– Kūrybą sunku pavadinti darbu, tačiau komponavimui vis vien reikalingas laikas. Kaip jį organizuojate – gal egzistuoja savotiškas „kūrybinis režimas“?
– Norėčiau, kad taip būtų, bet gyvenimas viską dažniausiai sutvarko savaip. Dažniausiai kuriu pliūpsniais, priešokiais. Kai atsiranda konkretus užsakymas, o laikas spaudžia, tada jau nebeskaičiuoju nei valandų, nei dienų. Norėčiau turėti „kūrybinę rutiną“, bet nepavyksta. Be to, dirbu ne tik namuose. Būna, pasiimu kompiuterį ir, kol vaikas laiko egzaminą mokykloje, atsidarau jį, užsidedu ausines ir rašau. Vasarą dirbu ir sodyboje, pavyzdžiui – malkinėje.
– Tačiau šįkart pasikvietėte būtent į namus. Juose net yra atskiras kambarys kūrybai.
– Ilgą laiką tai buvo mano kūrybinis kambarys. Tiesa, prieš tai su kolegomis dirbome studijoje, tačiau vėliau gana ilgą laiko tarpą, apie metus, kūriau muziką kino filmui „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir nuolatos važinėti ten buvo per toli, nepatogu. Todėl susivežiau viską, ko reikia, čia, į namus. Tiesa, studijoje liko kai kurie sintezatoriai, kita įranga, kuria nesinori „teršti“ namų erdvės. Bandau ir gyvenimą, ir erdves suskirstyti. Taigi „grynoji“ muzika, natos – daugiau namuose, o eksperimentai, viskas, kur reikia daugiau patriukšmauti – kitur.
– Tos skirtingos erdvės – namai, studija, sodyba kaime – ar turi didesnės įtakos, atspindžių kūrybos rezultatuose?
– Norėtųsi taip romantiškai įsivaizduoti, kad kaip koks Gustavas Mahleris namelyje prie ežero rašau muziką (juokiasi). Bet, jei nuoširdžiai – nelabai. Viską daugiausia lemia vidinės nuotaikos. Svarbu susikurti vidinę ramybę ir tylą – tada kurti galima kone bet kur.
– O galbūt įtakos turi kokie nors specifiniai ritualai? Na, tarkim, dirbant prie partitūros būtinai šalia turi garuoti skanios kavos puodelis.
– Nusistovėjusių ritualų nėra, tačiau turiu štai tokias figūrėles. Jas vadinu ne talismanais, o „mažaisiais pagalbininkais“. O šiaip, dirbu srautais, potėpiais, darau eskizus, pasibandymus, „pasipaišymus“, per kuriuos muzika tarsi atsiranda arčiau tikrovės.
– Užčiuopėme kūrinio gimimo proceso niuansus. Šis vyksmas daugeliui – visiška mistika. Ar įmanoma trumpai nupasakoti tą kūrinio gimimo procesą?
– Turiu tokius užrašus, kuriuos anksčiau rodydavau kitiems, nes jie gerai atspindi, kaip vyksta kūrinio rašymas – jie padeda muziką įsivaizduoti laike. Tai yra „Emilijos iš Laisvės alėjos“ muzikos schema. Režisierius sakė, kad čia – „keturi metrai muzikos“. Išsimatavau montažą, persipiešiau, maždaug sudėliodamas, kas, kur vyksta, pasikabinau ant sienos ir tada jau komponavau. Tai vienas kūrybinio proceso „įvaizdinimų“, vienas iš būdų. Nauja kompozicija gali gimti ir iš išgirstos „svetimos“ telefono melodijos.
Būna, kad kūrinys kuriasi ir visą dešimtmetį. Turėjau tokį eskizą, kurį sufantazavau studijų laikais, bet pritrūko idėjų, fantazijos jam išplėtoti. Tai buvo dviejų minučių koncentratas, kuris vėliau, perkratant praeities idėjas, pasirodė galimas ir išplėtoti. O būna ir taip, kaip sako kompozitorius Algirdas Martinaitis – kūrinys gimsta „iš rankos“. Tiesiog prisėdi ir iš pirštų kažkas užauga – improvizacija, eskizas...
– O kaipgi romantiškoji „įkvėpimo“ sąvoka? Ar egzistuoja toks reiškinys XXI a. kompozitoriaus gyvenime?
