Opusą įkvėpė poeto Donaldo Kajoko ketureilis iš rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“, veikęs ne tik kaip meninė idėja, bet ir padiktavęs kūrinio kompozicinę struktūrą.
Koncerte „Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai“ dalyvaus Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Marija Arutiunova (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Žygimantas Galinis (baritonas), Joana Daunytė (arfa), Elena Daunytė (violončelė), Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai), Dainius Svobonas (skaitovas), diriguos Robertas Šervenikas.
Apie naująją kompoziciją, kur muzikos garsais apmąstė žmogiškąją būtį, kalbamės su premjeros laukiančiu kompozitoriumi J. Jurkūnu.
– Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtame koncerte įvyks pasaulinė jūsų kūrinio „Apie būtį“ premjerą. Parašyti šį opusą įkvėpė Donaldo Kajoko eilės. Kaip šalia muzikos atsirado poezija?
– Kai kuriu muziką, dažnai šalia atsiranda poezija. Vengiu savo kūriniams rašyti anotacijas, nes norisi, kad klausytojas mano kūriniuose atrastų kažką individualaus, artimo sau. Poezija ne tik supažindina klausytoją su pagrindine kūrinio mintimi, bet ir įkvepia mane patį. Muzika ir poezija visada kartu, nes poezija, kaip ir muzika, yra laiko menas, kuris gali muzikos kūriniui suteikti struktūrą. Mano kūrybos procese poezija kartais atsiranda jau pusiaukelėje, tačiau niekada nebūna taip, kad ją su muzika reikėtų sieti per jėgą, nenatūraliai. D. Kajoko ketureilis kūrybos procese atsirado netikėtai – jis atviras įvairiems interpretacijos rakursams. Ketureilio neapibrėžtumas rezonavo su muzikine idėja, kurią turėjau savo galvoje, tačiau kartu norėjosi pusiausvyros tarp gilesnio matmens ir lengvumo bei konkretumo.
– Kokia ta muzikinė idėja?
– Gavau nelengvą užduotį – Lietuvos nacionalinė filharmonija užsakė sukurti dvigubą koncertą violončelei, arfai ir orkestrui. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra labai nedaug. Konsultuodamasis su savo kolega kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu juokavau, kad sukursiu du koncertus atskirai ir juos sujungsiu. Toks pajuokavimas rado atgarsį ir pačiame kūrinyje – čia muzika ieško kontakto tarp dviejų instrumentų ir orkestro: ieško būdų, kaip visiems kūrinio elementams vienam kitą paveikti ir išbūti kartu tam tikroje laiko atkarpoje. Kitaip tariant, šis kūrinys laviruoja tarp gyvenimo ir įvairių būties variantų.
– „Apie būtį“ premjera įvyks ypatinga proga – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Kokios sąsajos tarp jūsų kūrinio ir Vasario 16-osios?
– Kūrinio muziką su istoriniu įvykiu galima susieti tik netiesiogiai, per paaiškinimą ar interpretaciją. Man įdomu pažvelgti į Vasario 16-osios įvykių užkulisius – įdomu, kaip ir kodėl susiklostė aplinkybės, lėmusios, kad mūsų tautos jėga susikoncentravo būtent į šiuos žmones, kurie nusprendė, kad reikia imtis tokio veiksmo ir jį vykdyti. Tai yra stiprios valios išraiška. Sakoma, kad muzika irgi yra tam tikra valios forma.
Tiesioginių sąsajų tarp mano kūrinio ir Vasario 16-osios nėra, tačiau kurdamas kūrinį apie šiuos įvykius galvojau. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji turi ir mitologinę prasmę, tad aš nenoriu apie šiuos įvykius kalbėti figūratyviai ir ieškoti tiesioginių sąsajų. Kuriant man norėjosi pabandyti energetiškai pajusti mitologinę prasmę – kaip tada, realiu laiku, tai vyko ir kas tų įvykių dalyvius vedė į priekį. Pats Kovo 11-osios įvykius stebėjau per televiziją, jie buvo atspindėti mano instaliacijoje „Trečiasis posėdis“ parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje, tad Lietuvos nepriklausomybės tema atspirties tašku man tampa jau ne pirmą kartą. Vis dėlto jaučiuosi per menkas, kad tokius svarbius dalykus bandyčiau „įpakuoti“ į savo kūrinį. Galiu tik prisiliesti prie jų ir kontempliuoti mūsų tautos valią.
