– Kompozitoriau, įžvelgiu tam tikrą klastą – pakvietėte į kabinetą, kuriame tikrai nekuriate muzikos, nors tikėjomės atvirkščiai. Vietoje Jūsų partitūrų ir instrumento, galime patyrinėti tik Kauno filharmonijos valymo priemonių arsenalą.
– Labai nesinori mistifikuoti viso to neva kūrybinio proceso, nes tai pasidarytų tarsi lenktynės – kieno gražesnis interjeras, kieno geresnis instrumentas, kas turi geresnes sąlygas ar naujesnį kompiuterį. O tie procesai vyksta nebūtinai kažkokioje konkrečioje vietoje. Pavyzdžiui, darbastalis – tokio nėra. Yra, pavadinkime, staklės, kur atėjus laikui viskas užrašoma pieštuku ant popieriaus, o visi tie neva kūrybiniai minčių pajudėjimai vyksta bet kur – ir troleibuse, ir tualete, ir kur tik nori. Taip kad negalima sakyti, kad kompozitorius, rašytojas, ar kitas meną darantis žmogus būtinai yra pririštas prie savo aplinkos, į kurią nevalia niekam kišti nei rankų, nei kojų, nei valyti dulkių, nei dar kažko...
– Tačiau daug kam sunku įsivaizduoti kompozitorių be darbo kabineto, kuriame, kaip norėtųsi tikėti, slepiasi dar ir kokia nors svarbi paslaptis.
– Paslaptis yra žmoguje – ne jo aplinkoje. Jeigu jis sugeba tą paslaptį išlaikyti, tai ačiū Dievui. O jeigu ne, tai tuomet jis tampa visiems prieinama auka, kurią labai nesunkiai galima pagauti už bet kurios vietos.
– Bet muziką juk vis tiek rašote privačioje erdvėje, o ne štai čia, Filharmonijos patalpose?
– Visko būna. Kai muziką reikia užrašyti, tuomet naudojuosi bet kokia galimybe – tai gali būti ir Filharmonija, ir namai, ir kaimas, traukinys, autobusas.
– Jums užtenka tik lapo ir pieštuko?
– Penklinės, pieštuko ar tiesiog paprasto lapo – muziką galima ir žodžiais užrašyti.
– O aplinkos sterilumo – kad nebūtų jokių bereikalingų trukdžių – reikia?
– Mūsų šeima didelę gyvenimo dalį gyveno viename kambaryje – ten buvo ir vaikų kambarys, ir mūsų kambarys, ir pianinas, ir televizorius. Man nebuvo problema kažką užrašyti. Mokėjimas atsiriboti yra svarbus. Paskui, kai atsirado savas kampas, kurį laiką labai trūkdavo to šurmulio, bendravimo, buvimo už nugaros, šalia. Šiaip aš esu didelis tinginys, tai naudojuosi bet kokia proga nedirbti: einu pavalgyti, kavos išgerti... Priežasčių atsiranda.
– Tai ar ne geriau, tokiu atveju, yra atskiras darbo kabinetas?
– Ne. Paskui prireiktų ir darbo chalato, darbo stalo, krėslo (juokiasi)... Prasidėtų nesąmonės.
– Tuomet paklausiu apie priešingą dalyką – ne atsiribojimą, o inspiracijas. Kas įkrauna, „maitina“ Jūsų vaizduotę?
– Labai įvairūs dalykai – ir knygos, ir paveikslai, ir svetima muzika...
– Ištarėte kompozitorių tarpe gana nepopuliarią frazę – „svetima muzika“. Didelė dalis muzikos kūrėjų jos paprasčiausiai neklauso.
– Svetima muzika yra kaip lakmuso popierėlis – klausaisi, o po to atsigręžęs į save galvoji, kiek esi šūdo prirašęs ir kiek yra gražios svetimos muzikos. Atsiranda vidinis stimulas padaryti kažką ne tokio šūdino, ką anksčiau darei. Čia toks profesinis baltas pavydas, keliantis klausimą – o kodėl aš tokios gražios muzikos neparašiau?
– Bet kai girdi daug gražios muzikos, įmanomas ir kitas scenarijus – gali tiesiog nusvirti rankos. Nes kam gi berašyti, jeigu jau tiek daug yra prirašyta?
