Šįkart muzikologė Rasa Murauskaitė kartu su fotografu Mindaugu Mikulėnu užsuko į kompozitoriaus, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininko Mykolo Natalevičiaus namus. Kūrybai skirtame kampelyje – pokalbis apie neapibrėžtą laiką, pasivaikščiojimus, geležinkelius ir... dirbtinį intelektą.
– Pasikvietei į namus. Čia gimsta tavo muzika?
– Mano gyvenimas yra gana judrus ir, laikui bėgant, to judrumo nemažėja. Bet man visada svarbu grįžti į vietą, kurioje galima ramiai jaustis, turėti laiko, kuris nebūtų per daug „struktūruotas“. Dauguma menininkų turbūt pasakytų, kad kuria visur. Kai buvau studentas, per mažiau įdomias paskaitas pradėdavau braižyti schemas. Visgi techniniam darbui skirta ši vieta. Man labai svarbi galimybė klausytis muzikos per geros kokybės aparatūrą, turėti klaviatūrą, kurią galėčiau „pačiupinėti“. Kitame kambaryje turime pianiną – ir prie jo kartais prisėdu.
– Įvairių veiklų turi per akis, bet kažkur turi įsiterpti ir laikas kūrybai. Kaip atrodo kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus diena?
– Buvau radęs knygą, kurioje rašoma, kaip atrodo menininkų dienos – buvo net sudaryti grafikai. Grubiai kalbant, šiuo metu mano dienos atrodo panašiai. Dieną daugiausia skiriu kitoms veikloms, o kūrybai lieka laikas vakare, savaitgaliais, ypač jeigu reikia parengti konkrečius projektus. Anksčiau, kol buvau daugiau „freelancer’is“, vienu metu dirbdavau prie edukacinių projektų, kitu – prie kompozicijos. Dabar jau visada yra kitų darbų. Vieną dieną per savaitę visas savo paskaitas „atidėstau“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – po to jau sudėtinga ką nors veikti. Laisvalaikiu mėgstu judresnes veiklas, taip pat – paskaityti, internete panaršyti, pastimuliuoti save intelektualiai. Bet pastebėjau, kad savaitėje yra porą dienų, kai kompiuterio ar knygos net nesinori liesti.
– O kūrybines akimirkas lydi „ritualai“? Ar tai pervertinta?
– Iš konkretesnių dalykų man reikalingi pasivaikščiojimai, bet aš – ne vienintelis. Tą patį man viename interviu sakė Šarūnas Nakas. Teisutis Makačinas irgi yra minėjęs, kad vaikščiojant po mišką gimsta šlageriai. Kas man išties svarbu – tai neapibrėžtas laikas. O „kavos ar arbatos“ neturi įtakos. Yra kavos – gerai, nėra – gerai arbata, sultys, kefyras. Tačiau, greta viso to, turi būti ir gera dozė tylos. Kai bendrauji su žmonėmis, gyveni didmiestyje, kur pilna triukšmo, labai svarbu turėti „išėjimo taškus“ – išvažiuoti savaitgaliui į sodybą ar rasti laiko ilgiems pasivaikščiojimams. Dažniausiai – po industrines vietas. Turėjome su draugais tradiciją lankyti tokį vieną medinį kuolą, riboženklį prie geležinkelio. Jį mano draugas su kitu pažįstamu buvo išdrožę tarsi kokį „industrinį totemą“. Vėliau jį, berods, nuėmė.
– Sakai, kad mėgsti „pasistimuliuoti“ skaitydamas. Ką skaitai?
– Šiuo metu neskaitau grožinės literatūros, nors kažkada pagalvojau, kad dabar būtų neblogas metas prie to sugrįžti, prablaškyti savo vaizduotę. Dažniausiai skaitau apie garso technologijas, tai, kas yra mano interesų sritis. Taip pat – apie automobilius ar lėktuvus, techniką, naujausius mokslo atradimus. Yra keli tinklalapiai, kuriuose reguliariai lankausi, kur rašoma apie naujausias mokslines tendencijas, pavyzdžiui, planus vienam žmogui persodinti galvą. Dar labai mėgstu psichologiją, domiuosi pasąmone, kognityviniais mokslais. O kai jau reikia rašyti muziką kokiam spektakliui, prieinu ir prie literatūros, eilėraščių, bet tai būna gana techniška: reikia dainos – reikia teksto.
– Įdomesnis tavo biografijos faktas, kad muzikuoti pradėjai gana vėlai, jau būdamas 16-os metų. Tavo nuomone, tai pliusas ar minusas?
