano idėjos visada atrodė įdomios, kūrybingos, kurti su juo yra ir malonu, ir azartiška. Taip nutiko ir šį kartą. Antanas išdėstė savo sumanymą – sukurti spektaklį apie muzikos ir matematikos ryšį, papasakojo, kiek daug muzikoje yra skaičiavimo. Idėja man pasirodė labai įdomi, tik reikėjo sugalvoti, kaip ją realizuoti su orkestru. Lig šiol daugiausia rašydavau tekstą aktoriams, o čia reikėjo įsivaizduoti scenoje visą orkestrą – didelį sudėtingą personažą ar personažų grupę, kuri kalba ne žodžiais, bet muzikos garsų kalba.
Iššūkiai rašant vaikams yra tokie patys, kaip ir rašant suaugusiems. Rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria, jis nėra nei lengvesnis, nei paprastesnis. Reikia papasakoti istoriją, surasti būdą, kaip geriausiai atskleisti sumanymą. Rašant vaikams gal yra tam tikra specifika, reikalavimai – turinys tiri būti aiškus, suprantamas, kalba – atitinkanti vaiko suvokimą. Bet rašydama vaikams, nesistengiu visko suprimityvinti, pataikauti kažkokiam infantiliam požiūriui. Vaikai nėra naivūs, jie tik turi mažiau patirties nei suaugusieji. Rašant vaikams, manau, geriau būti šiek tiek priekyje, kad jie galėtų judėti pirmyn, o ne eiti jiems iš paskos. Jeigu kažko iki galo ir nesupras, nieko baisaus, galės paklausti ir pasidomėti.
– Ne paslaptis, kad prieš tampant rašytoja studijavote mediciną. Kaip šios studijos paveikė jūsų kūrybinę veiklą? Gal medicinos ir literatūros santykį panašiai galėtume lyginti su muzika ir matematika? Kas bendra tarp šių sferų?
– Manau, kad tiesiogiai – niekaip. Tačiau, kaip sako liaudies patarlė – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Turbūt tos žinios praverčia, nes rašant, kuriant įvairius personažus, prireikia įvairių patirčių. Ar medicinos ir literatūros santykį galėtume lyginti su muzikos ir matematikos santykiu, nežinau. Gal ir galima įžvelgti paralelę kaip tarp mokslo ir meno. Galbūt ir galima galvoti, kad medicina gydo kūną, o literatūra – sielą? Turbūt menas ir mokslas bando pažinti mus supantį pasaulį, jo sandarą, tik skirtingais būdais. Jie praplečia mūsų akiratį, papildo žinias ir parodo, kiek daug dar nežinome.
– Esate sukūrusi ne vieną pjesę vaikams, taip pat eilėraščių rinktinę „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Kaip jūsų kūryboje sąveikauja poezija ir dramaturgija?
– Poezija apskritai turbūt yra labiau mąstymo būdas, pasaulio matymo įrankis ar būdas suvokti pasaulį. Dramaturgija yra turbūt būdas tą pasaulį struktūruoti. Todėl manau, kad mano dramaturgijoje visada yra šiek tiek poezijos, o eilėraščiuose dramaturgijos. Tai persipina, juk esu tas pats žmogus. Mano kūryboje poezijos ir dramaturgijos santykis – draugiškas, kaimyniškas, giminiškas, nekomplikuotas, tuo pačiu savarankiškas, nepriklausomas ir universalus.
– Kokie veikėjai vyrauja spektaklyje „Skambantys skaičiai“? Kokių įspūdžių gali tikėtis jaunieji žiūrovai?
– Spektaklis sukonstruotas kaip pamoka mokykloje, todėl čia, žinoma, veikia mokytojai ir mokiniai. Mokytojai nori išmokyti savo dalyko, kuris jiems atrodo svarbiausias. Vienas mokytojas net labai panašus į genialųjį Albertą Einšteiną, bet, kaip sakoma, panašumas ir visi sutapimai – atsitiktiniai. Na, o mokiniai šiame spektaklyje yra pats orkestras – įvairiausi instrumentai su savo charakteriais. Kaip turbūt kiekvienoje įprastoje mokykloje mokiniai nelabai trokšta mokytis. Jie nori smagiai leisti laiką. Šio spektaklio metu žiūrovai turėtų gauti ir viena, ir kita – ir žinių, ir pramogą. Gal dar suvokimą, kad, kiek beskaičiuotume, kiek dėsnių beatrastume, mūsų pasaulyje visada lieka begalė paslapčių ir uždavinių, kurių šiandien negalime nei paaiškinti, nei išspręsti. Ir dėl to gyventi labai įdomu. Šiame spalvingame pasaulyje šalia tiksliausių paskaičiavimų visada lieka vietos mistikai, absurdui, netikėtumui.
– Kodėl kokybiška kūryba vaikams yra aktuali šiandien?
– Kokybiška kūryba vaikams yra aktuali ne tik šiandien, ji aktuali visada. Vaikai – visuomenės ir valstybės ateitis. Kokie jie užaugs, tokią ateitį ir turėsime. Jei auginsime nekokybiškai, atmestinai, neatsakingai, mūsų ateitis bus tiesiog nekokybiška. Tai tokia paprasta matematinė dedukcija...
– Kokie iššūkiai kyla kuriant muzikinį spektaklį, kai scenoje, greta aktorių, sėdi milžiniškas orkestras? Ar tai įkvėpia, ar, priešingai, kelia iššūkius?
– Taip, orkestras ir jo instrumentai man yra gana neįprastas veikėjas scenoje. Jis nekalba dramos kalba, negaliu jam tiesiog sukurti tekstą. Jis turi savo kalbą – muziką, bet spektaklis skiriasi nuo koncerto, kur pakanka tiesiog groti. Šiame muzikiniame spektaklyje orkestras ne tik gros, bet gaus ir pavaidinti. Orkestrantai be savo muzikinės partijos dar turi šiokius tokius vaidmenis, o jų atliekamą muziką bandžiau paversti bendros istorijos ar veiksmo dalimi. Mėginau kurti dialogą, naudodama muzikinį tekstą, kas man buvo nauja ir įdomu. Be to man pačiai buvo labai įdomu suvokti, kaip stipriai susiję muzika ir matematika, kiek skaičių galima sugroti, kiek garsų suskaičiuoti, ir kiek daug yra nesuskaičiuojama ir nesugrojama...
