Abiejų Lietuvos kūrėjų darbotvarkės itin įtemptos. Jose – ne tik pedagoginė veikla, gausu ir naujų projektų ar koncertų. Nepaisant didelio užimtumo, L.Rimša ir L.Mockūnas rado laiko pasidalinti mintimis apie kūrybą, muziką ir artėjantį koncertą su kolegomis iš Japonijos.
– Papasakokite, kokiais kūrybiniais, gyvenimiškais rūpesčiais ar malonumais šiuo metu gyvenate?
L.Rimša: Jei atvirai, tai gyvenu su, galbūt, kiek per dideliu kiekiu labai skirtingų darbų ir įkyrokomis mintimis, kad, va, jau septintoji iš eilės mano vasara pralėkė beveik nepastebimai.
L.Mockūnas: Gyvenu tarp Lietuvos ir Vokietijos. Bamberge metus laiko esu kūrybinėje rezidencijoje kartu su dar keliais kūrėjais iš Lietuvos ir Vokietijos. Štai toks dabar yra mano laukas. Žinoma, rašau muziką, groju, gilinuosi į instrumentus. Atsirado naujas, gana retas instrumentas – kontrabosinis klarnetas. Dirbu su juo. Toks, štai, rutininis darbas.
– Linai, esate žinomas kaip kompozitorius, garso takelių ir puikių aranžuočių kūrėjas. Tai byloja, kad dažnai liekate, kalbant kino terminais, už kadro, t.y. jūsų kūrinius scenoje atlieka kiti, ne jūs pats. Turbūt ne tiek daug klausytojų klausydamiesi Aistės Smilgevičiūtės atliekamo „Strazdo“, „Skamp“ dainos „You Got Style“ ar Jurgos „Prie žalio vandens“ žino, jog prie šių kūrinių esate pridėjęs ranką. Ar nekyla noras tapti labiau matomam? O galbūt tokia savotiška pilkojo kardinolo padėtis daug žavesnė nei nuolat scenoje matomo veido?
L.Rimša: Pamenu, kažkada, prieš daug metų, viename vakarėlyje Marijonas Mikutavičius būtent tokiu kardinolu mane ir pavadino. Juokiausi, pamenu. Į sceną nelabai turiu potraukio eiti, nors kažkada grodavau džiazą ir world music. Aš pakankamai prisijaudinu sėdėdamas salėje. Save kaip atlikėją vertinu labai skeptiškai. Kad būtum geras atlikėjas, reikia nuolat praktikuotis, o aš jau daug metų to nedarau. Savo laiku komponavimas besąlygiškai ir greitai išstūmė grojimą.
– Praėjusiais metais žurnale „Nemunas“ Linas jį kalbinusiam Alfredui Kukaičiui sakė, kad save priskiria postmodernistams, kuriems būdinga stilių, epochų, kultūrų samplaika. Tačiau pridūrė, kad šiomis dienomis, skirtingai nei prieš 20 metų, tai nieko nebestebina. Kyla klausimas, ar vis dar įmanoma muzikoje nustebinti? Juk yra teigiančių, kad mes tik užsiimame praeityje sukurtų modelių reinterpretacijomis, o ne originalia kūryba.
L.Rimša: Labai geras klausimas. Didžiąja dalimi savo kūryboje aš sąmoningai ir užsiimu praeityje sukurtų modelių reinterpretacijomis, jei taip galima pasakyti. Taip pat skirtingų modelių, stilių ar išraiškos priemonių derinimu tarpusavyje. Kūrybinio proceso metu visa tai man suteikia įdomius, gal kiek budistinius visuotinės vienovės išgyvenimus.
O dėl to muzikos stebinimo... Stebinimo pasitelkus kokias nors išraiškos priemones laikas, regis, jau tikrai praėjo. Nesvarbu, ar tos priemonės technologinės, ar atlikėjo virtuoziškumas, ar tiesiog imidžas. Paskutinis rimtas revoliucinis „stebinimas išraiškos priemonėmis“, mano manymu, buvo samplerių naudojimas.
L.Mockūnas: Tiesą pasakius, apie tai nelabai galvoju. Stengiuosi nekvaršinti galvos šiuo klausimu. Tiesiog dirbu su tuo, kas man tuo momentu atrodo įdomu pačiam. Jei pradėtum galvoti apie tai, ką naujo būtinai turi pasakyti, tikriausiai būtų sunku gyventi.
