Jonas Drema – Cabin in the Woods
Muzikantai mėgsta savo darbus pristatyti nupasakodami nuotaiką ar atmosferą, kurią įsivaizdavo kurdami. Klausytojas šį pristatymą dažniausiai iškart pamiršta, nes asmeninė vaizduotė nuveda visai kitur.
Tačiau Jono Drėmos (tikr. Jonas Gliaudelis) šiam mini albumui pasiūlyta paprastutė koncepcija – draugų istorijos, sekamos jaukioje miško trobelėje prie židinio – mano galvoje taip ir neišsisklaidė. Dėl to kaltas ir albumo viršelis (dail. Vykintas Pakalka), ir vis pasigirstantis miško lapų šiužesys bei rakinamų durų trakštelėjimas, ir sklandūs perėjimai iš vienos kompozicijos į kitą.
Ir tie draugai čia ne įsivaizduojami: savas istorijas pasakoja Daiva Starinskaitė („Keymono“), Viktorija Vyšniauskaitė („Cherry On Top“), Ricardo Ka Boukie iš Didžiosios Britanijos. O kur dar klavišiniai, pučiamieji ir gitara. Visiems jiems užtikrintai diriguoja 21-erių džiazo būgnininkas J.Gliaudelis, jau dirbęs su ne vienu žinomu lietuvių atlikėju.
Lengvas hiphopo ir džiazo junginys gali patikti įvairiausiems klausytojams, jei tik juos kaip nors pasieks. Šis stilingas, vaizdingas ir kruopščiai apgalvotas 18 minučių trukmės debiutas savotiškai priminė pernykštį atradimą – Kabloonak pasivadinusio (taip pat būgnininko) Jono Narbuto solinį albumą. Ne muzikos stiliumi, o tyliu, kukliu atsiradimu, kai naujiena nesukuriama dirbtinio piaro, o sklinda iš lūpų į lūpas (ar iš vieno „Spotify“ profilio į kitą).
Saulės laikrodis – Lauke ir viduj
Pastaraisiais metais naują gyvenimą pradėjo jaunosios kartos atrasta Teisučio Makačino „Disko muzika“ (1982). Jai iš paskos perleistas ir progresyviojo roko grupės „Saulės laikrodis“ albumas „Lauke ir viduj“, įrašytas 1983 m., o 1994 m. pasirodęs kasetės formatu. Džiugu, kad ant vinilo plokštelių populiarumo bangos plaukia ne tik jaunos grupės, bet ir Lietuvos muzikos klasika.
„Saulės laikrodis“, 1976 m. įkurtas Gintauto Rakausko ir Giedriaus Kubiliaus, buvo tapęs net oficialiu Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansambliu. Tačiau pradėję instrumentinėms kompozicijoms kurti tekstus, sulaukė standartinių kaltinimų nihilizmu, pesimizmu, subjektyvizmu ir 1984 m. karjerą baigė.
Tokie „kaltinimai“ šiandien – grynas komplimentas (priešingas atvejis nei oficiozui priskiriamo T.Makačino kūryba). Būtent ilgesingas G.Rakausko balsas ir poetiški tekstai apie praeinantį laiką ir byrančias smėlio pilis man padarė didžiausią įspūdį. Jie veikia kaip laiko mašina, staigiai sužadinanti nostalgiją laikams, kuriuose negyvenai: Trumpa šita naktis / Ir ilgi liūties plaukai / [...] Susigūžę visi namai / Į naktį žiūri / Televizoriaus spalvos langais.
Sudėtingos progresyviojo roko („muzikos galvai“) kompozicijos skamba gana senamadiškai, man nostalgijos nežadina ir abejoju, ar kaip nors paveiks dabartinę roko muziką. Kita vertus, „Saulės laikrodį“ norėtųsi išvysti džiazo festivalio scenoje.
Umiko – Aftermath
Elena Neniškytė turi daug muzikinių veidų. Anksčiau ji buvo siejama su džiazo grupe „Magic Mushrooms“, dabar – su regio „Ministry of Echology“. Taip pat koncertuoja prisidengusi vardu Kotori. Umiko iš solo projekto tapo grupe – albume skamba Manto Augustaičio („Chung Kran“) būgnai, Pauliaus Vaško („Sheep Got Waxed“) gitara, Vytauto Narkevičiaus sintezatoriai. Pati Elena groja bosine gitara ir dainuoja.
