– Ryte ar vakare? Darbo dienomis ar savaitgaliais? Kada yra tas laikas, kai nusileidžiate į šią studiją ir imatės rašyti?
– Manau, kad nesu unikalus – visi dirba panašiai. Kūryba yra toks darbas, iš kurio gaunamų pajamų pragyventi nepakanka, todėl privalu mokėti daryti dar kažką. Daug metų dirbau kultūros vadybos srityje, kelis dešimtmečius tai dėsčiau, todėl kūrybai likdavo laisvalaikis – savaitgaliai, atostogos, laikas po darbo. Yra buvę atvejų, kai teko patikrinti, esu vyturys ar pelėda. Supratau, kad nesu nei vienas, nei kitas. Arba – ir tas, ir tas. Studentavimo laikais, tiesa, tekdavo dirbti įrašų studijose, kurių tada Vilniuje buvo tik dvi. Planuotus savo darbus jos baigdavo apie dešimtą vakaro, tad tik po to buvo galima ten kažką daryti – būdavo, kad likdavau ten ir per naktį.
O dabar namuose turiu visas sąlygas: galiu nors ketvirtą ryto atsikėlęs užsidėti ausines ir rašyti. Bet tokie dalykai paprastai man „neužeina“ – sugebu viską pasidaryti dieną. Ne veltui dėsčiau vadybą: stengiuosi dirbti taip, kad viską spėčiau per aštuonias darbo valandas. Jeigu nepavyksta ir tai kartojasi kasdien, vadinasi, nemoki tvarkytis su laiku ir kažką privalai daryti kitaip. Išskirtinių atvejų, be abejonės, būna, bet jie ir turi likti išskirtiniais.
– O „mūzos“ egzistavimą kūryboje pripažįstate?
– Nelaukiu „mūzos“ – gyvenimas to išmokė. Savo laiku kūriau muziką kinui. Būdavo, sulauki režisieriaus skambučio ir privalai viską metęs eiti dirbti – kitaip vietoj tavęs paims kažką kitą ir daugiau kviečiamas nebebūsi. Pasitaikydavo, kad nėra įkvėpimo, neateina mintis, tačiau, kai tave šitaip prispaudžia, neturi kitos išeities – tik rašyti.
Pastebėjau, kad „mūzos“ plevenimas šalia kūrimo metu nedaro įtakos. Pasitaiko, kad rezultatas „mūzai esant“ netgi prastesnis. Kompozitoriaus darbas yra amatas. Ilgainiui praktikuodamas „atmuši ranką“ – greitai rašai natas, iš karto jauti, kas tinka, o kas ne. Tačiau savo kūrinių niekad nedėlioju kaip matematinių formulių – fiksuoju tai, ką tuo metu jaučiu. Muzikos kūrinio misija yra paveikti klausytojo emocijas, o per jas – ir jo protą. Kūrėjas idėjas semia iš savo pasąmonės, per savo paties emocijas.
– Jūsų kūrybos kambarys yra namų erdvėje. Ar tenka rašyti muziką ir kur kitur?
– Visada kuriu tik čia, nors, tiesą sakant, ši patalpa namo plane numatyta pirčiai. Bet rengdamas ją galvojau, kad be pirties apsieiti galiu, nors gal ir smagu būtų turėti, o savo kampą kūrybai turėti reikia. Anksčiau dirbdavau prie pianino, „senovišku“ būdu.
– Bendraujant anksčiau minėjote, kad jaunystėje buvote užkietėjęs „bitlomanas“. Čia, jūsų studijoje, ant sienų puikuojasi milžiniški džiazo muzikos festivalių plakatai – visa tai leidžia susidaryti tam tikrą nuomonę apie jūsų įkvėpimų šaltinius. Tačiau dar įdomiau sužinoti, kokios muzikos jūs nemėgstate, kokie garsai jus demotyvuoja?
