– Kompozitoriau, ar ne patogiau būtų kurti namuose? Nereiktų ruoštis, kažkur eiti.
– Nežinau, man tai tikrai ne patogiau. Iš karto į virtuvę nueitum, paskui prie lango, prie kompiuterio, dar kažkur... Namai yra namai – namuose reikia ilsėtis, grįžti į juos po darbo. Net jei turėčiau kokį nuosavą namą ir visą antrą aukštą vien sau, vis tiek – man reikia išeiti į darbą. Kūryba irgi yra darbas, o ne šiaip sau vaikščiojimas su chalatu ir fantazavimas. Chalatas kūrybinės laisvės neprideda.
– Vadinasi, čia ateinate kaip į tikrą darbą biure?
– Ateinu kaip į karcerį (juokiasi). Patogumų čia nėra jokių, tad reikia labai mobilizuotis. Žiemą čia gali sušalti, todėl turi dirbti kūrybingai ir greitai. O mažiau juokaujant, tai man patinka uždara erdvė, kur niekas neateina, niekas netrukdo, nesibeldžia – „gal nori arbatos, o gal valgyti?“. Studija labai gerai, kai nori pasislėpti. Esi kone vienas ir gali nieko nedaryti, bet procesas galvoje vis tiek vyks. Namie taip nepavyktų.
– Ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais čia veikė kavinė. Ar užsifiksavo kas nors iš to laiko?
– Kai būdavo suvažiavimai (Lietuvos kompozitorių sąjungos narių suvažiavimai – aut. past.), čia galėdavai išgerti alaus, užkąsti. Mes čia lankydavomės, daug laiko čia praleista, daug buvo gyvybės. Tie, kurie dabar ligoti ir sunkiai bevaikštantys, tuomet dar buvo jauni žvalūs lankytojai, ateidavę tiesiai iš savo namų (šalia Fausto Latėno studijos – unikalusis kompozitorių miestelis – aut. past.).
– Kalbant apie idėjas – jas turbūt gaudote ne čia?
– Taip, idėjos gali kilti visur. Tikram kompozitoriui reikalinga graži patalpa namuose, fortepijonas, rašalas, auksinė plunksna, 20 smailai nudrožtų pieštukų; paspaudi kompiuterio klavišą, paskui nušluostai servetėle klaviatūrą, ekraną – toks yra tikras kompozitorius, kuriam reikalingas skambesys (šypsosi). O aš mąstau ne garsais, ne skambesiais, bet gyvenimo vaizdais, tuo, ką matau eidamas gatve: žmones, skambančią muziką, kuri mane nukreipia tam tikra kryptimi, buitines situacijas – barniai, linksmybės, sėdintis elgeta, Rožytė...
– Betgi jūs pats esate kompozitorius, kuriantis gražią muziką.
– Tai ne muzika – tai yra garsais paverstas mūsų gyvenimas. Tai tarsi muzikinės pjesės – kaip tos, kurios būna teatre – verčiančios tave mąstyti, kartu gyventi ir jaudintis. Būtent todėl man labai brangus ir teatras. Mano siekiamybė – kad muzika palengvintų mūsų būtį. Jei anksčiau bažnytinė muzika turėjo kelti į dangų, pakylėti, tai aš į dangų nekeliu, bet noriu paguosti ir nuraminti žmogų. Ar superAmerikoje, ar Rusijos glūdumoje – gyvenimas visur yra sudėtingas: keltis į darbą nuo 8-ių iki 5-ių, spėti atlikti visas pareigas, išvežioti vaikus...
– Prakalbot apie kėlimąsi anksti. O pats ar anksti keliatės?
– Man nėra didelio skirtumo. Visą laiką reikėjo eiti į tarnybą nuo 9-ių ar 8-ių, tai tas ritmas jau įaugęs į kraują.
– Tuomet kada vyksta kūrybinis darbas? Po tarnybos valandų?
– Kūrybinis darbas vyksta nuolat. Mes juk ne prie konvejerio sėdime, kad turėtume įtemptai saugotis mechanizmų, jog pirštų nenukirstų. Visada gali kažkiek atsijungti, pamąstyti, pasvajoti, pafantazuoti... Vieno recepto nėra.
– Tad čia jūs ateinate tik užrašyti, užfiksuoti natas?
– Nebūtinai. Ieškojimai vyksta ir čia. Kolegos pasijuokia, kad turiu labai daug klavišinių, bet jų tembrų galimybės irgi praplečia vaizduotę ir tai yra labai svarbu. Nors dabar viskas yra kompiuteriuose, bet man reikalingos mano klaidos – kompiuterio programose to nebėra, klaidos iškart pataisomos. Mano turimi instrumentai nėra nauji, tai ne „paskutinis žodis“, bet jie yra patikrinti ir dar nesugadinti dezinfekcijos – jie turi spalvą. Kodėl dabar visi grįžta prie vinilinių plokštelių? Mano paties svajonė būtų grįžti prie monogarso.
– Papasakokite daugiau apie savo įspūdingąjį klavišinių arsenalą. Kuris jų seniausias?