– Menas jums – tik estetinė patirtis ar ir būdas kalbėti politinėmis temomis?
– Pacituosiu garsovaizdžio menininką Audrių Šimkūną, kuris įrašinėdamas gamtos garsus sako, kad sudarinėja garsų žemėlapį. Menas yra laikmečio, kuriame jis kuriamas, atspindys arba tam tikras žemėlapis. Muzikos kūrinys turi daugybę apraiškos stadijų, – juk ir kūrinio atlikimas yra jo sukūrimas čia ir dabar, – tad menas yra tarsi socialinės būties ir įvairių kultūrinių aspektų mandala. Galima bandyti nuo to atsiriboti ir prisišlieti prie užmuzikinių srovių ar socialinių tendencijų, tačiau bet kokiu atveju menas galų gale pasakys pats, savo kūrybine forma, kas konkrečiu metu vyko. Aš mėgstu cituoti kompozitorių Davidą Langą: jis sako, kad kuria muziką todėl, kad yra dalykų, kurių pasakyti kitaip jis tiesiog negali. Aš lygiai taip pat: jeigu galėčiau pasakyti žodžiu – rašyčiau, jeigu galėčiau perteikti vaizdu – tapyčiau. Muzika turi ypatingą ryšį su žmogaus emocijomis ir protu, tad nebūtina savo minčių, perteiktų muzikine kalba, įprasminti konkrečiomis, aiškiomis formomis.
– „Apie būtį“ pirmą kartą skambės Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nacionalinės įstaigos kontekstas reikšmingas, bet ir įpareigojantis. Ką jums pačiam tai reiškia?
– Tai yra didelė garbė, bet kartu ir išbandymas. Instituciniai, socialiniai ir muzikiniai lūkesčiai įpareigoja, neišvengiamai tenka ieškoti būdų, kaip juos pateisinti, bet likti ištikimam savo idėjoms, nes tik jos veda į priekį. Lietuvos nacionalinės filharmonijos komanda yra aukščiausio lygio profesionalai, su ja dirbti yra didelis džiaugsmas, ypač turint omenyje tai, kad kultūra išgyvena ne pačius geriausius finansavimo laikus. Labai džiaugiuosi, kai mano muzika randa būdą materializuotis ir suskambėti simfoninio orkestro pavidalu, tai yra didelis įvykis. Instrumentinė akustinė, ypač simfoninė muzika Lietuvoje yra elitinis menas, kurį mes turime puoselėti visomis išgalėmis, juo domėtis. Kompozitoriai turi lavinti klausytoją, klausytojas turi lavinti kompozitorius, visi kartu turime sugyventi ir judėti į priekį.
– Minėjote elitinio meno sąvoką. Ar tikslinga šiandien skirstyti meną į elitinį ir kitą – tarsi skirtą mažiau išsilavinusiems, paprastesnį?
