Paprašius išskirti asmeniškai reikšmingiausius savo kūrinius, ji sakė, kad „yra kūrinių, kuriuos parašius, jie mane pačią nustebina“ ir kaip tokio kūrinio pavyzdį ji pateikė festivaliui „Gaida“ specialiai kurtą „Âkâshą“.
„Tuomet kiekvienas styginis turėjo mažiuką mikrofoną, tačiau po premjeros supratau – neįmanoma, jog kiekvienas pasaulio orkestras turėtų tokias galimybes, – pasakojo ji. – Vis dėlto, visai netikėtai Švedijos ansamblis paprašė, jog perrašyčiau muziką akustiniams instrumentams. Kai išklausiau jų atlikimo, man net šiurpai kūnu ėjo, vidų ašaros sukaustė.“
Šiuo metu E.Medekšaitė ne tik kuria muziką, laiminčią geriausiuose pasaulio konkursuose. Ji gyvena Dunhame, Šiaurės Anglijoje, kurioje dėsto kompoziciją bei moko vaikus groti fortepijonu.
Mala košę ar Malakosha?
– Prestižinį „Global Music Awards“ pelnėte už kompoziciją „Malakosha“. Taip pat žinoma, jog į savo kūrybą komponuojate ir Rytų tradiciją, konkrečiai – indų ragą.
– Nors lietuvių kalba yra viena archajiškiausių pasaulio kalbų, mane stebina, kad lietuviai pavadinimą „Malakosha“ kirčiuoja priešpaskutiniame skiemenyje (taip pašnekovė reagavo į tai, kaip pokalbio metu buvo ištartas pavadinimas, – aut. past.).
Šį įrašą padariau dar prieš pandemiją ir į koncertą pasikviečiau vieną lietuvę gydytoją, nes gyveno netoliese. Prieš pasirodymą ji pasidalijo pastebėjimu, kad „Malakosha“ gražus pavadinimas, ir paklausė, ar tai turi ką nors bendro su „mala košę“? Ir aš atsakiau, kad pagaliau bent vienas lietuvis kažką atrado!
– Tai ir buvo pirminė šios ragos pasirinkimo priežastis ar tiesiog džiaugėtės žaidybiškumu?
– Taip, žaidžiau tuo. O kaip aš pasirenku ragas? Tai turiu tokią knygą, kurioje užrašyta daug ragų (pašnekovė tuo metu rodė leidinį, kuriame iš tiesų kirčio ženklas uždėtas ant pirmojo skiemens, – aut. past.) Tas „a“ turėtų būti kaip mūsų „ą“!
– Kai kalbiesi su daug pasiekusiu menininku, galvoji, kad kiekvienas kūrinys yra itin apmąstyto plano dalis... Bet apie ką ši raga iš tiesų?
– „Malakoshą“ dažniausiai atlieka antrąją nakties dalį. Ši raga yra malda, aprūpinanti taikos jausmu. Todėl ji sudaryta viso labo iš penkių garsų... Man taip pat labai patiko audinys, kurį išsirinkau. Tai buvo visiškai paprasti kvadratukai ir kiekviename jų sugalvojau išskirti tam tikrą spalvą, audinio struktūrą. Taip besikartojant segmentams, audinys plečiasi, bet pabaigoje atsiveria vaizdas, kuris galiausiai nueina į absoliučią destrukciją.
Kai struktūra tampa erdve kūrybai
– Tyrėjo Christopherio Foxo manymu, vienas esminių jūsų gyvenimo etapų yra 1997–2001 metai, kuomet ėmėtės tekstilės studijų.
– Muzikos pradėjau mokytis keleriais metais vėliau, nei Lietuvoje buvo įprasta, tad turėjau kelerius metus, iki kol galėjau imtis kompozicijos studijų Akademijoje. Dėl šios priežasties įstojau į KTU tekstilės ir dizaino technologijas, kur įgijau bakalauro ir magistro laipsnius, todėl apie audinius žinau labai gerai...
– O koks jūsų pačios sukurtas tekstilės kūrinys yra jums artimiausias?
– Tai mano magistro darbas. Kiekvienas tekstilininkas buvo siunčiamas į skirtingus fabrikus. Man pasisekė, nes dirbau su italais, o jie turėjo tikros vilnos. Tad nuaudžiau vilnonius pledus, kuriuos išskleidus, tu dingsti. Pamenu, jog tris iš jų pasiėmė dėstytojai, o du turiu pati. Rodos, vienas, labai minimalistinis, kuriame po pūkais matosi škotiškas raštas, tebėra Lietuvoje.
– Net kurdama pledus bandote laikytis savo kaip kūrėjos identiteto. Sakėte, kad daugiau nėra panašaus tipo menininkų. Bet savo disertacijoje minite, jog didelę įtaką jums padarė JAV kompozitorius Mortonas Feldmanas.
– Be abejo, yra žmonių, užsiimančių panašia kūryba. Vienas britų kompozitorius atliko tyrimą bei bandė totaliai raštą konvertuoti į muziką ir atvirkščiai. Jis pamatė, kad visiškai preciziškai to padaryti neįmanoma, nes atsiranda labai daug klaidų. O M.Feldmanas, nors ir turėjo savo struktūrą, kūrė remdamasis intuicija – žaidė su natų ilgumais.
Kaip ir buvo rašyta mano minėto brito tyrime, technologiškai audime matome baltą ir juodą struktūrą. Bet itin svarbu, kaip šis audinys susipina, kokie tarpai tarp jų. Yra bent dešimt parametrų, kurių valdyti neišeina dėl paprasčiausio audimo proceso. Tačiau tame yra labai daug laisvės ir interpretacijos.