Šitas „daugiaveidiškumas“ yra ir pagrindinis albumo privalumas, ir drauge – trūkumas. Kūriniai perpildyti idėjų, nenuspėjami, reikalaujantys daugkartinio klausymosi. Daugelis jų atrodo dar tebesantys eksperimentavimo procese, nebaigtiniai, eskiziniai, persiliejantys vienas į kitą. Toks akvareliškumas tinka prie sapniško Elenos balso, tačiau į jį nelengva įsijausti, išsiryškinti, apie ką čia viskas... Spėju, kad koncerte ši komunikacija būtų kur kas sklandesnė.
Sirupas – Kur nebe skraido gandrai
Pajūrio grupė „Sirupas“ pernai klube „Tamsta“ vykusiame jaunų grupių konkurse „Garažas“ užėmė ketvirtą vietą ir gavo progą išleisti šį albumą, nežinia kodėl pavadintą su gramatine klaida. Kita klaida pavadinčiau dainą „Aš ne moteris“, kurią iš pradžių palaikiau ironišku atsaku „Solo ansamblio“ kūriniui „Moteris“. Nuosekliai gamtiškus albumo tekstus pertraukia tokios eilutės: Aš ne moteris, kad valdyčiau šluotą / [...] Aš ne moteris, man mintys nešlubuoja. Šią dainą išgelbsti tik vykusiai sulėtintas priedainis.
Kita vertus, albume gausu tikrai gražių eilučių, įtikinančių savo paprastumu: Į tavo kūną suteka debesys / Saulė ir liepų alėja susilieja, Aš išprotėjau, tave taip myliu / Nieko nesakau, tyliu, Užlipau į medį / Kol užsikabarojau, abi rankas nubrozdinau. Nors manęs nepaliauja stebinti, kad jaunos grupės renkasi dainuoti apie saulę, pievą ir medžius, tačiau šis naivus neoromantizmas ir lengvo fankroko pozityvumas pritraukia nemažai hipiškos sielos klausytojų.
Ed Sheeran – ÷
Kovo viduryje britų populiariausių dainų dvidešimtuke 16 dainų priklausė Edui Sheeranui. Per ketverius metus – nuo tada, kai Taylor Swift jį pristatė kaip savo geriausią draugą – Sheeranas tapo dominuojančia jėga popmuzikos pasaulyje. Pusiau juokais sakoma, kad visos pasaulio paauglės dabar renkasi tarp dviejų korifėjų – amerikiečių bad boy Justino Bieberio ir šio britų nice guy.
26-erių Edas Sheeranas, dėl savo netipinės išvaizdos tapęs įkvėpimu galybei memų apie amžiną friend zone, vienas pats su nudėvėta gitara užpildo stadionus. Jo baladės populiarios tiek vestuvėse, tiek laidotuvėse. Dėl gausybės sau ir kitiems atlikėjams sukurtų hitų jis vadinamas popmuzikos algoritmu. Mielo, kuklaus vaikino, labiau už viską mėgstančio su draugais bare gerti alų, įvaizdis kelia ir susižavėjimą, ir įtarumą – lyg makiaveliškas vilkas ėriuko kailyje.
Trečiajame Sheerano albume, pavadintame dalybos ženklu (du ankstesni vadinosi „+“ ir „ד), gal ir neatrandamos netikėtos muzikinės teritorijos, tačiau dainų patrauklumas tiesiog pritrenkia. Sheeranas intuityviai jaučia, kas įtrigs klausytojui į pasąmonę, ir pavydėtinai lengvai tas melodijas, tuos kabliukus gamina, nerūpestingai žaisdamas su airių liaudies muzika, loop pedalais, repavimu, ritmenbliuzu ir už širdies griebiančiais priedainiais.
Jo tekstai taip pat labai įvairūs – nuo saldžių romantinių banalybių iki konkrečių buities detalių ir istorijų apie šeimos narius. Sheeranas nesigėdija save vaizduoti kaip merginų paliekamą nevykėlį, daugelis jo tekstų ne šiaip autobiografiški, bet labai detalūs ir atpažįstami: Mes su draugais prie baro imam šotus / geriam greitai ir paskui šnekam lėtai, Vis tebespoksau į tavo instagramą, truputį persekioju tave / Stengiuos netyčia nepalaikinti tavo nuotraukos (pažodžiui versta iš anglų k.)
Sheerano, vos prieš dvejus metus koncertavusio Vilniuje, muzikos galima nemėgti jau vien dėl to, kad jos neįmanoma išmesti iš galvos. Tačiau draugauti su juo dabar nori visi.
