Kompozitorė Lina Lapelytė atskleidė, kad kūryba jai – intymus ir ramybės reikalaujantis procesas, neįmanomas be tam tikro atsiskyrimo. Kur jį rasti ir kaip jį pasiekti – muzikologės Eglės Bertašienės ir fotografo Kęstučio Pleitos parengtoje publikacijoje.
Tapatybė
Nors dažnai esu vadinama kompozitore, manau, tikslesnis apibūdinimas būtų tiesiog muzikantė – per savo asmeninį santyki su muzika bendrauju ir su kitais žmonėmis, kurie artikuliuoja mano vizijas. Neturiu specialių darbo metodų, patinka betarpiškas bendravimas su atlikėjais ir dalyviais, svarbu emocinis ryšys ir gera energija kūrybiniame lauke.
Apie darbo rutiną
Mano darbai yra kompleksiški – jie labiau apie tam tikrus žmones. Man neįdomu ištisai rašyti natas, po to jas atiduoti, nes jei rašau kūrinį, tai galvoju apie jį kaip apie pratęsimą žmogaus, kuris jį atskleis. O rutina yra labiau apie pokalbį, apie susitikimą su žmonėmis ir tik po to yra komponavimas bei galutinis rezultatas.
Daug laiko atima komunikacija, administracija, o pats kūrybos procesas vyksta etapais, kai jau atsikratau viso kito ir galiausiai „atsiranda“ švari galva, švarus laikas – tik tada įmanoma kūryba. Neturiu rutininių įsipareigojimų, kiekvienas projektas yra skirtingas, su savo skirtingais etapais: vieni reikalauja konkretaus rašymo, natų, kiti būna labiau vizualūs ar konceptualūs darbai, kur procese esama daugiau tyrimo ir medžiagos ieškojimo.
Ritualai
Ritualų neturiu. Nėra taip, kad dabar štai kuriu, o dabar – nekuriu. Kai mintį turi galvoje, ji su tavimi visur. Kūryba labiau vyksta vaikštant, miegant, plaunant indus, gaminant maistą. Patinka pabūti su kažkokia idėja, mintimi, ir, jei neforsuoji, jei leidi mintims lengvai plaukti, galiausiai ateina atsakymai. Dažnai stengiuosi palikti baltą lapą, kad įsirašytų tie dalykai, kurių reikia.
Darbo vieta
Jeigu tai yra garso takelis, kurį aš pati atlieku, pati pagaminu, tuomet dažniausiai atsiranda instrumentai, ir aš gyvai komponuoju, gyvai kuriu, įrašinėju. Kompiuteris, stalas – šitas arba kitas... Dažniausiai – skirtingi stalai, nes mūsų gyvenamoji vieta labai nepastovi. Vasaromis yra koks nors vasaros stalas, kartais yra rezidencijų stalas; porą žiemų gyvenome Pervalkoje, tai buvo dar kitas stalas, pečius buvo (juokiasi). Viešoje erdvėje mėgstu būti, bet labiau stebėti, o kurti – nelabai, nes kūrybai man reikia daugiau aksesuarų, vieno kito instrumento, be to, tai yra gana intymus veiksmas. Net jeigu namuose kažkas būna, aš negaliu kurti – man labiau patinka užsidaryti. Žiemą net pirtyje kurdavau (juokiasi).
Neretai darbo vieta tampa repeticijų ir parodų erdvės. Architektūra labai tiesiogiai veikia kūrinių turinį ir choreografiją.
Apie muzikos klausymąsi
Muzika čia skamba labai retai (juokiasi). Yra plokštelių, kurias vaikai mėgsta pagroti arba aš pati užsidedu savo draugų išleistas, bet nesu melomanė. Man labai patinka muzika ir aš kiekvieną kartą nustembu, kokios geros ir kiek daug jos yra, bet kad ji mane suptų – taip būna retai. Labiau dėl tyrimo kažką įsijungiu. Skambant muzikai sunkiai galiu veikti kažką kito, išskyrus jos klausymąsi, tačiau klausytis patinka ir aplinkos garsų – nejaučiu poreikio tų garsų maskuoti kitais.
Muzikos klausymui ir stebėjimui renkuosi koncertus – domina jos atsiradimo procesas, pasirinkti būdai ją priartinti prie klausytojo.
Apie literatūrą
Šiuo metu keliaudama pasiimu Timothy Mortono „Dark Ecology“ ir „Hyperobjects“. Taiklių įžvalgų apie skundo ištakas Rytų Europoje radau Aarono Schusterio knygoje „The Trouble with Pleasure“. Seniau būdavo daugiau muzikinių knygų – dabar jų kiek mažiau, nes ir pati muzika man tampa įrankiu, kuris leidžia tyrinėti platesnius kontekstus. Dar kiek seniau didelį įspūdį paliko Chris Kraus knyga „I Love Dick“.