Iš kitos pusės žvelgiant, kartais atrodo, kad atrandi kažką naujo, negirdėto, bet paskui sužinai, kad kažkada kažkas tai jau yra daręs. Todėl taip, gana sudėtinga sukurti kažką visiškai naujo.
Jei pradėtum galvoti apie tai, ką naujo būtinai turi pasakyti, tikriausiai būtų sunku gyventi.
– Linas tame pačiame pokalbyje minėjo: „Man visada svarbiausias buvo pats kūrybos procesas. Mano muzikos likimas – visiškai ne mano sritis“. Šioje vietoje prisiminiau gana gajų muzikantų kuluaruose sutinkamą ginčą – vieni teigia, kad kuria dėl savęs ir nebando pataikauti publikai, o kiti kritikuoja tokią laikyseną ir teigia, jog bet kuris muzikantas siekia būti pažintas klausytojų. Kurią stovyklą renkatės jūs?
L.Rimša: Na, aš esu ne muzikantas, o kompozitorius, jau daugokai metų dirbantis pagal užsakymus, tad jei neatsižvelgčiau į kontekstą, tiesiog nepragyvenčiau. Kita vertus, man tai visiškai ne problema, nes niekada nekuriu to, ko nenorėčiau. Taip jau natūraliai viskas gyvenime susiklostė.
Kalbėdamas apie savo kūrinių likimą, visų pirma turėjau omeny jų reklamą, platinimą, įamžinimą kokiame nors pavidale. Visa tai – ne mano sritis. 2010 m. albumas „Enjoy! Forget?“ taip pat atsirado ne mano paties, bet mano draugų iniciatyva. Tokiomis, kaip čia pasakius, šeimyninėmis aplinkybėmis. Dabar tiems draugams esu tikrai labai dėkingas, nors anuomet albumo reikalai man nerūpėjo. Dirbau su naujais projektais ir t.t.
L.Mockūnas: Tiesiog pasikartočiau, kad mes, atlikėjai, grojame žmonėms, publikai. Bet iš kitos pusės, tai nėra pataikavimas, neturime derintis prie kažkieno skonio, tačiau adresatas, be abejo, išlieka svarbus. Kiekviena salė, kiekvienas ten atėjęs yra kitoks. Santykis, vadinamoji chemija tarp jų ir kūrėjo arba įvyksta, arba ne. Bet tai jokiu būdu nėra susiję su pataikavimu žiūrovui. Mano pozicija būtų daugmaž tokia – aš darau savo, o jei tai jums patinka, tuomet labai džiaugiuosi tuo.
Be to, atlikėjas turi skleisti tam tikrą energetiką tam, kad sugebėtų tą žiūrovą paimti. Tai dažnai nebūna susiję su kontekstu ar pačia medžiaga. Privalai tiesiog stengtis tą energiją perteikti žiūrovui.
– Muzikos pasaulyje abu esate žinomi kaip kūrėjai, kurie neapsiriboja vienu žanru ar disciplina. Platus įtakų spektras puikiai atsispindi ne tik jūsų muzikiniuose įrašuose, bet ir biografijoje (darbai teatre, kine ir t.t.). Rodosi, kad kūrybiniame lauke neturite nusistatę jokių ribų. Leiskite paklausti, iš kur semiatės įkvėpimo? Kas Jums padeda generuoti muzikines idėjas, jas įgyvendinti?
L.Rimša: Atvirai šnekant, nežinau. Iš tam tikro azarto gal. Bandydamas pažvelgti į šį klausimą racionaliai, manyčiau, kad vaikystėje itin didelę įtaką turėjo universali tėvo muzikos įrašų kolekcija [L.Rimšos tėvas – Jonas Rimša – muzikos pedagogas, džiazo mylėtojas, radijo laidų bei įvairių straipsnių apie džiazą rengėjas ir autorius, – aut. past.], vėliau išsilavinimas ir, turbūt, tiesiog bendras savęs ir pasaulio pažinimo procesas. Taip pat smalsumas, verčiantis pabandyti vis kažką naujo.
L.Mockūnas: Aš labai laimingas, kad mane vis prisimena kompozitoriai. Kartas nuo karto dedikuoja kokius nors kūrinius, solo. Taip pat esu nemažai grojęs kameriniuose ansambliuose. Juos, matyt, domina mano kaip instrumentalisto gebėjimai.
