Per tiek šimtmečių pakito nedaug kas, kaip pasakoja vasario 21–25 d. Vilnius City Operos „Fauste“ pasirodysiantis Edgaras Montvidas, jam pačiam studijų laikais teko sliūkinti į operos teatro apšvietėjų kambarėlį ir ten iki vakaro laukti savo dievaičio koncerto – juk pats tuo metu pinigų jis neturėjo. Na, o kaip juokauja režisierė Dalia Ibelhauptaitė, šiandien studentai lipa per Kongresų rūmų langus tam, kad išvystų patį E.Montvidą. Būtent „Faustas“ tapo brangiausiu pastatymu VCO istorijoje, tad šia proga nusprendėme išsiaiškinti kartą ir visiems laikams, kodėl gi opera yra pats brangiausias menas, į kurį iki šiandien lipama pro langus?
Visų pirma, visiems atrodo savaime suprantama, jog geras rūbas kainuoja daug, kaip ir patogi avalynė, patikima statybų konstrukcija, profesionalus patalpų apšvietimas, patrauklus dizainas ir t.t. Kaip savaime suprantama yra ir tai, jog savo amato meistrai dažnai yra apmokami kur kas brangiau, nei eiliniai jų kolegos. Tad, paprastai tariant, yra skirtumas, ar apsirengus močiutės rūbais padainuoti tėvų baliuje, ar su tikru kostiumu atlikti ariją scenoje. Atrodytų visiems suprantama, tačiau tai, ką mes dažnai pamirštame apsvaiginti operos muzikos ir vaizdų, – skaičiuoti.
Jei esate dažnas menų, teatro lankytojas, galite palyginti savo patirtis, tarkime, parodoje, kine, dramos teatre, na ir operoje. Parodoje eksponuojamiems meno kūriniams sukurti reikėjo daug menininko praktikos, darbo valandų, medžiagų, erdvės, tačiau kartą sukurti, jie gali būti eksponuojami daugybę kartų, palyginus lengvai būti pervežami ir prisitaikyti prie naujų erdvių. Panašiai ir su kinu, tik jo kūryba įtraukia kartais net šimtais didesnį žmonių kiekį ir vis dėlto, kiekvieną kartą jums žiūrint filmą, tie žmonės jau dirba kitus darbus, arba už savo milijoninius atlygius (jei kalbame apie Holivudą) ilsisi privačiose salose. Dramos teatras, savotiškai artimiausias operai tuo, jog čia kas kartą viskas turi įvykti iš naujo, gyvai: gęsta šviesos, užsidega vaidybos aikštelė, pasirodo aktoriai, scenografija, kostiumai, rekvizitas, galbūt girdime muziką... Tačiau net ir didžiausios, tarkime, Shakespeare‘o pjesės sutalpina 15–20 personažų. Maža to, dalis jų gali būti atliekami to paties aktoriaus, skirtingose scenose, skirtingu kostiumu... Na ir opera.
Opera prasideda nuo... orkestro. Atėję į salę, pirmiausia girdime jų derinamų instrumentų garsus. Ar kada pagalvojote, jog dar net neprigesus salės šviesoms, jūs jau girdite (jei tai viena populiaresnių G.Puccini ar G.Verdi operų) apie 80-ies aukštąjį muzikinį išsilavinimą turinčių savo srities profesionalų darbą? Ir kiekvienas iš jų valdo rankų darbo medžio, vario ir kitų medžiagų muzikinius instrumentus, kurių priežiūra – lyg antri kasdieniai muzikanto namų darbai, po pirmųjų – nuolatinės praktikos ir naujų kūrinių mokymosi. Tai – jau nemaža jūsų bilieto kainos dalis. Jei ne didžiausia, – juk jie kuria muziką.
Tada išvystame dirigentą, – asmenį, kurio rankose tą vakarą bus jūsų laikas. Juk jis visuomet gali suskubėti ar šiek tiek sulėtinti kūrinio tempą, atsižvelgdamas ne tik į savo nuotaiką, bet ir to vakaro atmosferą, o gal ir solistų savijautą. Na, jau neminint to fakto, jog Maestro vadovauja visai muzikinei kūrinio interpretacijai, nesvarbu kiek į ją bebūtų įsikišusi režisieriaus ranka ar akis. Kaip dažnai mėgsta sakyti Gintaras Rinkevičius – dirigentas yra amžinas studentas. Iš tiesų, tai yra žmonės, pasirinkę tokią profesiją, kurioje svarbus ne pats tobulumas, o nuolatinis jo siekis ir žingeidumas. Tad, galbūt, dirigentas yra tik vienas, tačiau jo mokslai, kasdienis žinių bagažo kaupimas ir fizinis bei psichologinis darbas spektaklio metu tampa bene neįkainojami.