– Tokios muzikos, kurios klausytis nenorėčiau, apskritai nėra. Yra daugiau ar mažiau mėgstama. O mokyklos laikais išties buvome „bitlomanai“. Turbūt ne tik dėl to, kad jų muzika labai graži, kad supratome, apie ką dainuojama, bet ir dėl to, kad tai buvo uždraustas vaisius – plokštelių nenusipirksi, per radiją neišgirsi, koncertuoti jie taip pat negalėjo atvykti. Jei kas sugrodavo pas mus jų kūrinį, tuojau kokia komisija imdavo aiškinti, kad keliaklupsčiaujama Vakarų kultūrai.
Teliko naktimis klausytis radijo, kuris, beje, buvo trukdomas. „Bitlų“ sukurta muzika – geniali, padariusi įtaką net ir akademinei kūrybai. Vėliau, kai jau studijavau, mane labai sužavėjo Andrew Lloydo Webberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Mėgau ir „Tower of Power“, Sting’ą, Stevie Wonderį.
Kadangi komponavau daug populiariosios, estradinės muzikos kūrinių, visą laiką jaučiau, kad klasikai į tokią muziką žiūri iš aukšto. Nors iš jų lūpų buvo galima išgirsti, kad „blogų žanrų nėra, tik blogi jų pavyzdžiai“, bet išties jie save laikydavo „geresniais“. Ir tik kartais leisdavo sau „nusileisti“ iki džiazo ar estradinės muzikos, likdami labai patenkinti tuo, ką padarė. Tačiau jų niekas to nemokė, su šia muzika jie neaugo. Todėl išmanantiems šį žanrą neatrodo, kad tokiais atvejais „geresnieji“ turi kuo didžiuotis.
O šie džiazo plakatai ant sienų – paveldas. Artimai bendravau su Viačeslavu Ganelinu, per kurį ir pradėjau rašyti muziką kinui. Kai jis visiems laikams išvyko gyventi į Izraelį, Lietuvoje liko Liudo Šaltenio administruojamas džiazo klubas. Liudas man atidavė šiuos plakatus, taigi jie – V.Ganelino palikimas. Pats nesu nei tokio džiazo atstovas, nei didelis mėgėjas. Man rašant ar skaitant čia tyliai sukasi toks „soft“ džiazas. Muziką pats, aišku, rašau tik tyloje.
– Komponuojate muziką jau daugybę metų, buvote liudininku daugelio technologinių pokyčių. Šiandien sakote, kad ranka natų jau niekada neberašote, o ir studijoje matėme du didelius kompiuterio ekranus su pradėtomis partitūromis. Buvote ir esate imlus technologinėms naujovėms?
– Technologijas įsileisti į kūrybinį procesą visada norėjau. Kai atsirado kompiuteriai, man tai buvo nepaprastai įdomu. Tada daug naujos įrangos pats įsigijau – pardaviau tai, ką galėjau parduoti, sudėjau visas santaupas, šeima prisidėjo ir įsirengiau šią studiją.
– Esate iš tų menininkų, kuriems nemažai teko susidurti su vadovo pareigomis. Ar netrukdė atsakingas administracinis, labai „žemiškas“ darbas rašyti muziką?
– Ko gero, mane labiau traukdavo kurti būtent tada, kai dirbau su muzika, menais nesusijusį darbą. Vadyba susidomėjau tada, kai teko vadovauti Valstybės tarnautojų tobulinimosi centrui – tai buvo vienas įdomesnių mano gyvenimo laikotarpių. Į ką tik atkurtą Lietuvą Vakarų šalys siuntė specialistus arba vežėsi mus pačius į užsienį semtis patirties. Įsmukdavau į auditorijas paklausyti, ką kalba iš tų šalių atvykę aukščiausio lygio ekspertai. Iki tol apie vadybą nebuvau nieko girdėjęs ir maniau, kad ji skirta tik verslui. Kadangi gerai mokėjau anglų kalbą, teko dažnai vykti į tarptautines konferencijas „viskas įskaičiuota“ – vakariečiai žinojo, kad lietuviai, latviai ir estai pinigų neturi.