– Tai taip – ir sudėtingos, ir gražios – be galo. Dabar, kai atsidarė internetai, youtubai, galima viską pasitikrinti, kas yra padaryta – kad nekartotum tų dalykų. Arba atsiskyrus eiti kažkur dar toliau.
– Vadinasi, Jūsų namuose skamba muzika?
– Retokai. Ji mane nervina (juokiasi). Namie gali būti ir gražus popsas, ir televizorius.
– Tačiau vis tiek turbūt galėtumėte įvardyti savo guru?
– Studijų metais buvo labai įvairių – Pärtas, Schönbergas, Schubertas... Įvairus kokteilis, kadangi turėjome labai turtingą fonoteką, surinktą Tauragio (a. a. Adeodatas Tauragis – muzikologas, Muzikos akademijos docentas, – aut. past.). Klausydavomės to, kas patiko, kas buvo įdomu. Aišku, ir Bacho kūriniai – pradedant vargonais, baigiant pasijomis, choralais... Turiu daug kompaktinių plokštelių, tačiau jos dulka ir aš niekaip neprisiruošiu jų paklausyti.
– Gana dažnai Jums lipdoma „žaidžiančio“, pokštaujančio kompozitoriaus etiketė. Bet pats kūrybos procesas juk nėra toks linksmas?
– Ne, jis tikrai nelinksmas. Gali būti juokas pro ašaras, aplinkinės nevilties pajautimai, pasišaipymai iš jos arba iš durnumo.
– O kuriate ryte ar vakare?
– Tik ryte. Bet jei spaudžia laikas, tuomet galiu ir visą parą dirbti.
– Nejaugi darbas Filharmonijoje tam netrukdo?
– Dėkingas darbas. Bet kabinete partitūrų neužrašinėju – čia nėra pianino. Rašau ranka, ant popieriaus, pieštuku, trinu trintuku (šypsosi). Kalbėjausi su keletu atlikėjų ir jie manęs paklausė, ar čia kompiuteriu užrašyta, ar pieštuku. Atsakiau, jog pieštuku, o jie man – „matosi“ (juokiasi). Matyt, skirtumas yra, ir esu pajutęs, kad vienų kompozitorių mąstymas yra grynai kompiuterinis, kitų – pieštukinis. Akustiniai instrumentai, kuriems muzika rašoma iškart kompiuteriu, skamba visiškai kitaip, negu rašant ranka. Kita energetika. Galbūt aš senamadiškas, tačiau čia irgi yra pusiau mistika, kuria galima tikėti, galima netikėti – kaip ekstrasensai, kurie yra labai abejotinas dalykas.
– O kaip deadline’ai – motyvuoja?
– Motyvuoja, netgi labai. Tada galiu susidaryti grafiką, netgi dienomis, valandomis, kada viskas turi būti baigta ir kokioje esu stadijoje. Jei nebūtų deadline’ų, tuomet turbūt nerašyčiau – žiūrėčiau į dangų.
– Kokia knyga šiuo metu guli ant Jūsų stalo?
– Šiuo metu – jokia. Tačiau neseniai iš naujo atradau Thomą Manną – perskaičiau „Juozapą ir jo brolius“. Labai graži kalba, puikus Antano Gailiaus vertimas – kiek lietuvių kalboje yra gražių žodžių, kurių mes nevartojame!
– Esate kaunietis, o atgimstantis Kaunas, kartu su visu tarpukario palikimu, greičiausiai, irgi kažką Jums kaip kūrėjui duoda?
– Nieko jis man neduoda. Vaikštome ir nepakeliame galvų į stogus, į Laisvės alėjos trečią aukštą ar Sopranų gatvės privačių namų architektūrą – visa tai jau pernelyg įprasta. Nematau skirtumo, jeigu paklaustumėte kokio nors krekenaviškio, kodėl jis ten gyvena ir kas jam yra Krekenava. Nežinau, ką jis galėtų atsakyti... Labai dažnai užduodu sau klausimą – ką veikia žmonės, tarkime, Ariogaloje, kodėl jie ten? Ir tiesiog nerandu atsakymo – gyveni ir tiek. O Kaune aš jau 55 metai ir viskas, ko reikia, yra čia.
