„Daugumos skonį formuoja ne jų domėjimasis menu, kultūros istorija ar tiesiog vidinių savo pomėgių tyrimas, bet influencerių nurodymai“, – teigia kompozitorius L.Baltas, su kuriuo kalbamės apie muzikos poveikį dabarties žmogui, atsiradus naujosioms technologijoms vis gausėjantį kompozitorių būrį, meno politizavimo tendencijas bei kokią kultūros ir meno vietą visuomenėje atskleidė daugiau nei metus užsitęsusi pandemija.
– Linai, daugiau nei prieš dešimtmetį persikraustėte gyventi į Didžiąją Britaniją. Ar gerai suprantu, kad nesate ekonominis migrantas, o, jei taip galima sakyti, kūrybinis?
– Taip, gyvenu Plimuto mieste, dėstau universitete muzikos kompoziciją, vedu seminarus, turiu keletą papildomų paskaitų. Taip pat rašau mokslinį darbą, kurio tema – „Muzikos iliuzija“. Atsispirdamas nuo britų-amerikiečių psichologijos profesorės Dianos Deutsch darbų, bandau rasti savo teorinę bei praktinę šios temos interpretaciją. Be jokios abejonės, šis tyrinėjimas vienaip ar kitaip veikia ir kūrybą. Tai labai įdomu, nes plečia mano paties muzikos sampratą, leidžia išbandyti naujas formas, skambesius, potyrius.
Kūryboje, kaip ir absoliučiai didžioji pasaulio kompozitorių dalis, esu freelanceris – gyvenu iš užsakymų. Kartais jų būna daugiau, kartais – vos vienas kitas per metus. Tad čia – visuomet daug nežinomybės, o dabartiniu laikotarpių jos dar daugiau.
Tiesa, kaip tik šiuo metu su viena britų leidybos kompanija ruošiuosi išleisti savo kūrybos albumą „Beehive“, skirtą globalinio atšilimo temai. Nors kuriu jau daugiau nei dvidešimt metų, mano kūryba, neskaitant gyvų koncertų bei pastatymų, buvo pristatyta keliuose rinkiniuose. Tačiau norisi turėti savo kūrybos rinktinę, solo programą, kuri atspindėtų nueitą kelią.
Kūryboje, kaip ir absoliučiai didžioji pasaulio kompozitorių dalis, esu freelanceris – gyvenu iš užsakymų. Kartais jų būna daugiau, kartais – vos vienas kitas per metus.
– Iki pandemijos daugelis skundėsi įsisukę į sunkiai pavejamą gyvenimo ritmą, tačiau prieš metus gavome priverstinę atokvėpio pauzę. Kokias pamokas jums suteikė pandemijos ir karantino laikas?
– Kasdienis gyvenimas, žinoma, pasikeitė iš esmės. Visi buvome priverstinai uždaryti namuose ir tai ypač jautru, nes esme pripratę prie nevaržomos laisvės ir galimybių judėti kur ir kada nori. Karantinas privertė išgyventi šoką. Puikiai suvokdamas tokių apribojimų būtinybę, esi priverstas su tuo susitaikyti ir tai nuolankiai priimti. Tačiau tai tikrai nepalengvina psichologinės būsenos ir nežinios, su kuria susiduria daugelis.
Turėjau ir nemažai streso, kai karantino metu sugedo mano kūrybos įrankis – kompiuteris. Niekas nedirbo, taisyklos neveikė, tad teko pačiam ardyti, suprasti, kur bėda, užsisakyti detalę, kantriai jos sulaukti ir pačiam pasitaisyti. Visa tai užtruko du mėnesius... O tuo metu užsakymas „degė“ ir nieko negalėjau daryti. Šitokie dalykai dar labiau išmuša iš vėžių ir trukdo ramiai gyventi (juokiasi).
Tačiau, be abejo, yra ir apribojimo pliusų: atsirado daugiau laiko ir galimybių gilintis į savo potyrius bei poreikius. Taip pat šis laikas į gera išėjo ir kūrybai, nes mažiau blaškiausi ir galėjau susikoncentruoti į muzikos rašymą. Beje, per karantino metus – laisvesnių sąlygų laikotarpiu – Lietuvoje įvyko net trijų mano kūrinių premjeros. Gaila, to paties negaliu pasakyti apie Didžiąją Britaniją, nes čia visi metai buvo totalus štilis ir tik dabar, pamažu, suvaržymai kiek ima laisvėti. Tačiau kada tai pasieks koncertų organizatorius – kol kas neaišku.