Matyt dėl to, kad nuo mažens tai dariau – esu čiurlioniukas ir užaugau su klasikine muzika. Mano technologinis bagažas išsiugdytas grojant tiek akademinę muziką, tiek džiazą. Mano gyvenime improvizacinė ir disciplinuota muzika visuomet ėjo kartu. Studijuojant Kopenhagoje į mane atkreipė dėmesį „Copenhagen Art Ensemble“. Būtent dėl to, kad buvau toks „aplink žanrus“. Bet šiais laikais daug tokių muzikantų.
– Pakalbėkime apie muzikines įtakas. Ar klausydamasis kitų kompozitorių bei muzikantų atliekamos muzikos atrandate joje idėjų savo kūrybai? O galbūt koncentruojatės tik į savo paties kūrybą ir klausyti pašalinės muzikos nematote reikalo, kaip kad JAV avangardinės krypties kompozitorus Haroldas Buddas, kuris yra sakęs, kad visiškai nesiklauso muzikos?
L.Rimša: Į savo kūrybą gilinuosi tik kūrybos metu. Baigęs kūrinį stengiuosi kuo greičiau jį užmiršti, kad nezyztų ausyse ir liaučiausi su juo dirbęs.
Kai buvau jaunesnis, sėmiau kibirais idėjas iš pačių skirtingiausių visų laikų kompozitorių ir viso pasaulio folkloro. Taip pat iš literatūros, dailės – ypač grafikos ir kaligrafijos. Dabar jau nelabai. Gal per daug dirbu, gal per daug jau pats žinau, o gal, kartais pagalvoju, kad ir tų naujovių Vakarų muzikoj nebelabai yra, palyginus su jų pertekliumi XX a. antroj pusėj. Klausausi beveik tik senos muzikos. Savo malonumui, ne pažintiniais tikslais.
L.Mockūnas: Klausau daug muzikos ir palaipsniui pats tampu melomanu bei kolekcionieriumi. Labai mėgstu turėti muziką fiziniame pavidale. Iš kiekvienos kelionės parsivežu plokštelių arba kompaktinių diskų.
Kita vertus, kai daug dirbi su garsu, kartais pavargsti. Atsiranda tokios neklausymo pauzės. Pavyzdžiui, ankščiau dažnai klausydavau muzikos automobilyje, tačiau dabar pastebiu, kad vairuojant man labiau patinka tyla. Tai vyksta savotiškomis bangomis. Atostogų metu buvo toks laikas, kai nenorėjau nieko klausyti, bet dabar jaučiuosi pailsėjęs ir galįs vėl tai daryti.
Klausau, ieškau. Galų gale, labai daug įdomių dalykų yra, kurių nežinai ir norisi išgirsti. Klausausi labai įvairios muzikos. Mane labai domina roko muzika, pankų kultūra, vokiškas krautrokas: Sonic Youth, Frankas Zappa, Soul Coughing. Taip pat akademinė muzika: Iannis Xenakis, Luciano Berio. Labai įdomu. Pats kaip tik mokausi L.Berio kūrinio „Sequenza“ solo partijos klarnetui. Jaučiu glaudų ryšių tarp skirtingų laikotarpių, matau muziką kaip visumą.
Baigęs kūrinį stengiuosi kuo greičiau jį užmiršti, kad nezyztų ausyse ir liaučiausi su juo dirbęs.
– Viename interviu kompozitorius Antanas Jasenka, paklaustas, kokį garso takelį sukurtų mus supančiai aplinkai, atsakė, kad rinktųsi ambient stiliaus kompoziciją. O kokios pakraipos kūrinį parašytumėte jūs?
L.Rimša: Manau, kad taip pat ambient.
L.Mockūnas: Net nežinau, galbūt pasirinkčiau spektrinę muziką, kuri man vis dar yra šiek tiek tamsus miškas, bet būtų įdomu į ją pasigilinti. Aplink mus labai daug spektrinių garsų ir būtų įdomu juos sujungti į bendrą visumą.
– Artėja rugsėjo 8-osios koncertas Vilniuje, „nowJapan“ festivalyje. Ar noriai priėmėte šį pasiūlymą pagroti su kolegomis iš Japonijos?
L.Rimša: Tai buvo sena Ryoji Hojito iniciatyva. Jis norėjo surengti mūsų bendrą koncertą būtent tokia sudėtimi. Pagaliau jo iniciatyva realizavosi.
