Tokia trumpa dosjė, natūraliai perša išvadą, kad M.Lauridsenas – talentingas laimės kūdikis.
Tačiau septyniasdešimt ketverių metų kompozitoriaus biografijoje pilna randų: sudėtinga vaikystė, augant su despotišku tėvu, brolio pasitraukimas iš gyvenimo, skausmingos skyrybos, finansiniai nepritekliai, vienam auginant tris sūnus. O ir atėjimas į profesinį muzikos pasaulį nebuvo „vadovėlinis“.
Tik būdamas dvidešimt vienerių, sėdėdamas Ramiojo vandenyno pakrantėje, medžių viršūnes siekiančiame bokštelyje, kur dirbo gaisrų stebėtoju, jis suvokė, kad jo kelias yra muzika.
„Mane šaukė muzika, tačiau nežinojau, kuria kryptimi eiti, neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. Supratau tik, kad tas natų vėrimas penklinėje yra mano. Tuomet ryžausi studijuoti. Turėjau nežmoniškai daug dirbti, dešimtis kartų daugiau, nei kiti studentai. Bet, pažvelkite, kokią gavau grąžą. Sunku tuo patikėti, bet atrasti save – niekada nevėlu“, – pasakojo M.Lauridsenas.
Studijos pareikalavo didžiulių psichofizinių pastangų. Iki šiol kompozitorių persekioja sapnas, kad profesorius kviečia jį į kabinetą:„Įeikite pone Lauridsenai. Parodykite, ką sukūrėte?“. Ponas Lauridsenas sapne nieko neturi sukūręs, tad tenka improvizuoti. „Būdavo dienų, kai galvojau, kad išeisiu iš proto“, – kompozicijos studijas prisimena M.Lauridsenas. „Tačiau, kad ir nežmoniškomis pastangomis, man pavyko išvengti vienos didžiulės problemos, kuri kankina daugybę žmonių. Aš atradau save – kūryboje ir dėstytojo profesijoje“, – sakė M.Lauridsenas.
Saloje
Nusprendęs atsiduoti kūrybai, kompozitorius patraukė į nuošalią Waldrono salą, kurioje nėra elektros, geriamojo vandens, o saloje gyveno vos vienuolika gyventojų. „Turėjau fortepijoną, už kurį sumokėjau 50 dolerių. Dar turėjau seną Volksvageną. Kuomet kėlėmės bažra, kapitonas, matydamas, kaip giliai barža nugrimzdo į vandenį, juokaudamas paklausė, ką vežuosi bagažinėje. Ar tik ne fortepijoną? Kai mes pasiekėme krantą, aš atidariau bagažinę, ten iš tiesų buvo fortepijonas. Taigi, atsikėliau į salą turėdamas instrumentą, auksaspalvį retriverį, keletą įrankių ir miegmaišį“, – su šypsena prisiminė kompozitorius.
Prie to paties 50 dolerių kainavusio instrumento ir gimė vienas garsiausių jo kūrinių „O Magnum Mysterium“. Valandų valandas M.Lauridsenas sėdėdavo ir žiūrėdavo tyloje į vandenį. Paskui, grįžęs į trobelę, kurią susirentė savo rankomis, smailindavo pieštuką ir guldydavo natas penklinėje.
„Tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime – būti saloje ir išgyventi unikalias patirtis, apsuptam tylos, vandens ir gamtos“, – ramybės kupinu ir tyliu balsu kalbėjo kompozitorius.
Detalės
„Noriu, kad pamatytum tuos vandenis, kur gimsta mano muzika“, – taip į klausimą elektroniniu paštu dėl interviu atsakė chorinės muzikos kompozitorius M.Lauridsenas. Netrukus kompozitorius pasitiko jau kitoje, mažytėje San Juano saloje, kur jis persikelia gyventi iš Los Angeles, kuomet nedėsto universitete.
„Papasakok, ką matai aplinkui, gimtąja lietuvių kalba“, – paprašė jis, riedant iš salos oro uosto link kompozitoriaus pakrantės namelio. Su jam būdingu antakių kilstelėjimu ir neformaliu susižavėjimu jis ištarė: „Nuostabu. Neįtikėtinai muzikali kalba. Tokia taki ir minkšta.“
Vos po keleto valandų, praleistų su kompozitoriumi, visa eilė apdovanojimų, net ir įteiktų paties Džoržo Busho Baltuosiuose rūmuose, „Grammy“ nominacijos – detalės, kurios atrodė tokios reikšmingos prieš kelionę ir susitikimą, akimirksniu, pasitraukė į antrą planą, leidžiant laiką šalia kompozitoriaus jo namuose.