Kaip ir daugelis, aš taip pat persiorientavau ir išbandžiau internetinių platformų privalumus. Vasario 16-osios proga „Youtube“ kanale pristačiau projektą „Lietuviški balsai“. Čia iš skirtingų žmonių balsų įrašų, kuriuos patys žmonės man ir siuntė, sudėliojau muzikinę kompoziciją, kurioje dainos, pasakojimai, eilėraščių skaitymai, šūkavimai, džiūgavimai ir kitaip balsu reiškiamos emocijos tampa muzika. Įdomu pastebėti, kaip skirtingos tarmės ar skirtingo amžiaus žmonių balsai unikaliai reiškiasi muzikine prasme. Kiekvienas jų – savitas instrumentas, išskirtinis tembras. Tad dėliojant juos vieną su kitu, miksuojant, supinant, galima gauti netikėtų muzikinių rezultatų. Kūryboje mane labiausiai ir žavi nenuspėjamumas.
– 2019 metais jūsų kūrinio „Iliuzijos“ premjera vyko tarptautiniame Plimuto šiuolaikinės muzikos festivalyje, taip pat skambėjo BBC radijuje. Ar tai reiškia, kad šiandien jūsų kūryba dažniau pristatoma užsienyje nei Lietuvoje?
– Manau, kad procentas būtų panašus tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje. Vis dėlto, Lietuvoje kiek dažniau, nes čia jau yra susiformavęs bičiulių bei mano kūrybą atpažįstančių ir mėgstančių žmonių ratas ir būtent dėl to kaskart esu įtraukiamas į naujus projektus, programas bei šventes. Mano muzika yra gan specifinė, todėl ji nėra plačiai pasklidusi, o labiau lokalinė, bendruomeninė. Tai, mano supratimu, dabar yra vienas esminių būdų išlikti kūryboje. Ir šis principas veikia tiek Lietuvoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje.
– Įdomu, kaip jūs pats apibūdintumėte savo kūrybą ir jos specifiškumą?
– Tai nėra lengva užduotis (juokiasi). Turbūt pagrindiniu savo kūrybos bruožu įvardyčiau įvairovę ir skirtingumą.
Kūryboje yra įvairių kelių. Nemažai kompozitorių dirba viena kryptimi: vieni metai iš metų kuria kamerinius, kiti simfoninius, treti chorui skirtus kūrinius. Yra ir tokių, kurie vieną temą analizuoja visą savo gyvenimą ją apžaisdami iš pačių įvairiausių pusių, subtiliausiais niuansais. Ir tai tinka ne tik muzikai, bet ir kitiems menams – dailei, teatrui, fotografijai.
Absoliuti dauguma mano kūrinių yra nepanašūs vienas į kitą nei idėjomis, nei formomis, nei medžiaga. Kiekvienas kūrinys – tai savitas pasaulis.
Tačiau tai nėra mano kelias. Man norisi išbandyti tai, ko aš nesu dar patyręs. Tam tikra prasme kūryboje esu linkęs į eksperimentus. Štai kodėl absoliuti dauguma mano kūrinių yra nepanašūs vienas į kitą nei idėjomis, nei formomis, nei medžiaga. Kiekvienas kūrinys – tai savitas pasaulis. Pabaigus vieną darbą, jį išgyvenus, man norisi išmėginti ką nors naujo. Todėl tarp mano darbų bendrumas yra tik tas, kad jie visi parašyti vieno žmogaus. Tačiau aš kasdien keičiuosi ir tai, be abejo, vyksta ir su mano kūryba.
Kadangi labai mėgstu akustinę muziką, dažniausiai rašau muziką, kurią atlieka gyvi atlikėjai su klasikiniais instrumentais. Tačiau nevengiu ir bendradarbiavimo su kitais kūrėjais – tokiu būdu mano kūryboje persipina ir elektroninė muzika, ir vizualinis menas.
Pastaruoju metu mane labai domina reti pasaulio instrumentai ir jų specifinis garsas. Įdomu būtų eksperimentuoti šia linkme, rašant muzikos kūrinius, pritaikytus būtent tokiems išskirtiniams instrumentams. Tačiau čia iškyla ir gan rimta problema: jei pasaulyje yra vos vienas ar keli muzikantai, profesionaliai grojantys konkrečiu instrumentu, galimybės rengti kūrinio įrašus ar koncertus tampa labai apribotos, nes tampi priklausomas nuo vieno žmogaus.
– Ką apskritai šiandien reiškia būti kompozitoriumi, kai net ir nepažįstantis natų, tačiau pasitelkęs į pagalbą paprasčiausią programėlę gali kurti muziką?