L.Mockūnas: Aš specialiai šitiems darbams parskrendu į Lietuvą. Tai buvo planuota labai seniai. Gal prieš metus pradėjome kalbėti su „nowJapan“ ir Sugiharos savaitės organizatoriais. Paskutinę minutę atsirado koncertas Birštone [L.Mockūnas kartu su R.Hojito ir T.Yamaguchi iki pasirodymo Vilniuje dar koncertuos Kaune (rugsėjo 3d.) bei Birštone (rugsėjo 5d.), – aut.past.]. Be to, tai savotiškas ciklas, kurio dalis bus Lietuvoje, o dalis Japonijoje. Gruodžio mėnesį grosime Tokijuje ir Sapore.
– Kokie ryšiai Jus sieja su Ryoji Hojito ar Tomo Yamaguchi? Liudo atveju, kiek žinau, pažintis su Ryoji užsimezgė 2004 m. ir gana aktyviai tebesitęsia iki šiol.
L.Rimša: Ryoji yra grojęs dviejose mano koncertuose prieš gerą dešimtmetį. Taip mes ir susipažinome. O Tomo Yamaguchi žinau tik iš jo įrašo su Ryoji, kurį išgirdau svečiuodamasis pas R.Hojito Japonijoje. Beje, puikus albumas (L.Rimša turėjo omenyje bendrą R.Hojito ir T.Yamaguchi albumą „Duets“, – V.G.).
L.Mockūnas: Ryoji dažnai atvykdavo į Lietuvą. 2004 m. jau grojome kartu. Sunku prisiminti, bet susipažinom, rodos, gal net kiek ankščiau, turbūt 2003 m.
O su Tomu dar neteko susipažinti. Šiandien pirmą kartą su juo susitiksime (Su L.Mockūnu kalbėjomės rugsėjo 3 d., kai jis Kopenhagos oro uoste laukė lėktuvo į Lietuvą, – V.G.).
– O kokia Jūsų tarpusavio pažinties istorija? Ar ankščiau yra susikirtę Jūsų abiejų kūrybiniai/profesiniai keliai?
L.Rimša: O taip! Ir ne kartą. Su Liudu esame pažįstami tiek seniai, kad net nebepamenu, kaip susipažinome. Mes abu mokėmės Čiurlionkėj (turima omeny dabartinė Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, – V.G.), tik Liudas jaunesnis. Kartu naktimis džemindavome „Lango“ klube. Tuo metu aš gana intensyviai džiazuodavau. Liudas, beje, buvęs mano tėvo mokinys Čiurlionkėje. Progų susipažinti gyvenimas davė nemažai, tik dabar nepajėgiu prisiminti, kuri jų buvo ta pirmoji.
L.Mockūnas: Pas J.Rimšą nesimokiau, bet Jonas mane paglobodavo. Man nelabai sekdavosi teoriniai dalykai – solfedžio, harmonijos – o per egzaminus mes su juo susidurdavome, tai jis mane užtardavo. Jonas vaikščiodavo ir į džiazo koncertus, kuriuose kartais pasirodydavau, tad jis mane žinojo ir, reikalui esant, kaip jau minėjau, užtardavo. Tokia savotiška globa. Iki šiol su J.Rimša išlikęs šiltas santykis.
Kalbant apie pažintį su Linu, man taip pat būtų sudėtinga konkrečią datą įvardinti. Jis buvo kiek vyresnis. O, žinote, su vyresniais visuomet taip būna, kad manaisi juos pažįstantis, bet iš tiesų jis manęs nepažinojo, o aš jį tik žinojau. Bet bendravimas vyko „Lange“, taip pat „Sietyne“ [1988–1995 m. veikęs Vilniaus teatras (vėliau „Vaidilos“), – aut.past.], kur grodavau, Vilniaus Mokytojų Namų Svetainėje. Tie ryšiai pradėjo megztis maždaug 1992–1993 m.
– Gal tuomet pamenate paskutinįjį bendrą pamuzikavimą ar projektą?
L.Rimša: Pernai elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalyje „Jauna Muzika“. Liudas su dar dviem muzikantais grojo mano „elektrinį“ kūrinį.
– Visi muzikantai, lipsiantys į sceną rugsėjo 8 d., yra stiprūs improvizatoriai. Sakykite, ar specialiai ruošiatės šiam pasirodymui? Teko girdėti, kad Linas rašo specialią kompoziciją. Kadangi japonų muzikantai atvyksta į Lietuvą kiek anksčiau, galbūt esate numatę repeticijų? Ar visgi pasirodymas Vilniaus rotušėje bus grįstas improvizacijomis ir spontanika?