– Nežinau. Šiaip – turėtų egzistuoti. Garantuoti galiu tik tai, kad egzistuoja toks dalykas kaip „iškvėpimas“ (juokiasi). Kartais baisu, kad galvoje idėjų net per daug. Tarsi būtų galima sakyti, kad jeigu yra idėjų, yra ir įkvėpimo... Tačiau tikrojo įkvėpimo, arba, kaip labiau mėgstu sakyti – ūpo, azarto, aistros – reikia jas įgyvendinant. To dažnai reikia paieškoti, save labiau disciplinuoti, arba atvirkščiai – paleisti. Tačiau įkvėpimas romantine prasme galbūt ir neegzistuoja. Kūryba – tai procesas. Nuolatos, nori ar ne, sąmonėje ar pasąmonėje kažkas „generuojasi“, vyksta netiesioginė polemika su meistrais, kitais kūriniais, kolegomis.
– Tam procesui natūraliai įtakos turi įvairūs aplinkos elementai. Štai ant sienos matau pakabintą „kompozitorių medį“. Gal ir konkretūs kūrėjai, jų muzika, o ir mąstymo trajektorijos tampa inspiracijų šaltiniais?
– Šito medžio labai norėjo žmona. Anksčiau čia ir fortepijonas stovėjo. Kaip amerikiečiai sako, čia – savimeilės siena (juokiasi). Iš esmės, įtakų yra labai įvairių, kartais ir ne muzikinių – iš vizualiųjų menų, kino, net iš mokslo. Pavyzdžiui, kokia nors matematinė formulė, skaičių seka gali padiktuoti įdomių sprendimų. Čia nėra nieko naujo. Turi įtakos ir mūsų, lietuvių, kompozitoriai. Kartais atrodo, kad, rašant kiekvieną kūrinį, polemizuoju vis su kitais autoriais.
Iš užsienio kūrėjų minėčiau Steve’ą Reichą, Philipe’ą Glassą, Iannį Xenakį, Johną Adamsą, György Ligetį... Jų kūrinius visuomet galima atsiversti ir „pasivogti“ idėjų. Galų gale, net ir primityviausias „popsas“ ar liaudies muzika gali padiktuoti kažką įdomaus. Iš jų, nors ir netiesiogiai, bet galima prisigaudyti įvairių impulsų.
– Ant sienų kabo vaikų piešiniai. Tai irgi įkvėpimo šaltinis?
– Jaunoji karta – vienas pagrindinių įkvėpimų. Vyresnioji mane netgi nupiešė. Ji linksta prie dailės, jaunesnioji – lyg ir prie muzikos.
– Užsiminėte, kad egzistuoja toks dalykas kaip „iškvėpimas“. Kas padeda, kai muzika „nesirašo“?
– Reikia stengtis apie tai negalvoti. Italai sako: „Kaip ištverti karštą vasarą Romoje? Negalvoti apie tai.“ Reikia neskubant daryti savo darbus. Rašant „grynuosius“ akademinius kūrinius dažnai net ir užsakovai supranta, kad gali nebūti įkvėpimo, tačiau komponuojant taikomąją muziką – kinui, teatrui, galbūt televizijai – yra labai konkrečios datos ir pasiteisinimų, kad neturi idėjų, negali būti. Tokioje situacijoje stengiuosi maksimaliai save mobilizuoti, žvelgti plačiai, aplink ieškodamas bent kokio šiaudo, kuris galėtų išvesti iš tamsaus labirinto. Tai dažniausiai padeda. Kita vertus, yra labiau arba mažiau vykę kūriniai. Kai kuriuos, atrodo, kada nors dar prisėsi, padailinsi. Šiaip, jeigu jau esi visiškai patenkintas tuo, ką padarei, gal jau reikia ir neberašyti.
– O esate iš tų, kurie šimtą kartų taiso, dailina, ar tų, kurie parašo kūrinį ir padeda tašką, bent jau kuriam laikui?
– Man atrodo, kad visiškai užbaigto kūrinio neparašiau nė vieno. Atrodo, tarsi viskas yra dar „procese“, ne lentynėlėse sudėta. Visada dar galima kažką patobulinti, net jei kūrinys jau publikuotas. Sunku pasakyti, kaip man būna dažniau. Kaip sakydavo mūsų garbūs kompozitoriai, vis bandau tą patį kūrinį parašyti – tas noras ir veda pirmyn.
