Šio sezono dvi valandas trunkančio rečitalio programoje, kurią prieš mėnesį atlikėjas pristatė ir Vienos klausytojams, Viktoras pasirinko itin spalvingą ir ypatingo sudėtingumo kūrinių spektrą: Georgo Friedricho Händelio Siuita Nr. 5 E-dur (HWV 430); Ludwigo van Beethoveno Sonata cis-moll, op. 27, nr. 2 („Mėnesienos sonata“); Johanno Sebastiano Bacho Sarabanda g-moll iš Angliškosios siuitos nr. 3 g-moll (BWV 808); Claude’o Debussy „Canope“ („Kanopa“) iš „Preliudų“ ciklo antrosios knygos; Domenico Scarlatti Sonata d-moll; estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Alinai“ ir „Variacijos už Arinuškos sveikatą“; prancūzų vėlyvojo baroko epochos kūrėjo Jeano-Phillippe’o Rameau pjesės: „Le rappel des oiseaux“ („Paukščių sugrįžimas“), „La villageoise“ („Kaimietė“), „Les sauvages“ („Laukiniai“) ir „Tambourin“ („Tambūrinas“); Frederico Chopino garsioji Baladė g-moll, op. 23; efektingoji Aleksandro Scriabino Sonata Nr. 5 Fis-dur, op. 53.
Jo techniniai sugebėjimai yra sąžiningi ir tvirti, visada proporcingi atliekamai muzikai, bet ir leidžiantys įžiebti tikrą ugnį, kai to prireikia.
Turą už Atlanto pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis pradėjo lapkričio 27 d. koncertu ir paroda Toronte, Lietuvių namuose; po dviejų dienų jo laukė dar vienas pasirodymas – privatus koncertas pas žymų Lietuvos išeivį mediką Schmuelį Tatzą. Praeitą trečiadienį jo aistringas grojimas buvo avacijomis ir keturiais bisais palydėtas prestižinėje Niujorko „Carnegie Hall“. Šioje rečitalių šventovėje laimė groti yra nusišypsojusi vos keliems Lietuvos fortepijono menininkams, tarp jų – Gabrieliui Aleknai, Andriui Žlabiui, Kasparui Uinskui, Edvinui Minkštimui. Viešnagę už Atlanto Viktoras Paukštelis baigė vakarykščiu koncertu Lietuvos konsulate Niujorke, o savo muzikinį sezoną talentingas pianistas ketina užbaigti, koncertuodamas Paliesiaus dvare (Ignalinos r.) gruodžio 11 d.
Šiais metais žengti į „Cranegie Hall“ Viktorui teko antrą kartą gyvenime. Praeitų metų rugsėjį jis ten taip pat koncertavo, publikai žadą atėmęs muzikos ir judančių paveikslų rečitaliu. Tokį novatorišką ir netradicinį menininko pasirodymą tada labai palankiai įvertino įtakingas Niujorko muzikos leidinys „New York Concert Review“. Muzikos kritikas ir apžvalgininkas Davidas La Marcheʼas rašė:
„Profesionali, subalansuota bei išradingai sudaryta programa neturėtų būti retenybe šiuolaikiniame koncertų pasaulyje, bet taip yra. Štai kodėl pianisto iš Lietuvos Viktoro Paukštelio rečitalis Weill' io salėje buvo tokia šviežia bei tenkinanti alternatyva šiuolaikinei praktikai, tiek programos sudarymo, tiek atlikimo prasme.
Interpretacijų prasme, p. Paukštelio tiesioginis, neperkrautas priėjimas tarnavo puikiu kelrodžiu daugumai jo pasirinktų kūrinių. Jo didžiausia stiprybė yra natūralus, nepriekaištingas ritmo jausmas ir jautriai apibrėžtas dinaminis diapazonas. Jo techniniai sugebėjimai yra sąžiningi ir tvirti, visada proporcingi atliekamai muzikai, bet ir leidžiantys įžiebti tikrą ugnį, kai to prireikia.
