– Raminta, ar turi kokių nors kūrybai padedančių ritualų?
– Išgerti vandens (juokiasi). Ne, iš tikrųjų neturiu jokių. Man svarbiausia – susikaupimo būsena, sugebėjimas atsiriboti, jei tik yra galimybė – įjungti begarsį telefono režimą. Egzistuoja labai daug aplinkų, kurios mane erzina – tai triukšmai, įjungtas televizorius. Žinau, yra žmonių, kurių namuose visada viskas įjungta: kompiuteris, televizija, radijas... O mano pirmas punktas – viską išjungti. Labai atsirenku informaciją, kuri man iš tikrųjų yra reikalinga.
Seniau dažnai klausydavausi Tibeto varpų – tokios meditacinės muzikos. Tai vadinamieji Tibeto gongai, singing bowls, kur keli garsai gali tęstis kelias valandas. Klausydavausi ištisai, būdavo kaip fonas, bet dabar jau ir to retai klausausi.
– Jei jau apie Rytus, tai rytietiškos pagalvėlės ant sofos ir porcelianas su orientalistiniais motyvais čia turbūt ne šiaip sau?
– Aš kartais juokauju – jeigu galėčiau, mano darbo kambario grindys būtų padengtos smėliu. Man labiausiai patinka japoniškas interjeras. Jeigu nereikėtų pianino, patiktų, kad čia būtų bambukai, kažkoks suolas, pasidaryčiau meditacijos kambarį. Man atrodo, kad tokioje erdvėje aš dar geriau jausčiausi.
– Bet taviškis pianinas labai gerai „įsipaišytų“ į tą rytietišką estetiką – juodas, subtiliai ornamentuotas.
– Tai vokiškas, labai senas, nuostabaus garso instrumentas. Prie jo praleidžiu labai daug laiko – kaimynų džiaugsmas (juokiasi). Be to, mano pirmoji specialybė buvo fortepijonas, tad dar ir dabar stengiuosi palaikyti tam tikrą pianistinę formą. Priklausau tiems kompozitoriams, kurie kuria ir prie instrumento, nes man svarbiausia yra sąskambiai, harmonija. Grodama dažnai patenku į tam tikrą meditacinę, o idealiu atveju – ir į transo būseną. Būtent per grojimą ir per (meta)fizinį kontaktą su garsu, per paties garso atveriamas gilumines erdves ir gimsta mano kūryba.
– O kaip kitos meno šakos? Draugauji su jomis?
– Jos įkvepia, palaiko tonusą. Dažnai laikau atverstą Čiurlionio paveikslų albumą. Arba, kai rašiau „Sūkurį“ (2004 m. sukurta kompozicija dideliam ansambliui – aut. past.), šalia buvo Escheras. Kai kurių kūrinių gimimą lydėjo Van Gogho darbai. Taigi įvairios meno šakos man daugiau ar mažiau sužadina tą būseną, kuri reikalinga naujo kūrinio gimimui. Vizualiai ir girdimai stengiuosi sukurti tokią aplinką, kuri nedisonuotų su tuo, ką darau. Mane labai „įkrauna“ ir knygos – iš ryto skaitau filosofinę, psichologinę literatūrą, Rytų poeziją.
– O kinas?
– Labai mėgstu dokumentiką – kadaise didžiulį įspūdį paliko Vytauto V.Landsbergio filmas „Vilius Orvidas“. Iš vaidybinių filmų režisierių mano mėgstamiausi yra Kieslowskis, Tornatore, Kurosawa, dar – Aleksandras Sokurovas ir jo nuostabioji „Rytų elegija“ apie japonų salą.
– Vis grįžtame prie Rytų, budizmo. Akivaizdu, kad tau tai labai sava ir artima, tiesa?
– Budizmas man šiuo metu aktualiau nei krikščionybė. Rytų estetika ir grožio ieškojimu pagrįstas gyvenimo būdas man išties labai artima, o dvasinės patirtys yra stipriausias stimulas gyvenime. Beje, labiausiai įsimintini kelionių įspūdžiai buvo budistų šventyklos, kai prieš 10 metų dalyvavau festivalyje Pasaulio muzikos dienose Honkonge: Didysis Buda, esantis šalia Honkongo, ir absoliuti tyla kalnuose, Išminties take. O pernai vykau į Pasaulio muzikos dienas Pietų Korėjoje ir lankiausi vis dar veikiančioje Beomeosa šventykloje. Keliavau į ją šaltą dieną, nešvietė saulė, bet tai tapo privalumu, nes buvo labai tylu, vaikštinėjo vos keletas turistų. Viskas paskendę rūke, meditacijoje... Nepamirštamas įspūdis.
