Orkestro veikla prasidėjo Sąjūdžio metais ir klostėsi lygiagrečiai su atkurtos Nepriklausomybės istorija. G. Rinkevičius ir jo vodovaujamas kolektyvas tapo vienu iš jaunos valstybės, įsiaudrinusios visuomenės atsinaujinimo simbolių. Orkestro parengtos programos buvo lyg repertuarinis sprogimas sostinės muzikiniame gyvenime. Ambicingasis dirigentas pristatė Lietuvos publikai negirdėtus monumentalius kūrinius. Vėliau sėkmingai buvo įgyvendinti sceniniai operų pastatymai, orkestras išvyko į koncertinius turus įvairiose Europos šalyse.
Kai XX amžiaus III dešimtmetyje tuometinėje Lietuvos sostinėje Kaune kompozitorius Vytautas Bacevičius konstruktyvistinės „mašinų poezijos“ estetikos įtakoje sukomponavo „Elektrinę poemą“, vieni iš jos šaipėsi, kiti gyrė. O pačiam kompozitoriui „rūpėjo pagauti tuos gyvenimo pradus, kurie charakterizuoja mūsų XX a. dvasią. Pagrindinius šio kūrinio bruožus sudaro nepaprastai gyvas gyvenimo pulsas ir mašinizmas, kurie ir charakterizuoja mūsų elektros amžių“.
Pagal šį kūrinį pavadintoje programoje G. Rinkevičius ir jo vadovaujamas LVSO dar atliks „Pavasario linksmybes“ – Kristijono Donelaičio įkvėptą ir XXI a. pradžioje sukurtą kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrinį, pradedantį „Metų“ ciklą, kurio 4 dalis autorius skyrė vis kitai atlikėjų sudėčiai. „Donelaičiui labiau tiktų akmenys, molinukai, lankas, šiaudo birbynė“, – sakė kompozitorius, tačiau spalvingiems „Pavasario linksmybių“ vaizdams atkurti pasirinko simfoninį orkestrą. Pasak muzikologo Lino Paulauskio, „atrodo, kad čia kompozitorius grįžta prie savo šaknų – tik dabar be liaudies muzikos stilizacijų – siekdamas pačios šerdies, tokios pirmapradės ir esmingos muzikos, kokia tik gali būti – taip kaip saulė šviečia, sniegas tirpsta ir gyvybė atbunda“.
Minėti V. Bacevičiaus ir B. Kutavičiaus kūriniai jau priklauso auksiniam lietuvių simfoninės muzikos lobynui, į nūdienos klausytoją prabylantys gaivia muzikos kalba, kurios neužklojo istorijos dulkės.
Su simfoniniu orkestru muzikuos užsienio publikos dėmesio ir kritikų pripažinimo sulaukusi solistė Justina Gringytė (mecosopranas). Tarptautinę karjerą daranti ir perfekcioniste save vadinanti lietuvaitė koncertuoja didžiosiose pasaulio scenose, kuria vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Vilnius City Opera pastatymuose. Tiek kolegas, tiek klausytojų auditoriją ji užburia artistiškumu ir tobula vokalinė technika, kurią dienraštis The Times pavadino „verčiančia iš kojų“. Tai itin ryški ir savito braižo atlikėja. Operinio dainavimo subtilybių ji mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Karališkajame Velso muzikos ir teatro koledže, Nacionalinės operos studijoje Londone, stažavosi Covent Gardeno operos teatre.
J. Gringytės ir orkestro interpretacijoje išgirsime XX a. pradžioje sukurtus kūrinius mecosopranui ir simfoniniam orkestrui – prancūzų impresionisto Maurice‘o Ravelio „Shecherazade“ ir ispanų kompozicinės mokyklos atstovo Manuelio de Fallos „El amor brujo“.
XX a. vidurio muzikos istorijai ir britų kompozicinei mokyklai atstovaus LVSO atliekami Benjamino Britteno „Keturi jūros interliudai“ / „4 Sea interludes“ iš operos „Peteris Graimsas“ / „Peter Grimes“. Ši opera yra vienas sudėtingiausių kūrinių muzikos istorijoje, pagal siužetą, tragizmą ir muzikinę kalbą prilygstantis siaubo filmui. Opera pasakoja istoriją apie žveją, kuris apkaltinamas vaiko nužudymu. Iki pat operos finalo lieka neaišku – įvykdė jis nusikaltimą, ar ne. Pagal savo tematiką „Keturi jūros interliudai“, muzikos garsais tapantys permainingus jūros paveikslus, geriausiai tinka skambėti būtent uostamiestyje.