Iš tiesų, daug iškalbingesni ne tik nuostabūs tyvuliuojantys vandenys, bet ir kasdienės, buitinės jo gyvenimo detalės – pradedant ne vienerius metus jam tarnaujančiomis samanų spalvos velvetinėmis kelnėmis, baigiant antikvarinių knygų ir meno kūrinių kolekcija, neįprasta ausiai tyla saloje, kurią sudrumsčia tik nuo vėjo sutilindžiuojantis šamotinis varpas, kabantis terasoje.
Pašnekovai
San Juano salos šlaite stovintis kompozitoriaus medinis namas skendi gausybėje žydinčių gėlių, kurias ir sodina, ir prižiūri jis pats. Kiekvieną dieną į kiemą ateina lapė, pasiimti kompozitoriaus jai palikto skanėsto ir atsigerti. Visai kaip „Mažajame prince“. Aplinkui nuolat sukiojasi meškėnai, keisčiausiais būdais bandantys įrodyti, kad jie čia šeimininkai. Po terasa nuo kaitrios saulės slepiasi stirnų šeimyna, vakarop tiesiog po langais rupšnojanti žolę, o ilsintis hamake į plaukus įsisuka kolibriai.
Visa ši laukinė kompanija – vienumoje gyvenančio kompozitoriaus pašnekovai. „Štai, antra diena, o jūs vis dar nuostabios“, – sako Mortenas vazoje pamerktoms gėlėms, kurias įteikė pasitikdamas oro uoste. Pažvelgęs pro langą į gertuvėje vandens neradusią lapę, jos atsiprašo meškėnų vardu: „Tai meškėnai išvertė gertuvę. Nepyk ant jų, jie nėra blogi, tiesiog neatsargūs.“
San Juano sala unikali – su laisvais ir neišgąsdintais gyvūnais, su laisvomis nuo namų pakrantėmis. Kompozitorius džiaugiasi Valstijų sprendimu riboti saloje statybas, antraip ji netrukus pavirstų antruoju Manhatanu. „Štai kodėl aš leidžiu dienas čia, šioje saloje, kur nesudarkyta, stebinančiai natūrali gamta. Žmones išblaško, išdirgina begaliniai informaciniai srautai, miesto triukšmas. Tik būdamas saloje galiu nusileisti į save, kaip į giliausią šulinį. Ir kurti“, – sakė M.Lauridsenas.
Rutina
„Stengiuosi save apsupti pozityviais dalykais. Tai būdas pabėgti nuo skausmingos realybės. Kiek įmanoma, savo mintis užimu kitais dalykais – nuostabia poezija, muzika, literatūra, pozityviais žmonėmis“, – sako M.Lauridsenas.
Kasdienė kompozitoriaus gyvenimo rutina saloje labai paprasta. Nors prigimtinė salos ir gamtos harmonija – didžiausia vertybė, ateina momentai, kai norisi pamatyti ir išgirsti žmonių. Tuomet jis nurieda keletą mylių iki „Rosche Harbour“ prieplaukos.
Ten užsuka į paštą, kur į jo asmeninę dėžutę atkeliauja laiškai ir knygos. Kas kartą pasivaikšto ir po prieplaukos turgelį. Čia jį visi pažįsta ir nepraleidžia progos pakalbinti. „Viena turgelio dama mane išskirtinai myli. Tai „Candy Lady“, – juokiasi M.Lauridsenas. Saldainių pardavėja, žinodama kompozitoriaus silpnybę ledams, apibarstytiems karamelizuotais riešutais, prirenka karamelinių trupinių nuo saldainių į dailų maišiuką ir jam padovanoja.
Kasdien laiko dalį Mortenas atriekia žmonėms, kurie rašo jam laiškus elektroniniu paštu. „Gaunu daugybę laiškų. Atsakau kiekvienam. Jei žmogus skyrė savo laiko man parašyti, negaliu nepasidalinti savo laiku“, – sako Mortenas. „Žmonės rašo, kaip muzika keičia jų gyvenimus. Antai, gavau padėkos laišką, kad „Lux Aeterna“ padėjo pereiti juodžiausią jo gyvenimo periodą – asmeninį pragarą. Nuostabu žinoti, kad tai, ką aš sudėjau į muziką, pačius giliausius savo jausmus, paliečia žmones“, – sakė M.Lauridsenas.