– Jūsų muzikoje nemaža humoro. Tai natūraliai atsiranda, atspindi jūsų asmenybę, aplinką?
– Esame per daug santūrūs, susikaustę – šėlo mumyse trūksta, ypač akademinėje muzikoje. Kartais apie labai rimtus dalykus galima kalbėti ne taip rimtai. Kokia nors juokinga situacija irgi gali atspindėti labai rimtus dalykus. Specialiai muzikoje anekdotų nekuriu, bet kitaip neišeina. Geriau į viską žiūrėti su šypsena, negu verkti.
– Visuomet labai įdomu, kai kompozitorius rašo kūrinį, kuris nėra užsakytas, neturi konkrečių „deadline’ų“, kokia yra to priežastis, koks lūkestis? Kodėl apskritai pradedama kurti?
– Tai yra fizinis jausmas. Egzistuoja idėja, mintis, muzikinis motyvas, kuris neduoda ramybės. Būna, bandai jį įkūnyti net ne per vieną kūrinį, o per visą kūrybinį etapą. Jis tiesiog persekioja ir norisi nuo jo išsilaisvinti. Neįgyvendintos idėjos neleidžia miegoti naktimis, neduoda ramybės. Jauti atsakomybę, nes galbūt Dievulis siunčia mintis, kurias tu gali įgyvendinti, parodyti, o to nedarant net baisu susilaukti kokios nors bausmės. Parašęs – nurimsti, bet labai trumpam. Panašiai turbūt būna sportininkams: nubėga maratoną, tai dienai ramu, o kitą dieną ir vėl grįžta poreikis bėgti.
– Jūsų kūrybos kambaryje nemaža knygų. Kokios literatūros daugiausia rastume Jono Jurkūno knygų lentynose?
– Teko studijuoti ir pasisekė pabaigti meno doktorantūrą. Rašymas apie muziką – irgi kūryba. Dėl to atsirado proga geriau susipažinti su muzikine literatūra, muzikos filosofija – tokios literatūros čia nemažai. Iš grožinių kūrinių turiu Umberto Eco, Jameso Joyce’o kūrinių. Yra fotografijos albumų. Duoti darbo akims – būdas pailsėti ausims. Turiu mažytę spaudos fotografijos kolekciją. Ir, žinoma, natos. Geras jausmas šiais laikais paimti į rankas realias partitūras. Taip pat čia rastume ir buhalterijos – dabar kiekvienas menininkas turi būti ir pats sau buhalteris.
– O mėgstamiausią rašytoją turite?
– Umberto Eco. Dar nesu visko, ką jis parašęs, perskaitęs, bet buvo momentas, kai labai daug jo knygų skaičiau. Mane žavi jo ekvilibristika intelektu, žaidimo forma – pats mėgstu žaidimą reikšmėmis. Būna, net ir muzikoje kažkokius muzikinius elementus sugrupuoji taip, kad jiems nesuteiki pabrėžtinai konkrečios reikšmės, bet ji pati „susigeneruoja“. Įdomu stebėti šį procesą.
– „Badaujančio menininko“ įvaizdis gal ir labai romantiškas, bet realybė nori nenori priverčia derinti kūrybą ir „likusį gyvenimą“. Šeima, darbai, kitos pareigos ir kūryba – kaip tai sąveikauja tarpusavyje?
– Sudėtingai. Kaip ten bebūtų, už šildymą reikia susimokėti, parduotuvėje už sviestą plojimais irgi neatsilyginsi. Manau, šiais laikais mes artėjame prie amerikietiško modelio, kai turėti paprastą kasdienį darbą – jau nieko gėdingo. O jei pasiseka, kad jis susijęs su muzika – dar geriau. Kartais darbas ima veikti kūrybą, priverčia į ją pažvelgti kitaip. Pats esi savo laiko šeimininkas, todėl privalai užmesti daug „meškerių“. Jeigu vienur kimba, kitur gali kibti prasčiau. Jeigu kimba visur vienu metu, irgi sudėtinga, nes visko vienu metu negali padaryti.
Mes, menininkai, pasmerkti dirbti keliais frontais. Man pačiam didelė atgaiva yra darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su jaunąja karta. Nors aš pats dar jaučiuosi labai jaunas, bet kai studentai pasako, jog yra gimę jau po Nepriklausomybės, tada prisimenu ir jiems sakau: „Na, taip, jūs jau ant barikadų nebežaidėte.“