– Sakydamas „elitinis menas“ galvoje turiu istorinę vertę, nes simfoninės muzikos tradicija yra tam tikra mūsų tapatybės dalis, mūsų paveldas. Simfoninė muzika Lietuvoje turi labai gilias šaknis, tačiau jeigu šios tradicijos nepuoselėsime, galime ją lengvai prarasti. Elitizmo klausimu socialiniu aspektu esu gana skeptiškas, nes laikau save paprastu žmogumi. Man teko išbandyti įvairias meno sritis – dailę, džiazą, teko groti ir Pilies gatvėje, ir Didžiojoje filharmonijos salėje. Manau, kad sienos tarp aukštojo meno ir gatvės meno yra įsivaizduojamos, nelabai jas pripažįstu. Labiau tikiu atsidavimu darbui, idėjai ir profesionalumui. Profesionalumo nesiečiau su diplomu, nors papildomos kompetencijos niekuomet nepakenkia. Profesionalu laikau žmogų, kuris labai gerai kontroliuoja savo darbo medžiagą bei sritį ir gerai žino, ką daro, kur link juda. Galbūt egzistuoja platesnio vartojimo ir greitesnio tiražavimo meno formos, tačiau skirstyti meno į didikišką ir prasčiokišką neverta, nes kultūros sferoje svarbus abipusis ryšys, kuris padeda augti ir vystytis ne tik kultūros sferai, bet ir visuomenei.
– Proga diktuoja klausimą apie lietuviškąjį pradą muzikoje. Ar lietuviškumas kuriant jums svarbus?
– Tai labai atviras klausimas. Diskusijose apie tai, kas yra lietuviškumas, dalyvauti visuomet įdomu. Neuromokslininkai teigia, kad tautinės tapatybės ląstelės mūsų smegenyse dar neaptiko, tačiau lietuviškumas kultūroje yra susijęs pirmiausia su tradicija. Aš, kaip kūrėjas, semiuosi įkvėpimo ir patirties iš meistrų, kurie kuria aplinkui mane, arba iš tų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau jaučiu, kad ir mano kartos kompozitoriai jau tampa savotiška trąša jaunesnei kartai. Idėjų apykaita visada vyksta, ir, matyt, čia ir yra ta lietuviška mokykla: ne kažkas abstraktaus, pavyzdžiui, liaudies meno citavimas ar inkorporavimas į meno kūrinį, suteikiantis kažkokią tautinės tapatybės emblemą, bet konkretūs žmonės. Grįžtant prie mano anksčiau išsakytos minties, kad menas yra bendros visuomenės minties atspindys, lietuvių autorių kuriamas menas pats savaime yra lietuviškas. Kita vertus, daugelis mano kartos kompozitorių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra studijavę sutartinių struktūras ir jų veikimo principus, tad kartais atrodo, kad tokios žinios padeda formuoti tam tikrus muzikinių minčių srautus ir kūrybos procese juos kontroliuoti. Tačiau net ir tokią tradiciją formuoja žmonės.
– Kuriate labai skirtingų žanrų ir formų muziką – akustinę, elektroninę, nesvetimas jums džiazo kontekstas, repertuare nemažai muzikos teatrui ir kinui. Toks lengvai chaotiškas žanrų ir stilių kaitaliojimas – kūrybiškumo pagrindas ar išraiška?
– Apie tai sąmoningai negalvoju, kūrybos pavidalus padiktuoja mąstysena. Natūraliai susiklostė, kad vis pasitaikydavo proga išbandyti jėgas su įvairiais žanrais, esu įsitikinęs, kad patirties niekada nebus per daug. Vis dėlto pagrindinės idėjos visada išlieka tos pačios, keičiasi tik priemonės, kuriomis jas įgyvendinu. Pripažįstu, kad mano kūrybos repertuaras yra labai įvairus. Galėtų būti ir dar įvairesnis, bet tam nėra laiko. Man kūryboje visada įdomu bristi į naujus vandenis, nesu toks kūrėjas, kuris aria ir puoselėja vieną vagą. Sakyčiau, esu įvairių meškerių žvejas. Bet juk visas mūsų gyvenimas gana padrikas, chaotiškas, tik žmogus linkęs bandyti savo gyvenimą struktūruoti – viską paskirstyti tolygiai, išmatuoti. Bet gyvenimas kur kas didesnis už žmogų. Kūryboje kartais pavyksta tą gyvenimo dydį šiek tiek atspindėti: atspindėti chaosą, jo absurdą, o galbūt už absurdo slypinčią prasmę.