– Bet visa tai atėjo anksčiau, ne po šitų kelionių? Iš kur?
– Turbūt nuo paauglystės laikų, kurie, laimei, sutapo su Sąjūdžio metais. Būtent tuo metu pradėta itin domėtis joga, Rytų estetika ir filosofija bei tokiais autoriais kaip Vydūnas, Vilius Orvidas. Hermanno Hessės „Stepių vilkas“ bei „Sidharta“ tuo metu buvo paauglių „biblija“. Man visa tai buvo labai artima. Beje, vienas iš mano idealų – Čiurlionis – taip pat visada buvo artimesnis Rytų kultūrai. Nors, aišku, ne mažiau stipriai buvau ir esu veikiama ir vakarietiškosios tradicijos: Mozarto, Stockhauseno, Björk ir dar daugelio kitų.
– Raminta, ar anksti keliesi?
– Vis labiau branginu ryto valandas. Studijų metais buvo kitaip, buvau labiau pelėda. Pacituosiu Kutavičių (kompozitorius Bronius Kutavičius – aut. past.), kuris sako: „Nesuprasi, kas esu – nei vyturys, nei pelėda.“ Atsibudimo laikas taip pat priklauso nuo metų laiko. Aš pagal saulę – kuo anksčiau švinta, tuo lengviau atsikelti. Man geriausias paros laikas yra iki 12–13 val., o jau 12 val. nakties – visiškai neberomantika (juokiasi). Tad labai susierzinu, jeigu pirma dienos pusė išeikvojama nebūtiniems pokalbiams, susitikimams, blogoms emocijoms – tuomet apima jausmas, kad „suvalgoma“ visos dienos energija.
– Kai pavargsti nuo kūrybinio darbo, kas tuomet?
– Kūrybiniam darbui būtinos pertraukos – bent jau pasivaikščioti tarp ilgų sėdėjimo valandų. Turi atitrūkti nuo savo ego ir minčių. O tam puikiai tinka bendravimas. Didžiulį malonumą teikia buvimas gamtoje bei sportas – plaukimas, dviratis, baidarės. Kitas būdas atitrūkti nuo kūrybos – tai vieną intelektualinę veiklą pakeisti kita. Aš labai mėgstu skaityti, fantazuoti, nuolat mokytis kažko naujo. Tiesą sakant, jei per dieną negaunu tam tikros porcijos naujos informacijos – negaliu užmigti, o ir jausmas tokiu atveju apimtų, kad diena praėjo beveik veltui, nepaisant to, kad muzikinės kūrybos prasme ji būtų buvusi produktyvi.
– Ar gali kurti kur nors kitur, ne namuose?
– „Visur gerai, bet namuose geriausia“, – atsakyčiau taip (juokiasi). Tuo ypač įsitikinau rašydama savo paskutinį kūrinį – operą „Penki Merės stebuklai“, kuri mane tiesiog „pririšo“ keleriems metams prie namų. Aplinka man svarbu – joje aš turiu gerai jaustis. Ji turi būti šviesi ir netrukdoma.
Esu ne kartą viešėjusi įvairiose kūrybinėse rezidencijose Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje, bet su aplinka ir ypač su ten esančiais instrumentais ne visada pavykdavo „susidraugauti“. Todėl rezidencijose daugiausia brandinu kūrinio idėją, kuriai išvis nereikia pianino. Pavyzdžiui, Brazilijoje kolegos labai stebėjosi, jog laiką leidžiu ne studijoje, ne prie kompiuterio, o ant suolo, ir vis kažką rašau į štai tokį, ne natoms skirtą sąsiuvinį (rodo žalią mokyklinį sąsiuvinį – aut. past.).
Tada jie nusprendė, jog turbūt aš rašau tekstus savo dainoms (šypsosi). Kitas dalykas, kad kelionės man, kaip žmogui, yra labai reikalingos – praplėsti akiratį, bendrauti su bendraminčiais. Tad yra savotiškas paradoksas – kūrybai išorinių įspūdžių reikia labai mažai, o kaip žmogui – jie būtini. Panašiai, kaip kokiai nors žuviai – išnerti į orą, įkvėpti ir nerti atgal.