– Gimiau dailininkų šeimoje. Piešti man labai patinka – iki šiol laisvalaikiu mėgstu pamiklinti ranką. Būdamas 12-os pradėjau mokytis Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir natūralu atrodė, kad tapsiu dailininku. Tačiau, kai buvau 13-os ar 14-os metų, įvyko keistas lūžis. Bevaikščiodamas po parduotuves, užkliuvau už sintezatorių. Nusipirkau ir pradėjau mėgėjiškai groti. Tuo pačiu metu knygyne radau knygą apie elektroninę muziką su kompaktiniu disku, tėvai nusipirko kompiuterį, tad instaliavau visas programas ir pradėjau bandyti kažką daryti. 16-os metų įstojau į muzikos mokyklą – tai buvo egzotiškas periodas, nes 11-oje klasėje atėjau į Broniaus Jonušo muzikos mokyklos fortepijono klasę. Po kelerių metų mokytoja man papasakojo, kad kai jai pasakiau, jog mokytis noriu rimtai, ji buvo nepaprastai nustebusi. Vertinant racionaliai, mano vėlyva pradžia turi tiek pliusų, tiek minusų. Minusas tas, kad daug laiko turėjau vytis. Kiti savo rytines valandas prie fortepijono „atsėdėjo“ keliolikos, o aš – 20-ies. O pliusas – klišių nebuvimas.
– O savo malonumui muzikos dar klausaisi?
– Esu girdėjęs įdomių pastebėjimų, kad muzikantai klausosi prastos muzikos. Sunku būtų pasakyti, kas tai yra, bet kartais išties matau, kad žmogus groja kažką sudėtingo, o klausosi visiškai lengvo turinio kūrinių. Visgi atpalaiduoti gali ir gera muzika. Būna, kad pajutus nusekusį energijos lygį pasiklausau agresyvesnių kūrinių ir tonusas pakyla. O apskritai, man įdomu klausytis bet kokios muzikos, kurios nežinau. Turiu draugų iš kitų meno sričių, kurie yra muzikos gurmanai. Kartais darome tokius vakarus, kurių metu klausomės „keistos“ muzikos. Tai ir pramoga, ir džiaugsmas.
– Esi ir meno daktaras, dėstytojas. Gilinimasis į teoriją kūrybos žavesio neatima?
– Oi ne, man labai patinka! Kai pradėjau dirbti su edukaciniais projektais (iki šiol esu asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narys), buvome mokomi dirbti su žmonėmis. Man labai patiko ten išgirsta kūrybiškumo klasifikacija – dažnai galvojame, kad ši sąvoka yra neaišku kas. Vienas mokslininkas išskyrė penkis kūrybiškumo bruožus – tai smalsumas, atkaklumas, bendradarbiavimas, nuoseklumas ir... Man labai patiko smalsumo išskyrimas.
Kalbant ne taip romantiškai, nuo vaikystės labai mėgau skaityti, taigi doktorantūra buvo labai nuoširdus žingsnis. Dabar tyrimams trūksta laiko, bet kylančias mintis užsifiksuoju. Lietuvoje kiek stinga suvokimo, kad mokslinis darbas yra nepaprastai kūrybiškas. Nors reikia kruopštumo, detalumo, nuoseklumo, bet svarbu nepamiršti, kad apie kažką rašyti yra didžiulis kūrybinis džiaugsmas.
Taip pat pasigendu „keistų“ projektų, žinodamas, kaip toli šiandien jau nuėję kognityviniai mokslai. Turiu pažįstamų Amerikoje, kurie tiria žmones branduolinio rezonanso aparatais ir aiškinasi, kaip jų smegenys reaguoja į muziką. Norėtųsi, kad ir mūsų muzikologai darytų tarpdisciplininius tyrimus su, tarkim, VU mokslininkais, turinčiais prieigą prie medicininių aparatų. Man tokios galimybės kelia vaikišką virpulį. Visą tai prisimindamas galvoju, kad teorija ne tik kad nesunaikina romantikos – ji kaip tik yra labai „nurautas“ dalykas!
Visgi mes turime problemų su aukštuoju mokslu, o mūsų bendruomenė kiek per pasyviai laukia, kol kažkas pasikeis į gera. Juk turėtų būti žmonių, kurie mokslu užsiima ne „prieš miegą“, o normaliai tam skiria laiko. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusieji nesudaro kritinės masės, kuri galėtų vykdyti rimtus tyrimus. Juk yra LMTA Muzikos inovacijų studijų centras, atrodo, tik imk ir daryk – bet nėra kam. Reikalinga turėti bazę, kuri leistų ne tik žmones išlaikyti, bet ir prisikviesti tyrėjų iš užsienio. Norėtųsi, kad pas mus koks Džiovanis iš Italijos ar Raivo iš Suomijos darytų čia projektus, rašytų disertacijas.