Apie klausytojus
Turiu savo klausytojo viziją, bet drauge bandau jam kelti iššūkį. Man pačiai pasidarytų nuobodu daryti dalykus, jeigu suprasčiau, kad yra publika, kuri kažko iš manęs tikisi, o aš jai būtent tai ir duodu.
Apskritai, mano statusas, būvis yra tarpinis: studijavau klasikinį smuiką, nesu studijavusi kompozicijos, tik garso meną, kas yra neaiški sąvoka, ir galiausiai skulptūrą - dailiuosius menus. Galiu įsivaizduoti, kad tam tikruose meno kontekstuose publika gali tikėtis vieno ar kito. Man svarbu išlaikyti tą tarpinę būseną pernelyg nepaklūstant vieno ar kito meno lauko programoms.
Pavyzdžiui, mano darbas „Damos“ su kanklininkėmis iš „Lietuvos“ ansamblio yra įvilktas į labai atpažįstamą formą – keturios moterys groja visiems gerai žinomu folkloriniu instrumentu diskotekos lempų šviesoje... Arba kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte kurta opera „Geros dienos“. Pagrindinis ir vienintelis operos veikėjas – kasininkės – yra toks kasdieniškas, visiems atpažįstamas, kad galima lengvai su juo susitapatinti ir per tai patirti, išgyventi kūrinį.
Moteriškos temos
Jos ateina natūraliai, bet galbūt tai reiškia, kad vienos temos mane domina labiau nei kitos. Negalvoju, kad štai dabar reiktų sukurti kūrinį feministine tema. Tiesiog kažkokios idėjos kyla ir jos reikalauja tam tikro įgyvendinimo, ir taip jau yra, kad paskutiniu metu dirbau su moteriškais kolektyvais. Bet, pavyzdžiui, naujausioje operoje, kurios kūrėjos yra tos pačios Vaiva Grainytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, labiau vyrauja bendresnės, ekologinės, humanistinės temos, galvojome apie žmogiškuosius ir kosmoso kūnus.
Be abejo, kad tam tikros temos neišvengiamai rezonuoja su mano pačios potyriais, būviu ir kūnu.
Apie kūrybos esmę
Manau, kad man labai svarbu žmogus – kaip dalyvis ir kaip visuma, kuri pasiūlo tam tikrus atsakymus. Iššūkio kėlimas. Ne itin įdomu dirbti tradiciškai – tarkim, parašyti kūrinį orkestrui. Man norisi pažinti muzikantus, man įdomu santykis, ryšys, žmonių patirtys. Čia ping-pongo principu vykstantis reiškinys, kuris susidėlioja į kūrybą.
Įkvėpimo šaltiniai
Labiausiai mane maitina kasdienybė. Lankausi galerijose, bet daugiau atsitiktinai, filmus žiūriu... Gal labiau pastebiu praktikas, kurios rezonuoja su mano pačios kūryba ir tarsi asocijuoju save su tais žmonėmis, bet įvardyti kažką konkretaus – gana sudėtinga. Jonas Mekas, Pauline Oliveros... Galvoju, kad būtų įdomu atlikti performansą, kuriame tarsi vyktų kūrybinis pokalbis su vyresnio amžiaus menininkais. Man įdomūs keliomis kartomis vyresni menininkai, man įdomu, kaip tie patys dalykai rezonuoja iš kartos į kartą, kaip daug kas, apie ką aš dabar galvoju, kažkada buvo galvojama prieš 50 metų, ir tai vis dar yra aktualu.
Dažnai nauji sumanymai atsiranda iš nuostabos arba naivumo, negalėjimo kažko suprasti. Paskutiniu metu galvoje sukasi frazė inspiration is for amateurs (įkvėpimas skirtas saviveiklininkams), kurią kasdien vis skirtingai suprantu ir išgyvenu.
Visų pirma, man labai artimas terminas „saviveiklininkas“, o antra – dažnai pastebiu, kad gaunant vis daugiau ir daugiau užsakymų, inspiracijai lieka vis mažiau vietos. Manau, labai svarbu išlaikyti sveiką balansą tarp buvimo profesionaliu menininku ir saviveiklininku, kurio dienotvarkėje yra pakankamai laiko „žemiškiems“ reikalams bei inspiracijai.
Vilnius–Londonas
Paskutinius 3–4 metus jaučiuosi tarsi pakibusi tarp čia ir ten. Jaučiuosi gerai tiek Vilniuje, tiek Londone. Įsivaizduoju, kad tai yra idealus santykis, kai gali priklausyti kelioms vietoms, o ne vienai, nes visada turi galimybę pabėgti. Ir tas pabėgimas man yra svarbus. Nors, kita vertus, paskutiniu metu daug galvoju apie tai, kad, nepuoselėdamas ryšio su viena vieta, netenki galimybių ją keisti ir plėtoti, visada esi svečio teisėmis. Tai gal šiek tiek savanaudiška, nes neturi pakankamai resursų investuoti į tęstinumą, kurti sąlygų savo ir kitų buvimui, statyti, kovoti su neteisybe (juokiasi). Galbūt tai greitai pasikeis.