– Tai išties yra ir šių dienų džiaugsmas, palengvinimas, bet kartu ir vargas, nes muzikos vertė bei atradimo galimybės su kiekvienu nauju „kompozitoriumi“ vis mažėja. Mes gyvename nuolatinio informacinio srauto tėkmėje ir užčiuopti kažką įdomaus, kas taptų įkvėpimo, džiaugsmo ar apmąstymų šaltiniu yra labai sudėtinga.
Šiandien galima drąsiai pasakyti, kad kompozitorių yra per daug. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje oficialiai registruotų yra apie 300 tūkst., Ispanijoje – 250 tūkst. muziką kuriančių žmonių. Registruoti, vadinasi, kažką ne tik sukūrę, bet ir išleidę. Tad galima tik įsivaizduoti, kokios milžiniškos yra muzikos kūrimo apimtys.
Bet kas, neturintis nei išsilavinimo, nei supratimo, nei teorinių, nei praktinių žinių, šiandien pat gali parašyti muzikos kūrinį. Tam reikia tiesiog programėlės, kuri leidžia dėlioti garsus. Tuomet gali prisijungti prie tokios pasaulinės muzikos platformos kaip Bandcamp.com, susikurti asmeninį puslapį ir „pumpuoti“ savo muziką. Ir tu jau esi tarptautinėje rinkoje. Tad kompozitoriumi dabar gali tapti per dvi valandas.
Šiandien galima drąsiai pasakyti, kad kompozitorių yra per daug. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje oficialiai registruotų yra apie 300 tūkst.
Viena vertus, tai bet kuriam muzikos kūrėjui suteikia prieiga prie viso pasaulio, o muzikos klausytojai – neribotą muzikos pasiūlą. Kita vertus, vienoje krūvoje čia atsiduria ir kompozitoriai profesionalai, ir pradedantys mėgėjai. Tuo tarpu klausytoją gali ištikti šokas ir visiška apatija žinant, kad per dieną tokioje ir panašiose internetinėse platformose atsiranda apie milijoną naujų muzikos įrašų.
Dėl technologijų, viena vertus, atsiveria durys bet kam, kita vertus, jos užsiveria visiems, mat susigrūdus prie to paties įėjimo, susiformuoja milžiniška spūstis.
– Ar anksčiau galiojęs modelis, kada muzikos leidybos kompanijos pasirašydavo sutartį su kompozitoriais, kuri šiuos įpareigodavo kurti muziką, o kompanijos – mokėti atlygį ir leisti, platinti ir populiarinti jo kūrybą, nebeveikia?
– Veikia, bet, spėčiau, kokiam šimtui kompozitorių visame pasaulyje. Vienas tokių – Philipas Glassas, kuris yra pasirašęs viso gyvenimo kontraktą su „Sony“, ir jie išleis visa, ką jis besukurs. Tokiu atveju kompozitorius gali drąsiai gyventi iš kūrybos, daryti tai, ką nori, įgyvendinti savo sumanymus. Jis yra laisvas kurti ir būti savimi.
Yra kitas modelis – sutartys su, vadinamosiomis, management kompanijomis, kurios, iš esmės, nuperka kompozitorių, šimtu procentu rūpinasi jo kūrybos sklaida, tačiau kartu ir perima į savo rankas bet kokį jo viešumą – nuo socialinių tinklų iki albumų pristatymo, nuo išvaizdos iki renginių. Kompozitorius yra laisvas kurti, tačiau jo viešas gyvenimas priklauso kompanijai.
Visi kiti – freelanceriai, medžioja tų pačių festivalių užsakymus, apeliuoja į tuos pačius fondus arba tiesiog įstrigę minėtoje spūstyje. Norėdami išleisti savo įrašus, jie gali kreiptis į mažas kompanijas, kurios pasirūpins kompakto ar plokštelės prekyba visame pasaulyje, tačiau už visa tai autorius turės susimokėti pats. Neabejoju, kad panašūs principai veikia ir knygų leidyboje bei kitose srityse.
– Šiandien išties yra labai sunku domėtis muzika, literatūra ar daile plačiąja prasme, nes informacijos kiekis yra begalinis ir niekas nebepajėgus tiek „suvirškinti“ informacijos. Todėl mes vis labiau tampame paviršiniai arba koncentruojamės į pakankamai siaurus, specifinius savo pomėgius.
