Žibuoklė Martinaitytė didžiąją metų dalį gyvena Niujorke, tačiau vasaromis visada grįžta kurti į atokią kaimo sodybą, kuri dėl tylos ir gamtos niujorkiečiams atrodo kaip tikrų tikriausia egzotika. Muzikologei Eglei Bertašienei kūrėja prisipažino, kad vienuoliškas atsiribojimas – būtina kūrybos sąlyga, tad niekada nemiegantis megapolis verčia ieškoti kompromisų.
– Žibuokle, ideali vieta kūrybai tau yra kaimo klėtelė, kurią pakrikštijai Mėlynojo laumžirgio vardu.
– Kūrybiniam darbui man būtinos dvi sąlygos – tyla ir gamta, kad pro langą galėčiau matyti bent vieną medį. Niujorke aš tokios prabangos neturiu. O kalbant apie Mėlynojo laumžirgio studiją, tai būtent šioje lietuviškoje kaimo klėtelėje su kiek asketiška aplinka ir įvyksta daugiausia kūrybinių stebuklų bei atradimų. Jie randasi iš tylos, iš laiko gausos, ramios dienų tėkmės, stebint lėtus gamtos ritmus.
– Bet Laumžirgyje tu juk būni itin retai?
– Ilgainiui išmoksti prisitaikyti prie bet kokių situacijų, nes kūryba man reikalinga vos ne išlikimui. Ir jei neturi idealių sąlygų, vis tiek surandi kokį nors sprendimą – ar anksčiau keltis, ar vėliau nueiti miegoti, kad galėtum kurti nors ir ne visiškoje, bet bent jau dalinėje tyloje. Be to, tą problemą sprendžiu ir išvažiuodama į kūrybines rezidencijas kur nors netoli Niujorko ar į kokią kitą Amerikos valstiją, pavyzdžiui, Kaliforniją, kur šilčiau (juokiasi). Rezidencijos paprastai būna atokiose vietose, kur daug gamtos, ten pagaminama valgyti, nereikia galvoti apie buitinius rūpesčius, o tai labai padeda.
– O tau nebūtina prisijaukinti naujos vietos, susigyventi su ja? Juk ateini ten, kur viskas svetima.
– Taip, bet, pavyzdžiui, vienoje seniausių kūrybinių rezidencijų, kuri yra Amerikoje ir kuriai jau 100 metų, ateini į studiją, kur yra dirbę daug žymių kompozitorių. Ten justi nenutrūkstamas veiksmas, stiprus energetinis laukas, todėl labai lengva kurti – skrieji ant tos pačios bangos. Tuo atžvilgiu vietos prisijaukinti nebereikia – ji itin atvira ir dosni savo kūrybine energija. Žinoma, idealiu atveju būtų gerai turėti intymų santykį su aplinka, kurį aš jaučiu savo klėtelėje, nes į tą vietą atvažiuoju nuo pirmųjų savo gyvenimo metų ir kiekvieną vasarą būnu ten. Tai mano senelių sodyba, statyta paties senelio – visos spynos čia jo įdėtos... Į kiekvieną medį, obelį esu ten įlipusi.
– Rodos, joje nėra nieko nereikalinga – tik tiek, kiek minimaliai būtina kūrybai.
– Man labai patinka dirbti asketiškoje aplinkoje, kai nėra net patogaus baldo. Vienintelis toks čia yra pintas fotelis, į kurio apvalainą formą man tiesiog patinka žiūrėti. Specialiai studijoje nenorėjau jokios lovos, nors ir smagu būtų pagulėti, pasvajoti, bet su darbu lova nedera. Mėgstu vienuolišką aplinką, kad būtų švaru, daug erdvės, oro, kad būtų galima išsidėlioti partitūras ir, pageidautina, kad būtų koks nors instrumentas – geriausia klavišinis.
– Kuri prie instrumento?
– Tam tikroje stadijoje aš mėgstu dirbti prie instrumento, mėgstu išleisti tam tikrus garsus ir harmonijas, bet tai nėra būtina. Esu parašiusi kūrinių ir be jokių instrumentų, irgi puikiai sekėsi – prisitaikai ir viską įsivaizduoji vidiniu girdėjimu. Bet yra pridėtinis malonumas: esi vienas studijoje, tavęs niekas negirdi, gali skambinti naktį, dieną, leidi sau improvizuoti, pagroti – nebūtinai tą kūrinį, kurį rašai. Mano kontaktas su fortepijonu tęsiasi jau nuo mažų dienų ir jis kaip draugas – norisi turėti bent mažytį prisilietimą.