Ilgainiui užsienyje ėmiau leisti daugiau laiko nei kabinete. Taip sužinojau, kas yra vadyba. Mums milžinišką žalą buvo padaręs bolševikinis komunizmas, kuris vertė tikėti, kad valdžia viską išmano, mumis pasirūpins, o mums tereikia būti lojaliems ir sąžiningai dirbti savo darbą, nieko neklausti ir nereikšti savo nuomonės. Ypač nesutampančios su oficialia ideologija. Bendraudamas su užsienio ekspertais suvokiau, kad vadyba – žmonių tarpusavio santykių mokslas. Suvokiau, kad vadybos teorijas galiu „atsinešti“ į savo darbą, o toliau vadybos mokiausi savarankiškai, ilgainiui – ėmiau dėstyti pats. O nuo šių metų dėstytojavimo visiškai atsisakiau. Likau namie ir nusprendžiau susikoncentruoti į kūrybą. Dabar liko tik buitiniai reikalai, augantis anūkas...
– Prakalbote apie šeimą. Turėti artimiausioje aplinkoje menininką nėra paprasta – nors teigėte mokantis savo laiką planuoti, tačiau neabejotinai ne vieną vakarą, savaitgalį, šventinę dieną teko leisti koncertuose ar skubėti užbaigti kūrinį. Kaip visus tuos metus į tai reaguodavo šeimos nariai?
– Reikėtų klausti žmonos. Man buvo sudarytos puikios sąlygos dirbti, visuomet jaučiau iš šeimos pagarbą tam, ką darau. Dar mažytes mūsų dukras ilgą laiką žmona augino kone viena.
Tiesa, būta tokios istorijos. Kartą dabartiniame Gedimino prospekte sutikau Hermaną Perelšteiną ir šis manęs paklausė, ką aš veikiu. Viena mano frazių buvo: „Maestro, dirbu tiek, kad vaikų nematau.“ Galvojau, kad mane pagirs, juk ne šiaip ką darau, o dirbu! Tačiau jis man pasakė: „Labai blogai, tu privalai suspėti.“ Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau, nes pats H.Perelšteinas niekada neturėjo vaikų. Tas susitikimas man padarė didžiulę įtaką, nors pačiam maestro niekada to nepasakiau. Nuo to laiko pradėjau keisti savo gyvenimą taip, kad matyčiau vaikus. Supratau, kad dukroms esu reikalingas lygiai taip pat, kaip ir jų mama.
– Nors esate parašęs daug įvairių žanrų muzikos, publika geriausiai jus pažįsta iš dainų – jų esate sukūręs šimtais. Koks trumpiausias laikas, per kurį pavyko parašyti naują dainą?
– Niekada neskaičiavau, bet, galbūt, per porą valandų. Kartais nežinai, kada ateis mintis. Kurdamas ne visuomet sėdžiu tik studijoje. Likęs vienas namie vasarą išeinu pasivaikščioti pievelėje vidiniame kieme, žiemą – čia po kambarį. Taip gaudau mintis.
– O kurią savo dainą mieliausiai rekomenduotumėte paklausyti?
– Internete yra įrašas, kuriame – mano paties įdainuota daina „Su žmonėm, kurie galvoja“ su Elenos Mezginaitės tekstu. Panevėžio muzikiniame teatre atlikau šį kūrinį su orkestru ir choru. Tas įrašas mane lyg ir reprezentuoja. Tai tarsi epitafija – visuomet šią dainą kam nors dedikuoju.
O žmonės mane geriausiai pažįsta iš dainos „Laivas“. Ji atsirado tada, kai mano kolega Laurynas Vakaris Lopas, su kuriuo kartu mokėmės, tik jis kursu aukščiau, kartą mane pasigavo koridoriuje ir nusivedė parodyti savo sukurtą romansą (beje, L.V.Lopas taip gražiai rašydavo natas, tiesiog kaligrafiškai). Pasiklausęs pagalvojau, ar pats negalėčiau sukurti romanso. To niekada nebuvau daręs, tad namuose peržiūrėjau savo knygas ir suradau Algimanto Baltakio „Laivo“ tekstą. Gal per porą dienų sukūriau dainą balsui ir fortepijonui. Kadangi dar buvau visai jaunas, niekam nežinomas, negalėjau eiti pas žymius dainininkus ir prašyti, kad sudainuotų – galiausiai įdainavau „Laivą“ pats. Taip jis ir atsirado.