– Prieš du dešimtmečius žmonės domėjosi jiems patinkančia muzika, sekė pasirodant naujus įrašus, net stovėdavo eilėse, kad juos įsigytų, nes, neduok Dieve, nebeliks – kaip tada gyventi... (juokiasi). Muzika realiai buvo jų gyvenimo dalimi, darė poveikį, plėtė suvokimą, skonį, pomėgius. Taip buvo vakar.
Šiandien muzikos yra labai daug ir jos gali klausytis nemokamai. Jei draugas atsiuntė nuorodą su rekomendacija tai perklausyti, nes „čia gerai varo“, tu atidedi tai vėlesniam laikui, kai bus nuotaika ar turėsi daugiau noro – nes tam dabar tiesiog nėra jokio reikalo, jokios būtinybės. Muzika juk niekur nedings, tiesa? Galiausiai tą nuorodą tu išvis pamiršti ir dėl to tau nei šilta, nei šalta – žinai, kad netrukus kas nors pasidalins kita nuoroda ir tu nieko nebūsi praleidęs... Tokiu būdu muzika tiesiog devalvuojasi, ji tampa mažiau reikalinga ir veiksminga. Tu gauni daug, nemokamai ir imi nebejausti skonio.
Dėmesys ir laikas jau dabar turi didžiausią vertę ir dėl to vyksta nepaprastai nuožmi kova įvairiuose frontuose.
Ateityje kova dėl dėmesio išaugs dar labiau ir jei aš norėsiu, kad mano visą albumą kas nors perklausytų, turėsiu pats ir sumokėti (juokiasi). Skamba ciniškai, absurdiškai, bet jei viskas vystysis ta pačia linkme kaip dabar, bijau, kad būtent taip ir nutiks. Dėmesys ir laikas jau dabar turi didžiausią vertę ir dėl to vyksta nepaprastai nuožmi kova įvairiuose frontuose.
– Dabar iš esmės yra pasikeitusios komunikacijos formos ir ypač tai justi socialiniuose tinkluose. Mes kalbamės vaizdais. Kiekvienas po ranka turi fotografuojantį telefoną, todėl esame tikrąja to žodžio prasme užversti atvaizdais. Tačiau iš jūsų pasakojimo, susidaro įspūdis, kad tas pats puikiai tinka ir muzikai?
– Tai tinka bet kokiai informacijai, reklamai, žaidimams. Mūsų psichikos tiesiog perkrautos gausos. Pandemija taip pat nemažai prie to prisideda, nes mes daugiau laiko praleidžiame naršydami internete. Nuėjęs trumpam tik peržvelgti socialinį tinklą, nė nepastebi kaip įninki žaisti kokį žaidimą, žiūrėti juokelius ar apsipirkinėti. Šiandien vis sunkiau yra eiti palydėti saulės, lengviau bastytis po bekraščius pasaulio plotus ekrane. Atsiradus neribotoms galimybėms, mes prarandame tikrumo ir ribų jausmą. Vis labiau tampame fragmentiški ir sintetiniai. Daugeliui žmonių net nebereikia tikro saulėlydžio. Ir tai puikiai galima pritaikyti bet kuriai meno sferai.
Daugumos skonį formuoja ne jų domėjimasis menu, kultūros istorija ar tiesiog vidinių savo pomėgių tyrimas, bet influencerių nurodymai. Pirminiu akstinu domėtis menu tampa ne idėjos, bet asmuo, jo gyvenimas, žinios ar gandai apie jį. Kūryba – kaip įvaizdžio dalis, deja, kultūroje dabar dominuoja. Mes net nebepastebime, kaip yra suformuojamas mūsų skonis, nuomonės bei įpročiai.
Beje, šiandien menas labai nuosekliai yra verčiamas politikos įrankiu ir tai, mano galva, yra labai bloga tendencija. Šiuo metu ant bangos yra trys politizuotos temos – juodaodžiai, moterys ir seksualinės mažumos. Tai akivaizdžiausiai matyti pasauliniuose fonduose, skirtuose meno rėmimui. Jų nustatomi prioritetai yra akivaizdžiai tendencingi ir remiasi dabarties aktualijomis. Asmeniškai aš neturiu nieko nė prieš vieną iš šių žmonių grupių, tačiau dabartiniame etape politinė galia vienus daro vertesnius už kitus ir tai galima pavadinti išvirkščiąja demokratijos puse.
Deja, ryt bus kita politika, kitos tendencijos, kiti prioritetai ir kitos kategorijos. Tačiau tai nieko bendra neturi su meno išraiška, kūrybos laisve ar estetika. Mene, nepriklausomai nuo politikos, labiausiai turėtų atsispindėti liberalios idėjos.