– O kaipgi kompiuteris – juk tai nepaprastai pagreitintų ir palengvintų visą procesą?
– Kuriu popieriuje, todėl išties viskas labai sulėtėja, nes vis tiek po to reikia perkelti į kompiuterį. Prieš dešimt metų dirbau tokiu metodu, kad iškart rašydavau kompiuteriu, bet po to pradėjo nebepatikti, kaip supaprastinu tam tikrus dalykus vien dėl to, kad notacinėje programoje juos paprasčiau užrašyti. Viskas supaprastėjo – netgi muzikos metrai. Nenoriu, kad techninė priemonė darytų įtaką mano muzikos stiliui. Gana greitai po to vėl pradėjau rašyti ant popieriaus ir tada iš naujo pajutau begalinę laisvę, kaip paauglystėje, kai gali daryti, ką nori.
– Ar kuriant būtina atsiriboti nuo gyvenimo, užsidaryti po devyniomis spynomis, kad niekas, šiukštu, nepertrauktų?
– Deja, taip (juokiasi). Norėčiau, kad taip nebūtų, bet save gerai pažįstu. Bandžiau visokias situacijas, tačiau kad įvyktų kūrybinis stebuklas, turiu būti visiškai viena – tai jau patikrinta šimtus kartų. Išnaudoju laiką, kai nieko nėra namuose. Vyras tą žino ir kartais būna priverstas išeiti iš namų net per išeigines (juokiasi).
– Bet buitinių intarpų juk vis tiek neišvengsi.
– Jie praeina automatiniu režimu. Bet ne kiekvienas periodas yra intensyviai kūrybinis – paprastai tokia yra kūrinio pradžia, kai gimsta idėjos. Tam reikia daug laiko. Artėjant terminams būna jau labai konkretus darbas – orkestrinės partijos, kurias galiu ruošti ir neatsiribojusi. Bet muziką ištraukti iš tuštumos reikia tylos, erdvės ir daug laiko.
– Kas teikia daugiausia intencijų, impulsų kūrybai?
– Iš esmės aš randu įkvėpimą visur – tai gali būti gamtos reiškinys, meno kūrinys, jo patyrimas, išgyvenimas, gali būti pokalbis su žmogumi, matytas kino filmas. Įkvėpimas yra pats gyvenimas. Kiekviena jo minutė, tėkmė, kaita – tai tarsi ir muzikos esmė, kurioje yra tėkmė ir pastovi kaita bei kažkoks visa tai sujungiantis elementas. Tam tikrų būsenų seką vėliau įdedi į muzikinių būsenų seką, todėl iš gyvenimo gali paimti įkvepiančią situaciją ir tą pačią emocinę kreivę panaudoti muzikoje kaip grafinę kreivę.
– Kas yra tavo literatūra? Ką šiuo metu skaitai?
– Gyvendama Niujorke skaitau angliškas knygas, kai gyvenu Lietuvoje – lietuviškas. Nors šiuo metu neskaitau nieko, bet namuose ant lentynos liko portugalų rašytojo Fernando Pessoaʼos „The Book of Disquiet“. Mėgstu grožinę literatūrą. Paskutinės skaitytos knygos buvo Davido Mitchello „The Bone Clocks“ ir vengrų rašytojo László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“. Be proto mėgstu leisti laiką knygynuose, ypač Amerikoje, kur galima prabūti kelias valandas.
– O kalbant apie muziką – ar galėtum įvardyti kokį nors vardą, palikusį ryškiausią įspaudą tavo kūryboje?
– Anksčiau labai patikdavo, labai artimas buvo Ligeti – daug jo partitūrų esu studijavusi. Visą laiką nuostabą kėlė Giacinto Scelsi, nors mano muzika su jo visai nesusijusi – tiesiog kaip fenomenas, ką galima padaryti su vienu garsu. Labai patinka klausytis Feldmano, Pärto – nors irgi estetiškai labai nutolusi, tokia muzika atgaivina. Iš dabartinių – Georgas Haasas, Johnas Adamsas.