– Seniausias turbūt „Kurzweil“ – jam keliolika metų, dabar jis truputį „serga“. Paskui buvo „Karma“, „Roland“, paskutinis – „Korg M3“. Reikia nuolat ir programas atsinaujinti. Nemanau, kad tai senamadiška – „Steinway“ iki šiol egzistuoja, smuikų irgi dar niekas neatsisakė... Tai kaip bažnyčia – bažnyčia yra fortepijonas, bažnyčia yra muzika, užrašyta natomis. Man gera būti Katedroje, o ne religinės sektos susibūrime.
– Kokios kitos meno šakos jus įkvepia?
– Neseniai buvau gastrolėse Amerikoje, lankiausi MoMa muziejuje – įdomūs buvo impresionistai, Rauschenbergas. Patys naujausi darbai nežavi – mane labiau gali įkvėpti Rodinas ar Dovydo skulptūra.
– Vadinasi, esate už klasikinį meną?
– Aš nesu už klasikinį meną. Esu už tą meną, kuris net šimtmečiais gali spinduliuoti kūrėjo energiją, kuris yra ne sausai sugalvotas ir tik pateiktas kaip menas. Tokia saviraiška mes užsiiminėjome Kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijoje. Dabar jos nebėra, bet aš ją grąžinčiau – būtų teisinga ir motyvuota, jeigu jaunimas galėtų ten pasirodyti su savo išsiliejimo opusais ir kažkokiais netikėtais minčių ar egoizmo „sužaibavimais“. O dabar tie visi „sužaibavimai“ iš karto yra aprašomi ir išaukštinami toje pačioje Jaunimo sekcijoje turinčių būti muzikologų. Reikia išeiti vystymosi stadijas, nes blogai, kai ta saviraiška yra vadinama puikia – kūrėjui tai žala. Tuomet jis sustoja ir negalvoja, kad gali būti kažkaip kitaip, kad viskas yra kur kas giliau ir prasmingiau nei tik blizgučio prisikabinimas kažkurioje visiškai netinkamoje vietoje. Ir mes durniavom.
Pavyzdžiui, mano paties „Musa memoria“ (1983 m. sukurta kompozicija – aut. past.), kuri buvo kone pirmas kūrinys Lietuvoje magnetofono juostai be muzikos, bet pagal muzikos principus. Ieškojome ne tik naujų formų, bet ir naujų prasmių. Dabar jaunam kūrėjui yra labai sunku dėl to didžiulio informacijos srauto – kur bepasižiūri, atrodo, kad jau viskas padaryta. Ir kuo toliau, tuo mano noras grįžti prie mono yra didesnis. Žmonės muziką suvokia skirtingai, jie negali klausyti jokio nederėjimo, jokio falšyvo garso, ketvirtatoniai jiems yra kankynė, o man viskas, kas truputį kreiva, šleiva – įdomu. Čia kaip su ta liaudiška muzika, kurios anksčiau nemėgdavau, o dabar vis užsileidžiu kokios nors močiutės užrašytus autentiškus giedojimus.
– Tai jūs nepriklausote tai didžiajai daliai kompozitorių, kurie neklauso muzikos savo malonumui?
– Aš klausau. Ne tik namie, bet ir čia. Kartais klausau, nes to reikia dirbant prie spektaklio. Per tą darbinį klausymąsi kartais užsivedi ir randi tokių dalykų, kurių net neieškojai. O vakarais visada įsijungiu Mezzo kanalą – jau žinau, kada bus opera, kada viduramžių muzika, kada šiuolaikinė ar baletas, džiazas. Išgirsti Bacho fugą ar preliudą – pasidaro taip gera... Bet tai jau fenomenas, kaip ir Shakespeare'as, Mozartas. Visi supranta, kad šitiek prikurti, prirašyti žmogaus jėgoms neįmanoma fiziškai – tai tiesiog mašinalus greitas retransliavimas to, ką tau siunčia iš viršaus ponas Dievas – tik spėk fiksuoti. Dabar tą daryti galima dar greičiau, iškart rašyti į kompiuterį. O kada aš pats spėjau parašyti 350 su viršum spektaklių, dar kitos muzikos, kino garso takelių?
– Vadinasi, ir jūs kurdamas jaučiate palaikymą „iš viršaus“?
– Taip, bet jeigu būtų reikėję viską užrašinėti taip, kaip jiems, tai aš jau būčiau nespėjęs. Mane gelbėja šiuolaikinės technologijos: sintezatoriai, kompiuteriai, programos...
– O popierinė partitūra jums reikalinga? Rašote dar ką nors ranka?
– Ranka rašau, bet dažniausiai tai yra temų „užmetimai“, eskizai. Na ir vokalinę muziką visada turiu rašyti ranka, nes ten yra žodžiai, su kuriais turi skaitytis, ir geriausia tą daryti pieštuku ant popieriaus.
– Kūryba – tai žaidimas ar kančia?
– Niekada nekentėjau, bet, pavyzdžiui, turiu tokių kompozicijų, kurių niekam nesu davęs klausyti – jų pasiklausius, kartais susigraudini. Šiaip aš laikausi klezmeriškų tradicijų – kai muzika linksma, ji vis tiek skamba minore. Tai kaip mūsų gyvenimas.
– Dėkoju už pokalbį.