Baimė
Kalbant apie kūrybą, kompozitorius nėra tas laimingasis kaip V.A.Mocartas, kuriam natos liejosi tarsi vanduo iš kubilo. „Aš rašau labai lėtai. Man reikia labai daug laiko sukurti kūrinį. Parašyti „O Magnum Mysterium“ prireikė pusės metų, prie „Lux Aeterna“ dirbau du metus. Žinoma, tarpuose dariau ir kitus dalykus – auginau vaikus, dėsčiau universitete.
Kūryba man neatsiejama ir nuo baimės. O Dieve! Kartais užplūsta tokia baimė, kad nerasi atsakymų. Kūryba, tai ne šiaip pasismaginimas. Tai nuolatinė kova, kuriai laimėti, kartais reikia ir sunkiosios artilerijos“, – merkė akį M.Lauridsenas.
Kurdamas „O Magnum Mysterium“, kompozitorius galvojo, kad geriau būti dailide ir turėti matomą dienos darbo rezultatą, nei vakarais mesti į židinį pluoštą pribraukytų penklinių. „Beprotiškai sunkiai radau raktą į kūrinį. Mergelės Marijos skausmas dėl mirštančio sūnaus. Kokios gi tai natos?“ – klausė jis savęs. Galiausiai, po žodžiu „Virgo“ nugulusi nuostabi sekunda, ir, žinoma, pats kūrinys pavergė tūkstančius klausytojų. Ir ne tik.
„Kai galiausiai vieną dieną nusiunčiau kūrinį nuostabiam dirigentui Paului Salamunovičiui, pasakiau: „Prašau, Maestro, tai Jūsų „O Magnum Mystrium“. P.Salamunovičius atsakė: „Aš visą savo gyvenimą laukiau šios muzikos“.
Negalėčiau praleisti momento, kuomet kompozitorius M.Lauridsenas aplankė P.Salamunovičių ligoninėje, gulintį komoje. Mortenas priėjo prie bičiulio ir tarė: „Sveikas. Tai tavo kompozitorius. Kelkis, eime, metas į sceną. Visi laukia „O Magnum Mysterium“. Medikų nuostabai, Paulo ranka pakilo ir jis ėmė diriguoti.
Už žodžių
Žvelgiant į kompozitoriaus kūrybą matyti, kad didžioji dalis jo kūrinių melodinių linijų įsikibo į parankę laiko patikrintų poetų – Pablo Nerudos, Reinerio Maria Rilkės, Roberto Graves, Federico Garcia Lorkos – tekstams. „Esu priklausomas nuo poezijos. Daugybę metų. Savo kūriniams renkuosi tas eiles, kurios mane tematiškai sužavi. Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip viena ar kita mintis sudėliota į poetinę formą“, – sakė Mortenas.
„Apsupu save poezija kiekvieną dieną, skaitau ir skaitau. Ateina akimirka, kai trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tada viską meti ir pasineri. Tave praryja toji pagava, toji aistra kurti. O dieve, kaip man patinka šitas jausmas. Tai tas pats, kaip būti įsimylėjusiam. Tu negali galvoti apie nieką kita.
Degu noru, kad žmonės, kurie neturi tos galimybės nukeliauti į atokią salą, savo vidaus gelmę pasiektų klausydami mano muzikos. Trokštu, kad jie nukeliautų ten, kur nebėra žodžių. Tikiu, kad bent jau kai kurie mano kūriniai turi galios perkelti žmogų už tos ribos“, – sakė kompozitorius.
Klausant kompozitoriaus M.Lauridseno kūrinių, abejonių nekyla, kad jo muzika verta amžinojo gyvenimo. Pasak muzikologo Nicko Strimple, M.Lauridsenas yra vienintelis JAV kompozitorius – mistikas, kurio muzika pripildyta nenupasakojamos giedros ir skaidrumo, tokių neverbalizuojamų ingridientų, jog palieka įspūdį, kad visi klausimai yra atsakyti.