Grįžtant prie žemiškesnių dalykų, dabar jau atsiveria apšviesta scena, kur matome scenografiją, rekvizitą, galbūt jau ir statistus, ar chorą, o gal ir šokėjus, kiekvieną iš jų aprengtą vienetiniu, specialiai pasiūtu kostiumu, kurį galbūt eigoje teks ir ne kartą pakeisti. Taip, viename sakinyje ką tik galėjo tilpti iki 150 žmonių (iš tiesų, viename Anglijos nacionalinės operos pastatyme dalyvavo 210 atlikėjų, o tame pačiame teatre statytą operą „Karas ir taika“ sudaro 58 solinės rolės, 80 choristų ir 17 aktorių...): vidutiniškai tai yra apie 50 žmonių choras, galimai 20-30 šokėjų trupė ir dar 10–15 statistų. Už kiekvieno iš jų pastatykite dar bent po du žmones ir taip surinksite ne tik teatro administraciją, kuri tvarko kasdienius ir buitinius teatro darbus, nuo internetinio puslapio iki persirengimo kambarių švaros, bet ir aptarnaujantį scenos personalą. Na, bet pastarąją komandą galima būtų dar plėsti, juk kiekviena rekvizito detalė yra prižiūrima vadinamų butaforų, kiekvieną spektaklį atkartojančių tikslų scenografo sumąstytą ir teatro dirbtuvėse specialiai sukurtą vaizdą. Na, o šiuo vaizdu manipuliuoja ne tik brangi scenos įranga, bet ir ją valdantys operatoriai, o kitą kartą (kaip Kongresų rūmuose) gyva žmogaus jėga – apie 10-ies technikų komanda, operuojanti scenografija. Pastariesiems vadovauja spektaklio vedėjai ir jų asistentai, užtikrinantys, jog kūrinys kas kartą bus pristatytas toks, kokį repeticijų metu jį sukūrė režisierius. Pastarasis, kartu su scenografu ir kostiumų dailininkais naujiems pastatymams rengiasi kartais net metus iki jo produkcijos ir repeticijų pradžios, ir, žinoma, kiekvienam iš jų talkina po vieną, jei ne du, asistentus.
Ir mes dar net nepriėjome iki solistų, kurių pagrindinis instrumentas – balsas dažnai vadinamas tiesiog gamtos ar Dievo dovana, nors ir lavinamas metų metus moksluose. Na, o prie jų išvaizdos dirba ne tik pats kostiumas, bet ir jo dizaineris, siuvėjai, aprengėjos, grimerės, šukuosenų meistrai... galima tęsti ir tęsti. Tad ar vaizdas tampa jau ryškesnis? Ak, apie ryškumą – šviesos! Tai, kas yra kiekviename spektaklyje, bet dažnai yra „nepamatoma“. Geriausias apšvietimas dažnai bus tas, kuris sukurs tokią tikslią ir įtikinamą atmosferą, jog jums net nekils minčių pagalvoti apie tai, kelių žmonių komanda, vadovaujama šviesų dailininko, šimtais prožektorių ir didžiule programine įranga kūrė tai, kas veiksme atrodo lyg gyvas natiurmortas. Žinoma, tai sunaudoja begalę elektros, o be to gali ir bet kuriuo metu subyrėti, tiesiog... perdegus tokiam neamžinam daiktui, kaip lemputė!
Ir jūs juk suprantate, jog neįmanoma įvardinti kiekvieno, prisiliečiančio prie, atrodytų, eilinio spektaklio sukūrimo. Net publikai niekad nematoma scenos valytoja yra ypatingai svarbi pasirodymo dalis! Nekalbant apie bendrą švaros poreikį, operoje dulkės – didžiausias solistų priešas, galintis atimti jų balsą. Sudėtinga net pradėti įsivaizduoti, ne tik kiek kainuoja kiekvieno spektaklio gamyba (dekoracijos, kostiumai ir t.t.), bet ir visi atlygiai atlikėjams. Na, o jei atlygis orkestrui, chorui, šokėjams dar gali įtilpti į kažkokius įsivaizduojamus rėmus, ypatingai, jei kalbėtume apie valstybinį teatrą ir darbo principą etatais, tuomet atskira realybe galima pavadinti solistų atlygius.
Didieji pasaulio teatrai, norintys prisivilioti pagrindines žvaigždes, pripažįsta mokantys didžiulius pinigus, o be to, turintys planuoti bent 5-eriems metams į priekį ir rungtis viso pasaulio masteliu – tarp Niujorko ir Milano. Nors atlyginimai visuomet išlieka konfidencialūs, yra paskleista gandų, jog tokios divos kaip Angela Gheorghiu už vieną pasirodymą gali užsiprašyti iki 15 000 svarų… O kai kurie tenorai – ir iki 25 000... Ir net jei teatro siūlomas laikas bei piniginė suma sutaps su atlikėjo pageidavimais, tokio lygio operos solistas nevyks dainuoti bet kokios rolės – jis žino, ką tuo metu norėtų atlikti. Nepamirškime, jog visos derybos vyksta per agentus, pasiimančius bent 15 proc. atlygio, tad jie visuomet suinteresuoti jo kėlimu. Dėl šios priežasties pagrindiniai pasaulio operos teatrai ir jų vadybininkai kasmet vykdo susitikimus, kurių metu nustato bendrai sutartas pageidavimų „lubas“, norėdami išvengti situacijų, kuriose būtų tikinami, jog „kiti pasiryžę mokėti daugiau“. Pasak jų, tai – vienintelis būdas išlaikyti apčiuopiamas ribas. Bet čia mes kalbame apie vadinamus A lygio teatrus, kaip La Scala, Covent Gardenas, Metropolitenas. Mažesniųjų teatrų rinka kiek platesnė, – joje figūruoja daugiau skirtingų ir „pageidaujamų“ pavardžių, tad ir atlyginimai varijuoja atitinkamai.
