jautì – Too Fat To Run
Pasirinkęs brendimo, tapimo suaugusiu ar senėjimo temą neprašausi. Jos artimos visiems, ypač jaunos grupės jauniems klausytojams. 2017 m. pasirodęs „jautì“ debiutinis mini albumas vadinosi „Gap Year“ – kaip tie metai, kuriuos po vidurinės praleidi nestodamas į aukštąją. Savęs paieškų, pertraukos laikas. O dabar vaikinai jau pradeda skubėti, jau kažkur lyg turėtų bėgti, bet, pasirodo, jau ir svorio priaugo – „Too Fat To Run“.
Fizinė kaita, autoironiškai apdainuojama grupės tekstuose, galbūt yra vidinės kaitos metafora. O gal ir ne. Gal viskas čia ir tėra taip nerūpestinga kaip vaizdo klipe, sulipdytame iš vaikystės kadrų, tėvų filmuotų VHS kameromis.
Lengvabūdiškumas muzikai anaiptol nekenkia – Lietuvoje puikus to įrodymas, pavyzdžiui, „Frank Fitts“. Labai džiugina tai, kad „jautì“ šiame albume nutolo nuo svajingos lyrikos apie saulę plaukuos ir tapo šiurkštesni, kampuotesni. Tiesa, angliški tekstai sudėtingesni nei lietuviški. Pastarieji vis dar dėliojami liaudiška P. Širvio stilistika (Nutolo toliai / Nurimo rimas).
Albume jaučiama Vilniuje, „Ymir Audio“ studijoje dirbančio norvego prodiuserio Snorrės Bergerudo ranka, kuri prisiliečia prie kas antro gero alternatyvios muzikos albumo Lietuvoje. S. Bergerudas išgrynina skambesį, ištraukia ir išryškina kiekvieną elementą, o ypač tuos spontaniškus, gaivališkus. Tarp smagiausių šio albumo momentų – užkadrinės nuotrupos iš įrašinėjimo proceso: juokas, atodūsiai, pamiauksėjimai.
Ir tai, ir visokie kolektyviniai pasišūkčiojimai, pasiplojimai, išfragmentuoti muzikiniai ar tekstiniai motyvai (Ne neras ne manęs / Ji manęs neras ne) iškart įtraukia klausytoją. Lyginant su „Frank Fitts“ – humoras čia kiek lengvesnis, kiek daugiau autorefleksijos. Visai įdomus balansas tarp aštrių, matematiškų gitarų ir emocinio atvirumo, kurį transliuoja balsas (beje, labai stipriai patobulėjęs ir paįvairėjęs).
Tik 30 minučių – 9 pilni kūriniai. Energija, greitas tempas, gerai susukti priedainiai – kaip ir klausydamasis kitų „Ymir Audio“ įrašytų roko albumų, kambary ant kėdės pradedi kratytis lyg jau šokinėtum palei sceną koncerte.
Angelou – All in Good Time
Dar vienas albumas, subrandintas „Ymir Audio“, padedant jau minėtam S. Bergerudui. Andželika Petrauskaitė į Lietuvą importuoja čia menkai pažįstamą tamsesnį R&B stilių. Tai jau antras jos mini albumas – 2017 m. buvo išleistas „Vision A“.
Jau nebe tie laikai, kai įrašus ar klipus derėtų vertinti sakant: „atitinka visus vakarietiškus standartus“. Bet šiuo atveju akivaizdu, kad tai yra ir pačios Angelou siekis. Pavyko – skamba tikrai profesionaliai, „užsienietiškai“, lietuviškumo čia nė kvapo. Tai jau neblogai, gal pritrūksta tik pačios Andželikos individualumo, asmenybės.
Visų keturių dainų, kurių muzikos ir tekstų autorė yra pati Angelou, centre – balsas. Juslingas, seksualus, prislopintas. Aranžuotėse atskamba ankstesnių dešimtmečių įtakos, elektronika dera su gyvais instrumentais. Labiausiai netikėtas sprendimas – kūrinys „Riot“, kur R&B perauga į grubesnį „The Kills“ primenantį roką su (galbūt) intertekstu iš Taylor Swift hito „Look What You Made Me Do“. Čia išraiškingiausiai suskamba ir albumo tema – toksiški santykiai ir savarankiškumas, savivertė.
Visos Angelou dainos preciziškai nušlifuotos, ištobulintos ir skamba kaip potencialūs hitai. Ar pavyks jais tapti Lietuvoje, o gal net užsienyje – matysim. Viską padaryti teisingai ne visad užtenka.
Kazimieras Likša – Tavo mylimiausia daina
Kazimieras Likša pagarsėjo jau prieš dešimtmetį, kai vos baigęs mokyklą buvo pakviestas „apšildyti“ Andriaus Mamontovo koncertus. Paskui – kaip grupės „Karma“ lyderis, kurio muzikoje mamontoviška įtaka buvo pernelyg rėžianti ausį. Dabar jis – solo kūrėjas ir tai jau antras albumas – 2017-aisiais išleistas „Per pusę“.
