Grupės vokalisto Šarūno Joneikio kalbos netruko suteikti koncertui lenkišką atspalvį, į salę išplasnojo keli sparnuoti išsireiškimai, tad nenustebkit iš draugų išgirdę, pavyzdžiui, palyginimą „geras kaip Vroclavas“. Pasirodo, Šarūnas kitą savaitę pusmečiui iškeliauja į kaimyninę šalį studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą. Vis dėlto jis pats perkvalifikavo koncertą iš atsisveikinimo į sveikinimų – publika draugiškai paplojo gimtadienį šventusiems Daivutei, Saulutei ir Lukui, ir pamažu barą užvaldė šventiška nuotaika.
Siūbavo ne tik publika, bet ir paveikslai, kuriais nukabinėtos „Studio 9“ sienos. Ant baro kėdžių ėmė lipti matomumą vertinančios merginos. Pirmoji buvo apytrumpių plaukų ir greitai nulipo, antroji – visai trumpų plaukų, kaip filmo „Žanos d‘Ark aistra“ (1928) protagonistės, ir išbuvo ant savojo postamento kone iki renginio pabaigos. Nesu tikras, kaip plaukų ilgumas susijęs su stovėjimu ant kėdžių, bet akivaizdu, kad ilgiausiai ant jų išstovi tos, kurių plaukai trumpiausi.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Pastaruoju metu „Garbanoto Bosisto“ koncertai išsiskiria geru įgarsinimu, tai galioja ir šiam jų pasirodymui – nereikėjo įtempti klausos, norint įsiklausyti į individualų gitarų ar būgnų skambesį, vyrišką ar moterišką vokalą, ir bendras jų garsumas nesikėsino į publikos komfortą.
O įsiklausyti buvo į ką – lyg karštas vynas ausis šildė žaviosios Gabrielės Tamutytės balsas, ugningai spygčiojo ir aidėjo Manto Joneikio gitara išgaunamos gaidos, kojas judėti skatino Augustino Čoboto bosinės gitaros partijos, širdys plakė būgninko Narimanto Besakirsko diktuojamu ritmu, o Šarūnas Joneikis džiugino ne tik aukštu balsu, bet ir lūpinės armonikėlės bei akustinės gitaros grojimu. Nenuostabu, kad muzikantams įsigrojus salėje abejingų neliko, neatmetant nė staliuko, kur sėdėjo muzikantų giminės.
Grupės kūryboje dominuoja ilgos – maždaug penkių–septynių minučių trukmės – kompozicijos, įtraukiančios klausytoją į transą, primenantį geriausių praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio psichodelinio roko grupių kurtą atmosferą. Anglų kalboje tokiais atvejais vartojamas būdvardis tribal, nes pirmykštėms gentims ir kai kurioms dabarties mažoms bendruomenėms yra labai svarbi muzikinio ritmo pajauta ir šio ritmo sąsaja su pačiu bendruomeniškumu. Tokia – gentinė, bendruomeninė – energija liejosi per kraštus ir ketvirtadienį. „Grokit savo kūnais!“ – šūkčiojo Šarūnas Joneikis.
Nežinau, ar šalia manęs prie staliuko stovėję du ispanakalbiai vyrai buvo sužavėti grupės muzikos ir renginio atmosferos, bet mane sužavėjo jau pats faktas, kad mūsiškių koncertą aplankė užsieniečiai, o tokių buvo ir daugiau. Reikia tikėtis, kad grįžę namo visi jie įvairiomis kalbomis paskleis pasakojimus apie didžiules muzikantų užnugary besisukiojusias planetas (vokalistas šias vizualizacijas pakrikštijo „vaizdų nuo tilto“ vardu) arba „Oh, My Brother“ priedainio skandavimo akciją (ji gavo kodinį pavadinimą „Gedimino laikų bunkeris“) ir mes visi tapsime garsūs (penkiolikai minučių, žinoma).
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Muzikantų improvizacijos ir publikos generuojama energija pasiekė kulminaciją, kai salėje buvo išjungta šviesa ir per rankas imtos siųsti grupės nupirktos tulpės, o Šarūnas ir Gabrielė užtraukė: „You are so beautiful, my girl!“ Buvo gražu žiūrėti, kaip, pasigirdus „elfų dainelei“, jiems pritarė ne vienos lūpos. Vėliau šios lūpos niekaip nenorėjo skirtis su grupe, atgrojusia daugiau nei dvi valandas, ir reikalavo: „Pakartot!“ Nusilenkę grupės nariai grįžo į sceną ir sugrojo pagreitintą „Led Zeppelin“ dainos „Whole Lotta Love“ koverį ir šia džiugia bei prakaituota nata vakaras buvo baigtas.
Po koncerto liko tik prisiminimai ir grupės logotipas ant rankos, bet viena nuo kito šiuo atveju nelabai tesiskiria: atminties rašalas lygiai taip pat nubluks ir išsitrins, kaip ir štampas ant riešo. Užtat liks už penkis litus įsigytas minialbumas „Venera“ ir viltis dar išgirsti „Garbanotą Bosistą“ kitoj vietoj ir kitu laiku.