L.Rimša: Taip, ruošiuosi. Tokios muzikos, kurią dabar rengiu, nėra grojęs nei vienas iš likusios trijulės. Toks, beje, buvo Ryoji noras. Matysim, kas iš to išeis. Koncertas bus dviejų dalių. Toje dalyje, kurioje grosiu aš, bus maždaug 50% spontanikos ir 50% nespontanikos. Kol kas dar tebevyksta kūrybinis strateginis darbas tam, kad su šiais improvizacijos liūtais pavyktų viską įgyvendinti vos per dvi nedideles repeticijas.
L.M.: Su Linu grosime tik rugsėjo 8 d. Kaip jau minėta, tai bus dviejų dalių koncertas. Vienoje jų pristatysime tai, ką darome su Ryoji – bus gryna improvizacinė muzika, be jokių susitarimų. O kitoje skambės Lino kompozicija, kurią repetuosime. Tai bus kažkas su elektronika, beatais. Nesu dar jos girdėjęs. Šią savaitę laukia nemažai darbo.
– Beje, kokį instrumentų arsenalą naudosite koncerto metu? Jus, Linai, matysime prie juodai baltų fortepijono ar pianino klavišų, o Liudą apsiginklavusi preparuotais saksofonais?
L.Rimša: Išvysite mane prie kompiuterio
L.Mockūnas: Dar tiksliai nežinau, bet turėčiau groti tenoro ir soprano saksofonais, kontrabosiniu bei, galbūt, sopranino klarnetais.
***
L.Rimša dažnai siejamas su acid jazz plėtra Lietuvoje. Jo kūryboje persipina etninės muzikos paveldas, džiazas, elektronika ar šiuolaikinė akademinė muzika. Savo gebėjimus derinti, rodytųsi, diametraliai priešingus dalykus jis atskleidė ne viename projekte („Pavasarinė rūgštis“, „Opera in da House“, „Sutartinės Party“, „Senasis tikėjimas“ ir kt.). Kompozitorius darbuojasi ne tik rimtosios muzikos baruose, bet ir bendradarbiauja su Lietuvos populiariosios scenos atstovais (Jurga Šeduikytė, „G&G Sindikatas“ ir kt.). Yra sukūręs garso takelius ne vienam lietuviškam filmui. Už vieną jų – filmui „Vabzdžių dresuotojas“ – buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“. Tai ne vienintelis apdovanojimas šio kompozitoriaus kraityje. Už muzikinę veiklą L.Rimša pelnė „Mūzų malūno“ apdovanojimą, Nyderlandų Karalystės Oraniečių-Nassau dinastijos Riterio ordiną, Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamuose kasmetiniuose kūrinių rinkimuose buvo įvertintas už geriausią chorinį kūrinį (mišios „Missa Lituana“). Kompozitoriui taip pat nesvetimas teatro pasaulis. Jis yra dirbęs su teatro režisieriais – Jonu Jurašu, Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi.
L.Mockūnas – vienas ryškiausių bei produktyviausių improvizacinės ir džiazo muzikos scenos asmenybių Lietuvoje bei pedagogas, dirbantis LMTA su Šiuolaikinės muzikos programos improvizacijos studentais. Jo kūrybai būdinga plati nuotaikų amplitudė bei improvizacijos ir disciplinos dermė. Šio saksofonisto platų interesų lauką ir universalumą atskleidžia jo darbai su garso menininku Arturu Bumšteinu, pianistu Petru Geniušu ar teatro režisieriumi Artūru Areima. Bendradarbiavimas su pastaruoju L.Mockūnui atnešė net „Auksinį scenos kryžių“. L.Mockūnas puikiai pažįstamas užsienio auditorijai, o jo koncertinė geografija jungia ne vieną kontinentą. Jis yra grojęs su tokiais džiazo muzikantais kaip Barry Guy, Marcu Ducretu, Matu Gustafssonu, Håkonu Berre, Stefanu Pasborgu ir t.t. Už savo veiklą L.Mockūnas įvertintas ne vienu svarbiu apdovanojimu (geriausio džiazo metų albumo prizas „Danish Music Award“ apdovanojimuose (kartu su S.Pasborg), „Vilnius Jazz“ prizas už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai ir kt.).