„Tavo mylimiausia daina“ įrašyta toje pačioje „Ymir Audio“ studijoje, ir tai yra didžiulis privalumas. Tos ambicijos, kurių K. Likšai niekad netrūko, čia įgijo realų pavidalą. Galingos, erdvios aranžuotės įprastinei gitarinei lyrikai suteikė tvirtumo, sodrumo, stadioninės jėgos, o ir šiuolaikiškumo.
Lyg akis išdegęs aš sugrįšiu pas tave
Kur rasiu ramybę namuose
Kur laikas sustoja, kai ryte
Šviesa sklinda tavo akyse
Tekstai paprasti – kartais tiesiog nuoširdūs, kartais jau pernelyg banalūs. Trumpai tariant, albumas yra apie meilę (ir dedikuotas žmonai). Labiau pavykusi man pasirodė pirmoji albumo pusė – rokeriškesnė, dinamiškesnė. Antrojoje pritrūksta muzikinio vystymo ir struktūros.
K. Likšos muzikinė tapatybė vis dar svyruoja kažkur tarp A. Mamontovo, Domanto Razausko ir Gyčio Paškevičiaus. Tokia kryptis savo klausytoją visada turi.
Biplan – Nuo nulio iki mėnulio
25-metį kitais metais švęsianti grupė „Biplan“ pagal radijo hitų skaičių patenka tarp visų laikų populiariausių Lietuvos atlikėjų. Be to, grupė jau krikštijama viena ilgaamžiškiausių Lietuvoje. Trukmė gal ir nėra toks jau nepaprastas pasiekimas, bet stabilumas, nuoseklumas – tikrai taip.
1998 m. prie P. Cvirkos paminklo Vilniuje Donato Ulvydo (būsimojo tokių „blokbasterių“ kaip „Tadas Blinda. Pradžia“ ir „Emilija iš Laisvės alėjos“ režisieriaus) sukurtas klipas dainai „Labas rytas“ yra vienas gražiausių to dešimtmečio prisiminimų. Kaip ir pati britpop įkvėpta, nė kiek nesenstanti daina. (Britiško roko klasikai duoklė atiduota ir naujojo, septintojo albumo viršelyje, atkartojančiame ikonišką keturių bitlų žygį per perėją.)
Tą pačią pozityvią gaidą biplanai traukia iki šiol, pernelyg nesikartodami ir neįgrisdami. Jie vis dar tie patys mandagūs bičai, vis dar sako taip pat nemokantys groti. Tik dabar jau kartais ir Prezidentūroje padainuoja, ir ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ atsiima (Maksimas Melmanas buvo aktyvus akcijos Ukrainai palaikyti dalyvis).
Brandos, pilietinio sąmoningumo atgarsių yra ir naujose dainose. Kaip patys sako, jie nerimtai dainuoja apie rimtus dalykus. Pavyzdžiui, tituliniame kūrinyje kalbama apie patyčių problemą.
Čia ne vieta nepritapėliams ir kitokiems
Sveiki atvykę į pasaulį, skirtą sėkmingesniems
Sėdėkit tyliai, nebyliai, sudėję rankas
Nedrįskit rodyti to, ko kiti nesupras
Jų skambesys iškart atpažįstamas, ką jau kalbėti apie M. Melmano balsą. Nesudėtinga ir visai nepretenzinga muzika. Dėl tokio paprastumo ir šiltumo grupė amžinai pasmerkta klausytojų meilei, sėkmingiems koncertams ir turbūt grandiozinei 25-mečio šventei.
Lemon Joy – s • svarbiausios dainos
Kitai lietuviškai grupei šiemet kaip tik ir sukanka 25-eri. Ta proga „Lemon Joy“ kovo mėnesį surengė turą po Lietuvą ir išleido „svarbiausių dainų“ rinkinį. Mano subjektyvia nuomone, „Lemon Joy“ yra didžiulė ir nepakankamai įvertinta muzikinė vertybė. Galbūt pasaulyje ir neunikali, bet Lietuvoje – nepakeičiama. Jie niekada nenusipigino, neparsidavė, nepaseno, nepasikeitė. Jie nepalyginamai mažiau nuklausyti nei, tarkim, „Foje“ (beje, albume yra daina, įrašyta su A. Mamontovu).
Toks ir šis rinkinys – nenusibodusių, dar neatrastų ar primirštų dainų pasakojimas. „Svarbiausios“ šios dainos turbūt yra pačiai grupei, nes tarp 18 kūrinių nėra nei „Daktaro“, nei „Karolio“ (beje, jis nuostabiai skamba naujausiame Jazzu albume), nei „Baltos meilės“... Kaip puiku, kad per ilgą karjerą gimę hitai į vieną albumą net ir netilptų. O juk grupė vis dar produktyvi – prieš porą metų išleistas albumas „Willkommen“.
Išskirtinis I. Kofo falcetas, šalti sintezatoriai kaskart suskamba šviežiai ir nustebina. Tai miestietiška, tuščių naktinių gatvių muzika. Nesaldi, nelinksma ir skirta nostalgijos kankinamam suaugusiam žmogui (dėl to ir ta „S“ albumo pavadinime).