– Keista, jog jūs muziką kuriate ne vien intuicijos pagrindu. Ją konstruojant, reikalingas ir racionalumo, meninio tyrimo pagrindas. Visgi žiūrėdama Miko Žukausko klipą „Tekstilė“, sukurtą „Oscillum“ motyvais, prisiminiau frazeologizmą „užkabinti širdies stygą“.
– Struktūra yra priemonė kurti muziką. Dažniausiai kūryba prasideda iš tokių kvadratukų (vaizdo pokalbyje kompozitorė rodė savo juodraščius, – aut. past.) ir tada tu bandai surasti, kaip šį pynimą padaryti išskirtiniu. Kaip paprastą, primityvią ir net nuobodžią struktūrą paversti į muziką? Tiesa, kartais ir neišeina.
Tai tarsi rankdarbiai – tekstilės audinį jungi su indų ragomis, iš kurių kiekviena turi savo reikšmę. Štai si nata reiškia stiprybę, o si b-moll pažymi švelnumą, melancholiją. Galbūt taip apribojus save, atmetus nereikalingus garsus, kompoziciją veri lyg karoliukus.
Kaip paprastą, primityvią ir net nuobodžią struktūrą paversti į muziką?
Ar atsimenate, kai Lietuvoje dar neturėjome jokių mašinų ir viskas buvo daroma rankomis? Išausti paprastą audinį buvo paprasta, tačiau sukurti spalvotą raštą jau sudėtingiau. Reikia nepamiršti konkrečiu laiku, ne anksčiau ir ne vėliau, įterpti būtent tą raudoną siūlą. Lygiai taip pat ir muzikoje – pamatai, jog būtent tas vienas siūlas tam tikrą momentą veikia tą vieną grafiką.
– Klausantis jūsų muzikos dažnai girdimi styginiai instrumentai. Ar ryšys tarp stygos ir siūlo intencionalus?
– Manau, kad tai atsitiktinumas. Lietuvoje mes turime daug styginių orkestrų, kvartetų, tad ir sulaukiu tokių užsakymų. Anksčiau nebūdavo tokių ansamblių, koks šiuo metu yra „Synaesthesis“, turintis kontrabosą, fortepijoną, medinių ir varinių pučiamųjų bei styginių.
– Maniau, kad čia kažkoks mastermaindas. O jeigu tekstilė dingtų iš jūsų gyvenimo, į kokias struktūras pasuktumėte? Pavyzdžiui, pradėjusi užsiimti keramika, kurtumėte muziką pučiamiesiems...
– Nežinau, niekada apie tai nepagalvojau. Galbūt visą laiką minčiau dviratį arba plaukiočiau baseine?
Apie karjerą: užsispiri ir darai
– Kažkada sakėte, kad užsienyje esanti didelė konkurencija jus motyvuoja, nes užsispiri ir darai. Kaip neperdegate?
– Taip, Anglijoje esama daugiau konkursų bei galimybių, nes šalis didesnė – joje gyvena 64 mln. žmonių. Skirtingi orkestrai, festivalių organizatoriai, kuratoriai sukuria open call galimybes, kuriose gali dalyvauti visi kompozitoriai. Ir tada galvojau, o kodėl gi ne? Darom!
Paskutinysis konkursas „Totally Thames 2019“ vyko Londone, jame beveik iš 80-ies kompozitorių atrinko vieną. Lietuvoje už šį pasirodymą gavau Lietuvos metų kompozitorės titulą. Tokių atvejų yra daug. Be abejo, siunti paraiškas, bet ir supranti, jog organizatoriai, festivalių temos yra skirtingos. Tarkime, „ORA Singers“ pandemijos metu pasiūlė kompozitoriams dalyvauti renginyje, tačiau aš į jį nepatekau. Vėliau gavau iš jų atsiprašymo laišką, kuriame jie sakė, kad labai norėjo mane pasirinkti. Bet tai visiškai suprantamas dalykas.
– Ch.Foxas savo darbe pažymi, jog jūsų, kaip kompozitorės, karjeroje kertiniu įvykiu tapo, kai buvote pastebėta Jungtinės Karalystės organizuojamame debiutantų konkurse „Sound and Music“. Jame jūs pristatėte „Sandi Prakash“ bei „Megh Malhar“. Ką prisimenate iš to momento?
– Išsiskirti britų kompozitorių maišalynėje yra labai sudėtinga. Todėl pradedi važiuoti savo arkliuku – tekstile, nors tai ir reikalauja daug jėgų. Tikrai nėra daug kompozitorių nei Lietuvoje, nei užsienyje, nei pasaulyje, kurie daro tai, ką aš darau. Be abejo, buvo laikotarpis, kuomet dalyvavau „Sound and Music“, bet tai yra konkursas. Jį reikia laimėti. Anuomet tai buvo kažkas tokio – daugiau atsiliepimų, Londonas, auditorija, svarbūs žmonės.
– Esate menininkė, kuri pasitiki savo kūryba.
– Nežinau, ką reiškia pasitikėti savo kūryba. Kai rašai muziką, visada išreiški savo idėjas. Galbūt vienas kūrinys labiau patinka klausytojams, o kitas visiškai ne. Manau, kad daug kas priklauso ir nuo žmogaus. Vis dėlto, darau tai, kas man tuo metu tiesiog atrodo vertinga ir tikslinga.
-
Paaiškėjo 2009-ųjų metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantai
-
Egidija Medekšaitė ir Mikas Žukauskas pristato klipą „Tekstilė“: „Mūsų kūryba – vienos kraujo grupės“
-
Kompozitoriaus teritorija: Egidija Medekšaitė kūrybai laiko neskaičiuoja
-
Prestižinis „Global Music Awards“ atiteko lietuvių kompozitorei Egidijai Medekšaitei