– Atrodo, kad tau teorija – vienas įkvėpimų. Bet, būna, kompozitoriai išmaišo pasaulį skersai išilgai ieškodami inspiracijų, apsigyvena kur nors džiunglėse. Nenorėtum ir tu taip?
– Džiaugiuosi, kad man pasisekė dalyvauti keliuose projektuose. Važiavau į gana ilgą komandiruotę Londone, kur lankiausi dirbtinio kūrybiškumo laboratorijoje, kadangi domiuosi algoritmine muzika, generatyviniu menu. Ten turėjau progą pamatyti, kaip dirba tarptautinės laboratorijos, kuo žmonės ten gyvena. Pavyzdžiui, jie aiškinasi, kaip išmokyti kompiuterį kurti poeziją.
Vienas amerikietis suprogramavo sistemą, kuri išanalizavo visus Shakespeare'o sonetus ir, remiantis jų fonetine struktūra, pati sugeneravo savus. Tie eilėraščiai skambėjo kaip absurdo poezija, bet rimavosi puikiai. Kita įsimintina kelionė buvo rezidencija Islandijoje. Mus nuvežė į šiaurės vakarus, vieną didžiausių Islandijos užkampių. Nors didžiausias užkampis ten – Islandijos vidurys, į kurį važiuojant reikėtų dar gerai pagalvoti, kodėl tai darai.
Aišku, gal ir aš norėčiau kur nors į džiungles, tik manęs nelabai traukia standartinės vietos. Norėčiau nuvykti į Rusijos užkampius, kadangi toje valstybėje yra vietų, kur beveik nieko nėra. Jakutijoje gyventojų tankumas toks, kad dešimties kilometrų spinduliu didesnė tikimybė sutikti mešką nei žmogų. Tokios vietos man labai įdomios – galbūt tai susiję su obsesiniu susidomėjimu transportu, ypač geležinkeliais. Kaip tik rašau trio apie poliarinį geležinkelį, kuris buvo statomas prieš Stalino mirtį. Jį statė politiniai kaliniai, daug jų žuvo, o dabar tas geležinkelis stovi pusiau baigtas, yra daug apleistų vietų. Jeigu kažkur važiuočiau, tai greičiausiai būtų kokia įdomi gamykla, kažkas keisto, nebūtinai išpuoselėto.
– Užsiminei apie patirtį dirbtinio kūrybiškumo laboratorijoje. Tiki, kad dirbtinis intelektas kada nors kurs muziką?
– Žiūrint, ką mes laikome dirbtiniu intelektu. Vienoje parodoje buvo pristatytas fortepijonas, kuris gali išmokyti groti. Tai tarsi irgi galima laikyti dirbtiniu intelektu, bet ar tikrai? Visgi ši sritis man labai įdomi. Automatizuoti foninės muzikos kūrybą jau dabar beveik įmanoma. Pats norėčiau padirbėti prie kokio automatinio įrankio, kuris, tarkim, kurtų muziką pagal nuotaiką.
Yra kompozitorių-programuotojų kaip kad Davidas Cope’as, kuris visą gyvenimą tobulina programą, galinčią imituoti stilius. Šia programa sukurtus „a la Bach“ kūrinius studentai klausydamiesi jau kai kada supainioja su originaliais Bacho kūriniais, jeigu jo kūrybos gerai neišmano.
Visgi nežinau, ar po kelerių metų bus dirbtinio intelekto sprogimas muzikoje. Tam, kad atsirastų į žmogiškąjį panašus dirbtinis kūrybiškumas, dar reikia laiko, pažangos psichologijos moksluose. Šiandieną net neįmanoma pasakyti, kokie pasąmonės konstruktai veikia žmogų, sergantį depresija. Reikia dar poros dešimtmečių tyrimų psichologijos srityje, o tada gal kažkas ir bus – galime daug ko tikėtis.
– Grįžtant prie tavo kasdienybės. Kam šiandien labiausiai trūksta laiko?
– Gal laisvalaikiui? Dabar mano laikas daugiausia skirtas profesiniams reikalams. Galbūt ir kelionėms? Kartais paskaitau verslininkų interviu, kuriuose klausiama, ką jie veikia laisvalaikiu. Jie atsako maždaug taip: „Laisvo laiko neturiu, turiu tik laiko poilsiui, nes jo reikia tam, kad galėčiau dirbti.“