Daugelis mano dainų turi „palaukti“ šešerius, aštuonerius, dešimt metų – tik tada žmonės jas „atranda“. Štai „Senos mašinėlės“ laukė dešimtmetį. Panašiai buvo ir su „Laivu“, kuris vėliau tapo mano vizitine kortele. Visgi pats šios dainos nelaikau labiausiai vykusia – tikiuosi tokią dar parašyti ateityje.
– Muzika mums – profesija. Kitiems ji dažniausiai yra tik vienas laisvalaikio užsiėmimų. O ką laisvu laiku veikia kompozitoriai?
– Didžiausias mano laisvalaikio pomėgis – knygos. Aš skaitau daug. Galiu greitai pereiti nuo vienos prie kitos knygos. Dažnai neįsidėmiu autoriaus, netgi pavadinimo, tačiau perimu tai, kas joje buvo originalu, kas ypač sudomino, kas man reikalinga. Kartais tai – intrigos pateikimo struktūra, kartais – įsidėmėtina mintis. Ilgainiui tai vienaip ar kitaip atgimsta ir mano kūriniuose. Nebūtinai sąmoningai – idėja ateina kažkur iš „pasąmonės sandėlio“.
Galiu pasakyti, kad mane išlepino Sigitas Geda. Pamenu tokią istoriją. Dažnai pritaikydamas poetų tekstus savo dainoms drįstu išimti nereikalingą posmelį ar pats prirašyti kelias eilutes, jeigu trūksta... O S.Geda buvo žmogus, kurį juokais vadinau „ekstremistu“, kuris, perkeltine prasme, su juo susiginčijus, galėjo „nuleisti nuo laiptų“.
Kartą buvau pakviestas dainuoti koncerte, kuriame ruošiausi atlikti kūrinius su S.Gedos tekstais. Staiga mane išpylė karštis – pamačiau, kad ateina Sigitas su žmona. Galvojau, kas bus, kai jis išgirs, ką padariau su jo tekstais. Bet neturėjau kur dėtis – padainavau ir laukiau rezultato. O jis priėjo ir pasakė: „Laimi, daryk, tu gerai darai.“ Tai man buvo tarsi „indulgencija“ visam gyvenimui. Kadangi išties rašiau daug vokalinės muzikos, yra tekę net ir kelis poetų eilėraščius sujungti į vieną. Pats poetas niekada nė nesapnuotų, kad du jo eilėraščiai kartu gali susidėti į vieną darinį, turintį visai netikėtą poveikį. Panašiai elgiausi ir su „Egle“, kurią rašėme kartu su S.Geda.
– Dirbdami žmonės paprastai svajoja apie atostogas. Ar reikia atostogų nuo kūrybos?
– Reikia suteikti protui, smegenims laiko „išsivalyti“, padaryti vietos naujoms idėjoms, kad jos būtų originalios, kad nesikartotų. Bet tada dažnai jautiesi, tarsi bergždžiai leistum laiką. Darosi neramu, imi savęs klausinėti: ką aš čia veikiu? Kodėl nekuriu? Juk yra nebaigtų dalykų, prie kurių vis žadi grįžti, naujų planų...
Ši vasara man buvo atokvėpis. Baigiau dėstyti ir pasakiau sau, kad pradėsiu kurti nuo rugsėjo. Tam mane paskatino ir „Eglės“ sėkmė – kūrinys buvo teigiamai priimtas, puikios recenzijos, suvokta jo prasmė. Buvau suprastas, todėl nusprendžiau į tai orientuotis. Kol galėsiu „spaudyti“ klavišus, rašyti natas – tol kursiu.