Beje, faktas, jog Vakaruose bilietai į operą yra bent 5 kartus brangesni, nei Lietuvoje. Net jei pigiausi, pavyzdžiui Londono scenose, siekia vos 3 svarus, – vidurkis staigiai šokteli, apžvelgus brangiausias vietas, neretai kainuojančias bene 200 svarų. Tiesa, Lietuvoje teatruose gana retai propaguojami šie pigiausi, stovimi bilietai. Kita tiesa ta, kad pigiausios sėdimos vietos dažniausiai yra gana įkandamos kainos, o ir pardavimai retai būna tokie didžiuliai. Žinoma, niekuomet nereikia pamiršti, jog mažiausia kaina dažnai lemia žymiai prastesnį, nepilną scenos vaizdą.
Čia prisideda ir kitas faktorius, jog Vakarų operos ir net dramos (dauguma) yra perėję į premjerinių teatrų formą. Tai reiškia, jog čia atsisakyta repertuarinio principo, kuomet spektaklis rodomas 20 metų po kartą į mėnesį. Vietoje to, siekiant išlaikyti spektaklius aktualius ir kokybiškus, jie, po pirmųjų premjerų, parodomi mėnesį laiko, apie 10 kartų (solistai privalo saugoti savo balsus ir dažnai pagrindinių rolių atlikti kasdien nėra įmanoma, tad reikia daryti pauzes tarp pasirodymų), ar tiek, kiek reikalinga tam, kad atsipirktų pastatymas, bei apsilankytų maksimalus apskaičiuotas suinteresuotos publikos skaičius. Vėliau, priklausomai nuo pastatymo sėkmės, gali būti rengiami atnaujinimai, kuriems iš naujo renkami solistai, tariamasi dėl repeticijų, datų ir vėl rodoma, taip vadinamas „blokas“ iki 10 spektaklių. Iš esmės operų pastatymai niekuomet pilnai neatsiperka ir save išlaiko tik rodomi, o nauji spektakliai kuriami už mecenatų pinigus. Net valstybės dotuojami teatrai prisiduria iš privačių lėšų, jei to neturėtų, jų pastatymai atrodytų gana skurdžiai.
Šiandien operos teatrai kaip išmanydami stengiasi sumažinti didžiules šio žanro išlaidas, siekdami panaikinti jo „snobišką“ statusą ir priartinti prie kasdienio žmogaus poreikių ir galimybių. To dėka gimsta naujos kūrybos formos, – tarkime, bendradarbiavimai tarp kelių skirtingų teatrų, tokiu būdu pasidalinant pastatymo išlaidas, ne tik palengvinant didžiųjų teatrų dalią, bet ir suteikiant kartais net neeilines galimybes mažesniems teatrams į savo sceną atgabenti jiems vieniems neįkandamos kokybės reginius. Be to, sparčiai populiarėja ir Lietuvą pasiekiančios tiesioginės vaizdo transliacijos, kurios kai kuriuose megapoliuose yra rodomos ir miestų aikštėse.
Vis dėlto, kad ir kiek kainuotų, į operą žvelgiama kaip į vertybę, kurią turėti ir didžiuotis turi kiekviena šalis. Ir tai yra tiesa. Nesvarbu, ar šalyje veiktų tik valstybės dotuojamos, ar ir nepriklausomos, mecenatų lėšomis išlaikomos trupės. Šiandien opera, kaip niekada anksčiau, atgyja ir augina savo auditorijos skaičių visame pasaulyje. Kodėl? Nes opera įkvepia, provokuoja, savo gyvybe išjudina kiekvieną stebinčiojo ir klausančiojo ląstelę, o kitiems net atveria kitokio gyvenimo galimybes. Visa tai gimsta iš kunkuliuojančio jos kompleksiškumo, turtingo muzikiniais, draminiais ir vizualiaisiais sluoksniais. Ir visgi ši „sluoksniuotė“ turi ir savo piniginę pusę. Kaip sako kūrėjai, į operą dažnai žiūrima kaip į pinigus siurbiančią instituciją, bet ji toli gražu ne tokia. Nors ir valdoma kaip verslas, ji visų pirma yra pelnu nekvepiantis biznis, o greičiau visuomeninė paslauga. O tokio pobūdžio paslaugos, ilgainiui neremiamos, iš tiesų tampa priklausomos nuo privačių lėšų ir virsta uždarais klubais.