Dažniausiai muzikos klausausi koncertuose – namuose norisi tylos. Medicininiai tyrimai parodė, kad turiu ypač jautrią klausą, girdžiu labai aukštus obertonus, kurių paprastai žmonės negirdi, ir dėl to dažnai patiriu akustinės informacijos perkrovas. Tad jei visą dieną dirbu prie muzikos, klausytis jos vakare jau būtų per daug, reikia kada nors išsijungti. Kai jau pradedu nieko nebegirdėti – toks yra perkrovimo efektas – turiu išjungti visus akustinius trikdžius, kol klausa atsigaus. Todėl gyvas garsas koncerto metu yra daug nuostabesnis patyrimas, nes girdžiu visus tuos obertonus. Tai su niekuo nesulyginamas nepaprastas fizinis malonumas.
– Kalbėjome apie tavo studiją lietuviškame kaime, o kas tave „veža“ Niujorke?
– Tas miesto ir žmonių daugiaplaniškumas, polifoninis daugybės kontekstų koegzistavimas vienu metu. Lietuvoje gyvenimo būdas, žinoma, gali varijuoti, bet vis tiek tik suvokiamose ribose, variacijų skaičius čia yra ribotas. O Niujorke tokia įvairovė, kad visą laiką stebina ir stulbina. Išėjęs į gatvę niekada nežinai, kas nutiks, ką sutiksi. Mane tai įkrauna, bet drauge ir išsunkia.
Pats kūrybinis darbas čia ir ten išlieka panašus, keičiasi tik išoriniai dirgikliai. Kad aplinka palieka savo žymę, pastebėjau gana atsitiktinai. Pavyzdžiui, kūrinį „Gridlock“ (angl. – eismo spūdtis; įstrigusi situacija) rašiau Niujorke ir pirmąkart jį išgirdusi negalėjau patikėti, kiek jame įtampos, streso ir nepaliaujamo judėjimo – kaip ir pačiame mieste. Viename iš kūrinio motyvų netgi atpažinau dažnai Niujorke girdimų sirenų intonacijas. Taigi aplinkos garsai tarsi prasiveržia į kūrinius to net sąmoningai nesuvokiant ir nesiekiant.
– Pamenu prieš kelerius metus tavo rašytus „Kompozitorės dienoraščius“ iš Niujorko. Mėgsti rašyti?
– Rašyti aš mėgstu. Gal kada nors net parašysiu knygą – vis svajoju apie tai. Turiu jau pamatus, panaudočiau muzikinę formą. Nežinau, ar pavyks tai kada įgyvendinti.
– O kuo dar gyveni?
– Laisvu nuo kasdienybės, nuo rūpesčių laiku medituoju, užsiimu budistine praktika jau daug metų ir tai yra mano atsipalaidavimo, ramybės, mąstysenos švaros šaltinis. Atsimenu, mokyklos laikais skaitydavau Vydūną – labai patikdavo jo filosofija. Paskui labai gilinausi į Skriabino kūrybą ir per tai atėjau į Blavatskają, o iš jos – į budistinius tekstus. Atrodė, kad atpažįstu visa tai, ką skaitau, bet paskui supratau, kad vien skaitymo nepakaks. Tuomet pasirodė ir Ivanauskaitės knygos, kurios irgi buvo didžiulis įkvėpimo šaltinis. Ten aiškiai buvo pasakyta, kad reikia turėti savo mokytoją, gyvą dvasinės tradicijos perdavimą, tada natūraliai sutikau Deimantinio kelio budizmą, kurį praktikuoju jau 20 metų.
– Ar yra kažkas, kas eitų iš kūrinio į kūrinį – idėja, emocija, tam tikri rašymo metodai?
– Mano intencija – padovanoti klausytojui tam tikrą giluminį išgyvenimą, bet ne tiek pačios muzikos, kiek savęs paties. Parodyti veidrodį, sukurti bent vieną akimirką, mažą sekundės dalį, kad klausytojas pažvelgtų pats į save, į savo esmių esmę. Man rodos, su kiekvienu kūriniu man tai sekasi vis geriau ir geriau. Gyvenime atsitinka įvairiausių netikėtų situacijų arba tragedijų, kažko, kas priverčia pažvelgti į tai, kas esi – ne į išorę, bet į gelmę. Ir tada atsiduri akistatoje su savimi, ir žinai, kad negali jau nuo savęs pabėgti. Būtent tą akimirką kažkas transformuojasi, kažkas atsiranda. Nes labai lengva pasimiršti tuose buities dalykuose, darbuose, politinėse realijose. Lengva pamiršti, kad vandenyne yra ne tik bangos, bet ir gelmė, dugnas.