Tai buvo miniatiūrų, supančių du didesnius kūrinius, Chopin'o Scherzo No. 1, Op. 30 ir Liszt'o Mefisto Valsas, vakaras. Programa (dėkui dievui, be pertraukos) pasižymėjo vidine logika ir energija. Dviejų išradingiausių Baroko eros kompozitorių, Domenico Scarlatti ir Jean-Philippe Rameau kūriniai sudarė koncerto muzikinį bei dvasinį centrą. Scarlatti sonatos, visada laukiamos, bet retai teatliekamos, buvo pianisto vizitine kortele.
Būdamas apdovanotas muzikantas, Victor Paukštelis yra taip pat talentingas ir žinomas tapytojas.
Trys šie vienos dalies šedevrai buvo atlikti paeiliui, beveik be pauzės, bet apibrėžtai ir išraiškingai. V. Paukštelis naudojo abu pedalus taupiai ir protingai. Scarlatti kaip kompozitorius pasižymi didžiule ritmo energija bei jo grynumu, o taip pat neįprastu išradingumu harmonijoje, ir tatai buvo akivaizdu šiose interpretacijose. Kai aš girdžiu taip grojamą Scarlatti, dar sykį pajuntu, kaip nepakankamai įvertintas šis kompozitorius. Rameau, kaip ir Scarlatti, išplėtė klavišinių technines bei interpretatyvines ribas. Šiam koncertui pianistas pasirinko aiškiai programinius Rameau kūrinius, tokius kaip La Poule, ir virtuozinius smaragdus kaip Les Tourbillons ir Les Savages. Tai yra p. Paukštelio amato dalis, ir jis šiuos kūrinius atliko blizgančiai. Jo originalus priėjimas prie šiuolaikinio koncertinio didžiojo rojalio leidžia manyti, kad būtų didelis malonumas išgirsti jį atliekant Rameau ir Scarlatti instrumentu (klavesinu), kuriam jiedu rašė.
Tariamasis Schumann'o Kinderszenen paprastumas slepia begalę interpretavimo galimybių, detalių. Pianisto atlikimas pasižymėjo ištikimybe autoriaus tempo bei dinamikos nurodymams, kas šiaip jau nėra dažna. Tačiau jo priėjimas buvo spontaniškesnis ir turėjo daugiau fantazijos, nei aš paprastai asocijuoju su šiuo ciklu, ypač dalyse Fürchtenmachen ir Bittendes Kind. Dvi elegiškiausios dalys, Träumerei ir Der Dichter Spricht, buvo asketiškos, sulaikytos ir dėl to labiau paveikios.
Nors labai žaviuosi p. Paukštelio programos architektūra ir būdais kaip jis sukuria santykius tarp skirtingų istorinių periodų kūrinių, jutau kad Debussy Preliudijoms, įterptoms tarp Schumann'o ir Chopin'o, pritrūko erdvės. Canope (#10) ir Feu D'Artifices (#12) iš 2-jo tomo buvo gerai sugroti, tačiau platesnė spalvų paletė padarytų juos gyvesniais. Tai kūriniai iš visiškai kito garsų pasaulio. Tiek publika, tiek pianistas galėtų leisti sau daugiau laiko, kad pailsėtų ausis ir išgirstų šiuos kūrinius šviežiai.
Vienas is didelių šio koncerto malonumų buvo klausytis, kaip p. Paukštelis sprendė Weill'io salės akustikos ir jos rojalio paslaptis. Lyriniuose pasažuose jis sugebėjo sukurti gražų, aksominį toną, ypač pastebimą Chopin'o Scherzo viduryje, o taip pat rimtyje prieš audrą Liszt'o Mefisto Valso pabaigoje. Tačiau, kai jam reikėjo sukaupti visą pirotechniką, esančią šiuose kūriniuose, jis niekada neforsavo garso. Liszt'o kūrinio pabaiga buvo iš tiesų įspūdingas kontroliuojamas užsimiršimas.
Būdamas apdovanotas muzikantas, Victor Paukštelis yra taip pat talentingas ir žinomas tapytojas. Mačiau jo tapybos darbus, ir jie patvirtina įspūdį, kad jis yra ypač individualus menininkas su labai aiškia vizija. Laukiu jį netrukus išgirsti vėl.“