– Šiomis dienomis Didžiojoje Britanijoje po griežtų karantino suvaržymų gan sparčiai atlaisvinamas gyvenimas. Kaip, jūsų manymu, pasikeis mūsų samprata apie kultūros bei meno poreikį?
– Menotyrininkai ir kultūrologai stotų piestu ir imtų prieštarauti, tačiau, mano manymu, kultūra, visų pirma, laisvalaikis. Tai puikiai atskleidė mus visus ištikusi pandemija ir mažiausiai metus užsitęsęs karantinas. Kataklizmų ar kitokių suiručių atveju kultūra ir menas atsitraukia į paskutines eiles ir laukia geresnių, ramesnių dienų. Žinoma, nesakau, kad tam būtinybė visai išnyksta: visada yra žmonių, kurie tuo ir gyvena. Kalbu apie didžiąją visuomenės dalį, kuriems kultūra – prabangos prekė, reikalinga tuomet, kai jau patenkinti visi kiti poreikiai ir lieka laisvo laiko. Štai tada galima ir pasikultūrinti... (juokiasi).
Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, istorija apie tai, kaip Leningrado blokados metais simfoninis orkestras grojo Dmitrijaus Šostakovičiaus 7-osios simfonijos premjerą. Bado ir mirties akivaizdoje skambanti muzika, žinoma, tai dramatiška ir herojiška vienu metu. Tai – idėjos ir žmogiškumo triumfas. O kartu, visiškai kitoks santykis su pačiu menu, kūryba.
Tačiau šiandien santykis su kūryba yra visiškai kitoks. Neabejotinai su metais įvairiausių laisvalaikio formų tik daugės ir menininkams, kūrėjams tikrąja to žodžio prasme, o ne tik projektų vykdytojams, patraukti dėmesį bus vis sunkiau. Jau dabar kuriantys žmonės nemažą savo laiko dalį praleidžia ne pačiai kūrybai, o kūrybos viešinimui, pristatymui, jos žinomumo didinimui. Iš esmės, jie privalo tapti savo pačių vadybininkais, projektų rašytojais, pramušinėtojais. Deja, konkurencija čia žiauri ir negailestinga. Maža to, tam išnaudojamos naujosios technologijos manipuliuojant skaičiais, sekėjais, ir jų laikais. Tokiu būdu sukuriama populiarumo regimybė ant kurios ir pasimauna negalvojantys kultūros vartotojai, kuriems svarbiausias meno kokybės rodiklis – sekėjų, peržiūrų kiekis.
Šiandien visuomenėje yra pakitęs ne tik menininko įvaizdis, kūrybos vertės suvokimas, bet ir mechanizmai, kaip „padaromas“ menininkas, kaip konstruojamas jo reikšmingumas.
Žinoma, nenoriu sakyti, kad tokiu būdu viešumo siekiantys menininkai kuria tik nieko vertus darbus. Anaiptol. Tiesiog šiandien visuomenėje yra pakitęs ne tik menininko įvaizdis, kūrybos vertės suvokimas, bet ir mechanizmai, kaip „padaromas“ menininkas, kaip konstruojamas jo reikšmingumas. Ar tai gerai, ar blogai – ne man spręsti. Tokioje situacijoje mes gyvename.
Mano manymu, šiandien kompozitoriaus, o ir kitų sričių menininkų kelias – tapti savu, atpažįstamu ir laukiamu tam tikroje bendruomenėje. Kūryba šiandien turi remtis artimu santykiu, ryšiu su kitais žmonėmis. Tam, be jokios abejonės, taip pat gali padėti šiuolaikinės technologijos. Deja, šiandien technologijų pažanga tokia sparti, kad mums visiems nuolatos tenka taikytis prie besikeičiančios situacijos: vytis... Tačiau bandant prisitaikyti, vis mažiau laiko lieka gyventi savo autentišką gyvenimą, vis mažiau laiko kūrybai. Kita vertus, pamėgink neprisitaikyti ir tu kaipmat iškrisi iš dabarties įvykio, kuris visuomet kinta.
Vis dėlto, tikiu, kad talentingas žmogus gali sukurti puikius darbus ir nebūtinai naujausio modelio aparatu ar ką tik pasirodžiusia naujos kartos programėle. Kūrybos pagrindu išlieka idėja ir jos įgyvendinimo forma, o kaip tai padaryta – žiūrovui ir klausytojui mažai rūpi. Menas turi žmogų paliesti, tik tuomet jis bus paveikus.